Chapter

  1 I      |              bet niekas neišeidavo, nors ir kažin kaip sugundyti
  2 I      |      nesuprasdavo, kaip paklysdavo, nors Baltaragio malūnas iš tolo
  3 I      |              koks velnias: ne kuris nors kitas, tiktai pačių Paudruvės
  4 I      |        tiktai piršlių su jaunikiais nors kartais ir laukdavo, bet
  5 II     |         lūpų baisus žodis, kad eitų nors ir už paties velnio, kad
  6 II     |           Uršulė, nieko nelaukdama, nors ir likusi be viršutinio
  7 III    |            keturiomis. Mat, Uršulė, nors ir ne pėsčia buvo, bet ir
  8 III    | keliaklupsčiais apėjusi. Reikėjo ko nors prasimanyti, o čia sena
  9 III    |           malūnas mosuoja sparnais, nors buvo visiškai tylu ir medžių
 10 III    |        pasakyk man.~    Bet Uršulė, nors iš kailio nėrėsi, nieko
 11 III    |          supaisys. Tai ir klebonas, nors ir norėjo viską ištirti
 12 III    |      negalėdavo atvažiuoti, Uršulė, nors ir sparti buvo moterėlė.
 13 IV     |                    Kokia aš kvaila, nors ir sena davatka. Ne be reikalo
 14 IV     |          Baltaragis, dėl kurio jis, nors ir nemažai snūduriavo, bet
 15 IV     |          nieko daugiau nepasakiusi, nors ir baisiai niežėjo liežuvį.~    -
 16 V      |      negalėjo sau mergos susirasti, nors buvo apvažiavęs su piršliu,
 17 V      |                 Su tokiais arkliais nors ir pasaulio krašte, o savo
 18 V      |      Baltaragio dukterį nuvažiuoti, nors ten ir kažin kokie užkerėjimai
 19 V      |      krūptelėjo, lyg ką nujausdama. Nors ir apšauktas jaunikis, bet
 20 V      |           jo obuolmušiai nepavežtų, nors ir lėkė šuoliais,~    Tiktai
 21 VI     |           nenugirsdavo tokių kalbų, nors Uršulė ne tik paraudonuodavo,
 22 VI     |           tuo savo malūnu ar dar ką nors prasimanąs.~    Baltaragis
 23 VI     |         kartą, - pats sau sakydavo, nors Uršulė juo dievobaimingesnė
 24 VII    |       senstantį Baltaragį užkerėjo, nors Marcelė visai to nenorėjo.
 25 VII    |     suglaudęs sparnus, kaip šmėkla, nors buvo pats malimo metas.~   
 26 VII    |            metas.~    Malūnininkas, nors kartais ir baramas ūkininkų
 27 VII    |           piršliu į Jaudegių kiemą, nors ir ne kartą buvo kilusi
 28 VIII   |            klampios, neišbrendamos, nors ir nedidelės pelkės, apaugusios
 29 VIII   |      supykęs Pinčukas nulįsdavo kur nors į nuošalesnį liekną ir snausdavo
 30 VIII   |            manydamas, kad vėl kuris nors kaimynas atėjęs bartis,
 31 VIII   |                 Ko tiktai nori. Imk nors malūną, o priedo senmergę
 32 IX     |         kartą su juo nuvažiuotų kur nors pas nuotaką. Tai ir dabar,
 33 IX     |      žadėjai su manim piršliais kur nors nuvažiuoti. Jei už Baltaragio
 34 IX     |      Juodvalkis negalėjo sugalvoti, nors Jurgutis kaip dieglys, į
 35 X      |          rate kaip tikras jaunikis, nors ir su pražilusia galva,
 36 X      |      amžiaus. O piršlys Juodvalkis, nors buvo kartas už suktas piršlybas,
 37 XI     |       malūno į paežerę, Baltaragis, nors ir atjaunėjęs, nespėdavo
 38 XI     |          Baltaragis išėjo į malūną, nors ir slegiamas rūpesčio ir
 39 XIII   |            sena neužgesusia aistra, nors ir susimaišiusia su nusivylimo
 40 XIII   |            mažai jam Uršulė rūpėjo, nors ir įgrisdavo su savo priekabėmis.~   
 41 XIV    |          primaniusi, kur akys mato, nors už paties velnio pagaliau,
 42 XIV    |           nusuktas, kad Baltaragis, nors ir nusigandęs, tuojau suprato,
 43 XVI    |      Niekados, - purtėsi mergina. - Nors ir pats karalaitis su auksine
 44 XVII   |            pamatyti Jurgą, o paskui nors eiti į pasaulio galą. Bet
 45 XVIII  |           nebuvo ant malūno sparnų, nors jie vis dar kaukdami sukosi
 46 XVIII  |     Nesulauksi, Baltaragi, piršlių, nors ir girdėsi jų skambalus.~   
 47 XVIII  |          atgal į Baltaragio malūną, nors ir buvo dar nepasibaigę
 48 XVIII  |           Pinčukas negrįžta. Matyt, nors ir kvailas, bet dėlto pagaliau
 49 XVIII  |         Baltaragio dukterį. Vis kas nors pakeliui nutikdavo, ir piršliai
 50 XVIII  |          linko iš didelio rūpesčio, nors kartais ir džiaugdavosi,
 51 XX     |           Baltaragio dukterį Jurgą, nors ir su obuolmušiais žirgais.
 52 XX     |            Anupras nestabdo arklių, nors kitais kartais ir smarkios
 53 XX     |           atlaikys. Ir Girdvainiui, nors ir norėjo kuo greičiau nuvažiuoti
 54 XX     |           kelius, ežerus, kalnus, - nors durk į akį, nieko nematyti.
 55 XXI    |             dėl to graužėsi Raupys, nors vagystės ir nemaža jam sveikatos
 56 XXII   |            nebėra. Suprato, kad kur nors ant kelio ar prie tiltelio
 57 XXII   |          nusiramino, kad ir jam kas nors teks iš Girdvainio arklių.~
 58 XXIII  |           uošvio liežuvius, ir jie, nors dėl Anupro vienos ausies
 59 XXIII  |         paguodą dukterį, o Anupras, nors ir ne viską nugirsdamas,
 60 XXIII  |             būsi, - nirto bernas, - nors žemė skirsis.~    - Jei
 61 XXIII  |        skrisiu su tavo obuolmušiais nors ir į pasaulio galą! - vienu
 62 XXIII  |   nuvažiuotų užsakų su savo nuotaka nors ir padangėmis.~    - Tegu
 63 XXIV   |                   Tegu sau važiuoja nors ir į pragarą su velniais
 64 XXIV   |            ir galvos netekai.~    - Nors ir dvi turėčiau, nesigailėčiau, -
 65 XXV    |             rytą atsitiko, suprato, nors ir ne viską žinojo, kodėl
 66 XXVI   |             ne visai niekus paistė, nors kaip iš tikrųjų buvo, ir
 67 XXVI   |        nežinojo, kur dėtis, tiesiog nors imk ir prasmek kiaurai į
 68 XXVII  |       Baltaragis guosti savo dukrą, nors pats neteko vilties, - suras
 69 XXVII  |   atvažiuojant Girdvainio ir Jurga, nors ir buvo jo išsižadėjusi.
 70 XXVIII |      bekalbant, sužvengdavo kurioje nors pusėje, o jis krūptelėjęs
 71 XXVIII |       visada - dieną ar naktį - kur nors pakelėje einantį, su savim
 72 XXVIII |             kad su tokiais arkliais nors ir pasaulio gale, o turime
 73 XXVIII |        nuvažiuoti pas savo nuotaką, nors visa širdimi buvo jos pasiilgęs.~   
 74 XXIX   |       Anupras lengviau atsiduso ir, nors pavargęs buvo, kol surado
 75 XXIX   |     laukdama: matyt, atėjo su kokia nors žinia apie Girdvainį. Bet
 76 XXIX   |             tolimą kelią su kokiais nors reikalais.~    - Verta, -
 77 XXIX   |         Ačiū, - padėkojo Anupras. - Nors ir skubus reikalas, bet
 78 XXIX   |         Prisėsime, pagalvosime.~    Nors ir skubėjo Anupras ateiti,
 79 XXIX   |          kalbėsi ir kaip padėsi? Ir nors vienam buvo gaila savo dukters,
 80 XXX    | nusišnypšdamas. - Kas bus, tas bus, nors ir velnias nuneš mane į
 81 XXXI   |             Anupras Visgirda, kuris nors viena akim neprimatė ir
 82 XXXII  |       Kartais primaniusi būtų ėjusi nors į pasaulio galą Girdvainio
 83 XXXII  |     nepaguodė Jurgos ir nenuramino, nors jais kasdien dabar klajojo.
 84 XXXII  |            dukrele, - ramino tėvas, nors patį šiurpulys krėtė. -
 85 XXXIII |       malūną.) O pelėda ar apuokas, nors ir pats velnias būtų apsimetęs,
 86 XXXIV  |         galvojo, - Šešelga vis kaip nors išgelbės."~    Bet Šešelga
 87 XXXIV  |           linkėjo, - nudobtų jį kur nors ant arimų, kad tik nereikėtų
 88 XXXIV  |           puolė prieš jį ant kelių, nors anksčiau su panieka į jį
 89 XXXIV  |               sušuko. - Paslėpk kur nors, kad tik vyrai neatrastų.
 90 XXXIV  |              maldavo arkliavagis. - Nors į alaus statinę.~    - Kaip
 91 XXXIV  |       likimas buvo visiškai tamsus, nors vyrai ir paliko neužsiūtą
 92 XXXV   |             tu, bajore Šešelga, bėk nors į svieto galą, viską palikęs.
 93 XXXV   |             dar drebėdamas Šešelga, nors ir pažino savo prietelių
 94 XXXV   |             numalšinti, ir Šešelga, nors ir be kumelės ir be kalamaškos,
 95 XXXVI  |          vyrai taip negailestingai, nors ir linksmai, užpampino arkliavagį.
 96 XXXVI  |                apsidžiaugė Šešelga, nors ir buvo nusiminęs. - Vis
 97 XXXVI  |             tavęs netrukdysiu. Kaip nors pats vienas išsiversiu.~   
 98 XXXVI  |   patenkintas Šešelga ir ūkininkai, nors ir išmetė Šešelgai už arklio
 99 XXXVIII|           ėjo į bažnyčią. Pinčukas, nors įsidrąsinęs, prisišliejo
100 XXXVIII|         gyventi.~    Bet ir Uršulė, nors sparti moterėlė, visko nesuspėjo
101 XXXIX  |             Nebuvau velnio nuotaka, nors Baltaragis ir norėjo išpiršti.
102 XL     |              Bet jis visai negėręs, nors ir užsaldinusi buvo, tik
103 XL     |              Tai nieko ir nepadėjo. Nors moterys ir sakiusios, kad
104 XL     |           arklio žiaunos, turėtų ką nors paveikti. Ar kokį dieglį
105 XL     |                Skirkite, klebonėli, nors ir sunkiausią atgailą, tik
106 XLI    |             kitas tiltelio galas. - Nors ir į pragarą su ja nugramzdėkite.~   
107 XLI    |          kuris taip bandyti pamokė, nors į sprandą reiktų užvažiuoti
108 XLII   |            nenorėdamas gyvą padarą, nors ir didžiausią priešininką,
109 XLII   |        surasti Girdvainį, gauti kur nors kitus obuolmušius ir pagaliau
110 XLII   |           pradėtas piršlybas. Deja, nors ir, viską sutvarkęs, skubėjo
111 XLIII  |            kaip gyvas nebuvo matęs, nors ir nemaža visokių žmonių -
112 XLIII  |            ko nežinojo. Girdvainis, nors ir klausė viena ausim Šešelgos
113 XLV    |         girdėjusi, nei širdyje kada nors turėjusi.~    Apsitvarkiusi
114 XLVII  |          kad išsimiegotų ir vėl kur nors nepaspruktų, ketindamas
115 XLVII  |            tik laiku suspėtų ir kas nors neatsitiktų. Jis norėjo
116 XLVII  |            pamatyti Jurgą, o paskui nors ir žūti su visu malūnu.~   
117 XLVIII |        įsiveržė į knygos puslapius, nors buvo užmirštas padavime,