Chapter

  1 I      |          tuščiomis namo.~    O nuo to laiko, kai vienas valakininko
  2 I      |    nuliūdusią dukterį, graužėsi iš to gailesčio ir tylėjo kaip
  3 II     |   rengdamasis ir jau iš anksto dėl to džiaugdamasis.~    Tos klastos
  4 II     | patenkintas piršlys, o jaunikis iš to džiaugsmo kaip antinas sukrykštė,
  5 II     |       šmėkla atsiradęs, - nieko iš to nebus. Tu man seniai esi
  6 III    |                         III~    Po to nelemto atsitikimo Uršulė,
  7 III    |         tai visai neturėjo ūpo, be to, ir miego labai norėjo.~   
  8 III    |    Pagaliau knarkdamas klebonas iš to miego saldumo vos liežuvio
  9 III    |   parapijoje, bet ir pačią Uršulę, to atsitikimo dalyvę.~    O
 10 III    |           dalyvę.~    O Uršulė nuo to laiko apsigyveno davatkyne
 11 III    |             neturėjo ką daryti. Be to, čia bažnyčia ir ūkis, čia
 12 III    |          staiga nei iš šio, nei iš to supyko, treptelėjo koja,
 13 IV     |        amžinai pražūti. Ir kaip aš to nesupratau iš karto?~   
 14 V      |        buvo apvažiavęs su piršliu, to paties kaimo skerdžiumi
 15 V      |            keistas jaunikis ir dėl to kalbų nekiltų. Bernai apstojo
 16 VI     |          nesupranta (žmonės jį dėl to malūno laikė glušu), užsimindavo,
 17 VII    |       užkerėjo, nors Marcelė visai to nenorėjo. Ji pirmą kartą
 18 VII    |          matė gundančią šypseną. O to Juoko buvo pilnas malūnas,
 19 VII    |          dar negalėjo užmiršti nei to juoko, kuris tebeskambėjo
 20 VII    |     šypsenos, jį užkerėjusios.~    To juoko nenustelbė nė rami
 21 VII    |       ežero skaidriuose vandenyse. To juoko buvo pilna Baltaragio
 22 VII    |      ūkininkų už malimo gaišinimą (to anksčiau niekada nebūdavo),
 23 VII    |         kur dėti. Ir Baltaragis iš to sielvarto nebežinojo, ar
 24 VIII   |    snūduriuodamas, ir jam visiškai to pakako. Jeigu nėra pačios,
 25 VIII   |       atsakė Baltaragis.~    - Man to nereikia, - papurtė galvą
 26 VIII   |            pasirašysime.~    - Kam to reikia? -vis dar abejoja
 27 IX     |        Malsi nemalsi, tik nieko iš to neišeis, - kratėsi Juodvalkis.~   
 28 IX     |          šnirpšlę per sieksnį. Dėl to vaizdavosi esąs šaunus kavalierius
 29 IX     |  netikėdamas savo laime.~    - Na, to gero gali su kaupu gauti, -
 30 IX     |         sutiko tėvas. - Namams dėl to menkas nuostolis.~    Netrukus
 31 IX     |            eilę, bet Marcelė, pati to nežinodama, kažkodėl nuo
 32 IX     |           šliūbą, visai pablūdo iš to sielvarto ir ko neišėjo
 33 IX     |          tik apnešė dulkių debesiu to paties smėlio, kurį ji išbarstė.
 34 X      |         sparnus, lyg ketindamas iš to džiaugsmo pakilti ir lėkti
 35 X      |           kad Baltaragio širdis iš to džiaugsmo vos išturėjo krūtinėje.~   
 36 X      |        negalėdamas atgauti žado iš to džiaugsmo, sklidinai pripildžiusio
 37 X      |            rankomis. Baltaragis iš to džiaugsmo būtų ant rankų
 38 XII    |       Baltaragį ir suprato, kad iš to lopšio kils naujas gyvenimas
 39 XIII   |      nerasdamas kitos išeities. Be to, mažai jam Uršulė rūpėjo,
 40 XIV    |          ir vis liūdnesnis darėsi. To liūdesio neišsklaidydavo
 41 XIV    |           tėvą.~    Baltaragis dėl to liūdesio ir gailesčio vis
 42 XIV    |        jautė jo begalinę meilę, ir to jai visiškai pakako, kad
 43 XIV    |             Juo labiau kad ji pati to nori. Tai ir tegu sau eina
 44 XIV    |        Pinčukas, kaip jis anksčiau to nesuprato ir neatėjo Baltaragiui
 45 XIV    |       vieno žodžio. Paskui šventai to laikėsi: kai tik pamatydavo
 46 XV     |           Koks ten Jurgutis? Ar aš to kvaišos nepažįstu?.. Su
 47 XVI    |         naktį, tiktai Pinčukas nuo to ryto pasidarė Baltaragio
 48 XVI    |            velnio, jeigu ir žmonės to gero apsčiai turi, o juk
 49 XVI    |        moterišku sijonu (tyčia dėl to laikė malūne suplyšusį Uršulės
 50 XVI    |      neįspėjamą mįslę. Baltaragis, to visai nežinodamas, susirūpino,
 51 XVI    |        Pinčukas nei iš šio, nei iš to užkalbino Baltaragį:~    -
 52 XVII   |         Maža kas buvo, antrą kartą to nebus, - griežtai atsakė
 53 XVIII  |           apmaudu jam pasidarė. Iš to apmaudo taip smarkiai pasuko
 54 XVIII  |            dar kaukdami sukosi nuo to smarkaus suktelėjimo.~   
 55 XVIII  |       sulaužė ir nesuvedė tavęs su to raganiaus dukterimi. Ką
 56 XIX    |          bernauti malūne, tiek jau to, ir be jo bus galima apsieiti.
 57 XIX    |          nesiskundei.~    - Kas iš to? - vis dar neatsileido Pinčukas. -
 58 XIX    |            garsiai tarė:~    - Ne, to nebus. Vieną gavai - suvedžiojai,
 59 XX     |            užlipti buvo sunku. Bet to nei Girdvainis, nei Anupras
 60 XXI    |         jis raišas.~    Bet ne dėl to graužėsi Raupys, nors vagystės
 61 XXI    |            užrietė nosį Šešelga iš to mandrumo, kad velnias nežino,
 62 XXII   |        išsipagiriotų, o Šešelga iš to piktumo nuėjo gulti į priemenę,
 63 XXII   |     įžeistas bajoriškas unaras. Be to, Girdvainio arkliai jam
 64 XXII   |           iš galvos neišėjo.~    - To pane, - vartėsi nuo šono
 65 XXIV   |            Kokio Baltaragio? Ar ne to raganiaus, kuris čia vieną
 66 XXIV   |          už velnio išleisti?~    - To paties, - linksmai atsakė
 67 XXVI   |           į malūną, kur nebuvo nuo to laiko, kai išjuokė jį Baltaragis
 68 XXVI   |          širdį kaip kalavijais. Iš to nerimo pats nežino, kaip
 69 XXVI   |         jam pačiam dingti nuo viso to klaikumo. Tai ir nuėjo per
 70 XXVI   |        nežinojo, tiktai toliau nuo to krašto, kur jį kankino baisus
 71 XXVI   |          ką matė ir žinojo, nes iš to siaubo, sielvarto ir susigraužimo
 72 XXVII  |           kiek nusiramino.~    Nuo to laiko vengė abudu prisiminti
 73 XXVIII |         tuos savo arklius.~    Nuo to ryto, kai išbėgo jis iš
 74 XXVIII |             suradome.~    - Kas iš to, kad suradome, o arklius
 75 XXVIII |         tavęs laukia.~    - Kas iš to, kad ji manęs laukia, -
 76 XXIX   |         Gaila jam buvo Girdvainio, to mandro jaunikio, kuris,
 77 XXIX   |            pas juos užeiti, ir nuo to laiko beveik niekas nebuvo
 78 XXX    |           nebus jokios išeities iš to užburto rato ir teks Girdvainiui
 79 XXX    |         susitikęs.~    Tai buvo po to, kai susitiko Anuprą, norėjusį
 80 XXXI   |         Lietuvos į Prūsus.~    Nuo to pat rudens, kai pavogė juos,
 81 XXXI   |        Daug buvo matęs Anupras ant to kelio (kelias ėjo per kalnus
 82 XXXI   |         mus išvaduos.~    - Kas iš to, - sako pirmasis, - jei
 83 XXXII  |            buvo, spartos trūko, be to, slėgė kažkoks beviltiškumas,
 84 XXXIII |        galas jį žino kur dingo nuo to laiko. Gal visai pakvaišo
 85 XXXIII |          jis dingo kaip ugnyje nuo to laiko, kai pavogė Girdvainio
 86 XXXIII |        arkliavagiais nesusidėjo iš to pasiutimo? O gal į užkurius
 87 XXXV   |  šunbajoriui, gyvenimas?~    O, be to, po tokio negarbingo Raupio
 88 XXXV   |             Aš savo bėdų turiu. Be to, nusilaksčiau per žiemą,
 89 XXXVI  |  nekaltasis!) Dabar matote, kas iš to išėjo. O bus dar blogiau.
 90 XXXVI  |        šiaip piktą akį turėjo. Bet to vyrai nežinojo ir išsiskirstė
 91 XXXVI  |           krinta, bet kokia man iš to nauda? Atjojo baudžiamasis
 92 XXXVI  |            ir dantis išbarstys. Be to, saugokis Girdvainio. Kritus
 93 XXXVII |          Pinčukui į kulnį, bet jis to nepastebėjo, tiktai nusirito
 94 XXXVII |           vaiduoklis?~    Ne, viso to nebuvo. Tai tik sapnas,
 95 XXXVIII|            šnairavo į Šešelgą. Dar to kelmo čia trūko, kad jis
 96 XXXIX  |           ir gražiai gyvensiu.~    To pasakymo visiškai užteko
 97 XL     |        nuėjusi į mišką, radusi ant to skruzdėlyno savo kuodelį
 98 XL     |       jokių reikalų neturėjusi (be to karto, kai Baltaragis ją
 99 XL     |            cypdavatkė Elžbieta, be to, ji iš viso pusiau akla
100 XL     |           patys žinosi, o jam viso to per akis užtenka. Tai persižegnojęs
101 XLIII  |            Raupio darbas. O jis iš to jokios naudos neturėjo,
102 XLIV   |            į karčemos sąsparą.~    To nežinojo ir Šešelga. Tada
103 XLIV   |          tėškė į vidurį liūno, kad to tik kojos suvyburiavo ore
104 XLIV   |       perkūnija, o Pinčukas, - nuo to laiko, kai pašovė jį Baltaragis,
105 XLIV   |            Kaip ir kokiu būdu, jis to nežinojo ir apie tai negalvojo,
106 XLIV   |          viršum jo galvos.~    Bet to jis nepaisė, negirdėjo ir
107 XLV    |          dar sirgo ir kliedėjo nuo to vakaro, kai išgąsdino ją
108 XLVI   |             bet ir dukters.~    Iš to velniško smagumo Pinčukas,
109 XLVI   |          nieko nepastebėjo. Jis iš to skausmo visas sustingo ir
110 XLVII  |    atsidūrė. Kaip jis ištrūko?~    To ir kalvis nežinojo. Jurgutis,
111 XLVII  |       žmonės prie malūno griuvėsių to nežinojo, o suanglėjęs Jurgutis
112 XLVIII |            Jurgutis nučiumpa jį už to rago ir perkūnas, trenkęs