Chapter

  1 II     |             Uršulė nieko nesuprato, lyg apkvaišusi buvo, ir tiktai
  2 II     |             Tiktai vėliau prisiminė lyg pro sapną, kaip, nuo laimės
  3 II     |          piršlio su jaunikiu neliko lyg niekada nebuvę, o nusigandusi
  4 II     |  nesistumdyk! - atsakė Pinčukas ir, lyg kibindamas ar paerzindamas,
  5 II     |      pasiliko tiktai kažkokia žievė lyg nuo kadugio šaknies, o sijonas,
  6 II     |             prakeiksmais, o paskui, lyg atsipeikėjusi, nubėgo į
  7 III    |            musės zujo aplink burną, lyg norėdamos įskristi į gargaliuojančią
  8 III    |            Uršulei viskas paaiškėjo lyg ant delno, ir ji užsimojo
  9 III    |      neprarijo, o Uršulei pasirodė, lyg kažką dar pasakyti norėtų.
 10 III    |            pro duris, bet klebonas, lyg kažką prisiminęs, ją sustabdė.~    -
 11 V      |           Tiktai širdis krūptelėjo, lyg ką nujausdama. Nors ir apšauktas
 12 X      |            stovėjo iškėlęs sparnus, lyg ketindamas iš to džiaugsmo
 13 X      |                  Džiaugėsi Marcelė, lyg patekusi į išsvajotą, užburtą
 14 X      |       laiminga, pribėgo prie lango, lyg įsitikinti norėdama, kad
 15 XI     |            laiką žiūrėjo į Marcelę, lyg netikėdamas savo laime ir
 16 XI     |             net savo laimės bijojo, lyg kažką nujausdamas. O Marcelė
 17 XII    |        kūdikį, o Baltaragis stovėjo lyg suakmenėjęs, akių nenuleisdamas
 18 XII    |            Pagaliau kūdikis aprimo, lyg pajutęs didžiąją nelaimę,
 19 XII    |   neleisdamas išnešti jo iš trobos, lyg amžinai norėdamas su juo
 20 XII    |        Baltaragis, panarinęs galvą, lyg pro ūką sekė paskui grabą,
 21 XII    |             nuo jų kurtaus bildesio lyg atsipeikėjo ir puolė prie
 22 XII    |            su kiekviena žemės sauja lyg širdis kristų į duobę ir
 23 XII    |             sutemus namo. O jis ėjo lyg sapnuodamas ir nesuvokdamas,
 24 XII    |       vakaro šešėliuose. Ant kalno, lyg pakilęs į orą, stovėjo malūnas.
 25 XII    |      rūpesčio, kuris viską nustelbė lyg nepermatomas rūkas.~    -
 26 XII    |      pasiliko bestovįs prie lopšio, lyg suakmenėjęs, tik per jo
 27 XII    |        Baltaragis pasižiūrėjo į ją, lyg maldaudamas ir beviltiškai
 28 XII    |           atsiduso, palingavo galvą lyg pritardama ir patyliukais
 29 XII    |           sapnai ir svajonės išnyko lyg nebuvę, o naujas gyvenimas
 30 XII    |      bičiulį padūmavusiomis akimis, lyg nieko nesuprasdamas ir nesitikėdamas
 31 XIII   |            durų, apsigaubusi skara, lyg nedrįsdama toliau eiti.
 32 XIV    |             nepadėjusi. Išvakarėse, lyg nujausdama, ji visai padūko,
 33 XVII   | šnirpštelėjęs pro abidvi šnirpšles, lyg verkdamas.~    - Kas tau
 34 XVII   |             Vis dūsavo ir šnirpštė, lyg verkdamas. O iš ryto nenorėjo
 35 XX     |         kažką po nosimi murmėdamas, lyg burtus darydamas, o paskui
 36 XX     |  pakvaišėlis ir metėsi prie arklių, lyg norėdamas juos sulaikyti
 37 XX     |          suglaudęs sparnus malūnas, lyg užsnūdęs, o viršum jo spindi
 38 XX     |           ir eisime į vidų, - girdi lyg per sapną Girdvainis Baltaragio
 39 XX     |            Jurga su šluota rankoje, lyg išvaryti ketindama.~    -
 40 XX     |         Jurga, žvilgteldama į tėvą, lyg nesiryždama.~    Tėvas pritardamas
 41 XX     |  nusišypsojo. Pro langą šmėkštelėjo lyg šikšnosparnis, lyg Jurgutis
 42 XX     |      šmėkštelėjo lyg šikšnosparnis, lyg Jurgutis žvilgtelėjo savo
 43 XX     |    Baltaragis klausėsi ir šypsojosi lyg netikėdamas, o jaunieji
 44 XXI    |         duris, bailiai žvilgtelėjo, lyg bijodamas įeiti ir kažko
 45 XXI    |           ir žvilgtelėjo į Šešelgą, lyg pasigailėjimo ieškodamas.~   
 46 XXI    |           dar kartą šniurkštelėjęs, lyg verkdamas, tarė Jurgutis. -
 47 XXIII  |           Toks nedrąsus jis buvo ir lyg užkimęs. - Eik už manęs.
 48 XXIV   |            klebonas.~    Girdvainis lyg įgeltas šoko iš vietos ir
 49 XXVI   |    skardžiai, kad net tamsa skyrėsi lyg nuo griaustinio. Bet pro
 50 XXVI   |    kanopomis, lekia tiesiai ant jo, lyg sumindžioti norėdami. Tada
 51 XXVI   |          ant Jurgučio ir sutrepsėjo lyg į uodegą įgeltas. - Lauk
 52 XXVI   |            ir mykė kažką po nosimi, lyg kūkčiodamas nesulaikomomis
 53 XXVIII |            mintyse. Todėl ir sukosi lyg užkerėtas užburtame rate,
 54 XXVIII |             Paskui, kiek patylėjęs, lyg apgailestaudamas, pridėjo: -
 55 XXVIII |        akmens, o Girdvainis žiūrėjo lyg abejodamas, lyg nepasitikėdamas.~    -
 56 XXVIII |             žiūrėjo lyg abejodamas, lyg nepasitikėdamas.~    - Sėsk, -
 57 XXVIII |            dairaisi?~    Girdvainis lyg nenoromis prisėdo ant akmens
 58 XXVIII |          irgi pasižiūrėjo į Anuprą, lyg kažką išgirsti norėdamas.
 59 XXIX   |           paskendusį Udruvės ežerą, lyg kažko laukdama. Bet ko ji
 60 XXIX   |           kalbėjo apie šį, apie tą, lyg visai užmiršęs, ko atėjo.~   
 61 XXIX   |           tai pasakė Jurga, paskui, lyg kvapo pritrūkusi, staiga
 62 XXIX   |       kažkas šmėkštelėjo ir suspigo lyg šikšnosparnis ar pelėda.
 63 XXIX   |           ir įrėmė į Baltaragį akis lyg klausdamas. O tas stovėjo
 64 XXIX   |   klausdamas. O tas stovėjo išbalęs lyg nusigandęs ir akis panarinęs,
 65 XXIX   |             laiku vėl kažkas suūkė, lyg vėjo šuoras būtų prabėgęs
 66 XXX    |       nueina, nė žodžio neprataręs, lyg šmėkla. Tai nebent velnias
 67 XXX    |           kuris ėjo šnirpščiodamas, lyg verkdamas.~    - Ar ne tu
 68 XXX    |             pasimetęs ir nusiminęs, lyg viską pasaulyje praradęs.~
 69 XXXI   |       privažiavo, Anuprui pasirodė, lyg jis tuos arklius buvo kažkada
 70 XXXI   |            dar ir šiandien jų ieško lyg galvos netekęs.~    - Dabar
 71 XXXI   |        Visgirda pastovėjo valandėlę lyg šermenyse, galvodamas apie
 72 XXXI   |         pavogtų arklių. Paskui sekė lyg kranklys Šešelga, trindamas
 73 XXXI   |        karčema. Pro stadalą prabėgo lyg šlubčiodamas Raupys, o pro
 74 XXXII  |          stūksojo, taip ir pasiliko lyg šmėkla, savo nykumu keldamas
 75 XXXII  |          vieną kitą kartą ir nutyla lyg užspringusios, nes audėja
 76 XXXII  |        nieko nematė ir nepastebėjo, lyg klaidžiotų, sapnuodama atviromis
 77 XXXII  |             pelėda. Tėvas su dukra, lyg kažką nujausdami, pasižiūrėjo
 78 XXXIII |         rytą, ir ežeras tyliai ošė, lyg pabusdamas.~    Baltaragis
 79 XXXV   |          vikriau judėtų, bet kumelė lyg tyčia, bakstelėjus ją su
 80 XXXVII |    Baltaragis tiktai dabar pasijuto lyg atsikvošėjęs iš klaikaus
 81 XXXVII |             laiką ūžia, ir jo ūžime lyg pats save išgirsta ir atgyja.
 82 XXXVII |       sutemos, tamsios, beviltiškos lyg amžina naktis. O apleistoje
 83 XXXVIII|              susiimdamas už burnos, lyg verkti pasirengdamas. -
 84 XL     |      nežinau.~    Klebonas nutylėjo lyg mietą prarijęs, o Uršulė
 85 XLI    |             skambindamas pasagomis, lyg šaukdamas pagalbos.~   
 86 XLII   |           dar kilpomis apraizgė ir, lyg niekur nieko, ramiai įsidėjo
 87 XLIII  |             rankas iškėlęs, Atrodė, lyg prieš naktį telkiasi audra.~   
 88 XLIII  |         tiktai apsidairė karčemoje, lyg keisto zvimbimo nustebintas,
 89 XLIII  |         Šešelgos, tiktai apsidairė, lyg nustebintas keisto zvimbimo,
 90 XLIII  |             ant žemės. O Girdvainis lyg niekur nieko vėl tarė:~    -
 91 XLIII  |       nesavu balsu pradėjo spiegti, lyg jau būtų kariamas.~    Maža
 92 XLIII  |         pavasario vėjas. Girdvainis lyg išsipagiriodamas apsidairė
 93 XLIII  |       Girdvainis apsidairė aplinkui lyg nustebęs, palaukė, kol liepsna
 94 XLIV   |            malūnas, iškėlęs sparnus lyg rankas, laukiančias pagalbos.
 95 XLV    |        pabudusi apsidairė aplinkui, lyg nesuprasdama, kas čia atsitiko,
 96 XLV    |               Ak tėveli, - skundėsi lyg susigėdusi. - Kokia aš miegalė
 97 XLV    |           spindulėlis.~    O Jurga, lyg visai nesirgusi ir viską
 98 XLV    |            trobą, tvarkėsi, ruošėsi lyg prieš didelę šventę. Nei
 99 XLV    |       paruošė iškilmingą vakarienę, lyg svečių laukdama, užtiesė
100 XLV    |    Atsisėdęs už stalo, valgė už du, lyg iš badų parėjęs, nes iš
101 XLV    |           širdį pervėrė. Jis pamojo lyg su ranka, kviesdamas išeiti.~   
102 XLV    |         pralėkdama, sukliko žuvėdra lyg išgąsdinta ir dingo tamsoje.~   
103 XLV    |       Jurgutis, o nuo malūno sparno lyg šikšnosparnis pakilo Pinčukas
104 XLV    |            vestuves. Ir atrodė jai, lyg ne šaltos bangos ją glamonėja,
105 XLVI   |          išėjęs pro duris, pamatė - lyg Jurgos šešėlis šmėkštelėjo
106 XLVI   |         ežero pakriūtės, kur pamatė lyg Jurgos šešėlį.~    Bet tenai
107 XLVI   |          audros debesis lėkė pažeme lyg vejama mėnulio delčia, viską
108 XLVI   |              o po sparnais šokinėjo lyg Jurgučio šešėlis, stengdamasis
109 XLVII  |      plyšius, o Jurgučiui pasirodė, lyg kalvio namas būtų užsidegęs.
110 XLVII  |            malūnas, iškėlęs sparnus lyg rankas, šaukiančias pagalbos,
111 XLVII  |             bėgo, ištiesusi rankas, lyg kažką pasitikdama, o jis
112 XLVIII |             tai Jurga tada važiuoja lyg vėjo sparnais tuoktis su