Chapter

  1 IX     |     Juodvalkio parankinis pusbernis Jurgutis, kuris dumples prie žaizdro
  2 IX     |          sutiko važiuoti piršliais, Jurgutis nusišnypštė per sieksnį
  3 IX     |              Man vis tiek, - sutiko Jurgutis, - pas Jaudegių Marcelę
  4 IX     |            gerai bus! - nusišnypštė Jurgutis dar kartą pro vieną šnirpšlę
  5 IX     |            negalėjo sugalvoti, nors Jurgutis kaip dieglys, į pašonę įsimetęs,
  6 IX     |         palaukti.~    Nepatenkintas Jurgutis šnirpštelėjo pro vieną šnervę
  7 IX     |          Uršulės nepasigedo, tiktai Jurgutis po Baltaragio vestuvių vėl
  8 IX     |             sumurmėjo nepatenkintas Jurgutis ir nusišnypštė pro vieną
  9 XV     |      važiuoti?~    - Noriu,- iššoko Jurgutis iš kampo nuo dumplių ir
 10 XV     |           didelis rūkas.~    Tiktai Jurgutis, auštant parbėgęs iš kaimo
 11 XV     |            ir išsivežė kalamašką, o Jurgutis nulindo kalvėje už žaizdro
 12 XV     |               atsakė pasipurtydamas Jurgutis, - geriau visą gyvenimą
 13 XV     |            bėdos Uršulė išsikapstė, Jurgutis nežinojo, tik girdėjo, kad
 14 XV     |       Švendubrės davatkyną.~    Bet Jurgutis ne tiek pasakojo, kiek prunkštė
 15 XV     |             akimis mačiau. Koks ten Jurgutis? Ar aš to kvaišos nepažįstu?..
 16 XV     |          buvo! Tikras Pinčukas!~    Jurgutis, pamatęs Uršulę, sprukdavo
 17 XV     |             buvo - galas juos žino. Jurgutis vienaip, Uršulė kitaip pasakojo.
 18 XVII   |               XVII~    Tuo laiku ir Jurgutis, ištikimai pratarnavęs pas
 19 XVII   |         vandens ir tas sušnypšdavo, Jurgutis smagiai nusišnirpšdavo per
 20 XVII   |                 Gerai, - pritardavo Jurgutis.~    - Nenori piršliais
 21 XVII   |          suodžius kalvėje. Ką darys Jurgutis, šluostydavo, bet per tiek
 22 XVII   |          baigė blėsti.~    Gal būtų Jurgutis visai nusenęs ir pasilikęs
 23 XVII   |            Dumiu, dumiu... - atsakė Jurgutis, šnirpštelėjęs pro abidvi
 24 XVII   |              susidomėjo kalvis.~    Jurgutis dar labiau sušnirpštė pro
 25 XVII   |        Nusišnypšk, ir praeis...~    Jurgutis nusišnypštė ir pats dingo
 26 XVII   |          tuo tarpu jo nepasigedo, o Jurgutis slankiojo apie Baltaragio
 27 XVII   |       nusišnypšk, ir bus gerai.~    Jurgutis šį kartą nenusišnypštė,
 28 XVII   |            nuskrido į malūną.~    O Jurgutis dar ilgai žiūrėjo, kur ji
 29 XVII   |          Maža ko norėjau! - prikišo Jurgutis. - Tai dabar nuvežk piršliais
 30 XVII   |     išpiršai jam Marcelę, - prikišo Jurgutis.~    - Maža kas buvo, antrą
 31 XVII   |           nusišnypštė nepatenkintas Jurgutis ir stojo prie dumplių. Bet
 32 XVII   |       amžinai šnirpščiodamas.~    O Jurgutis kaip tik buvo viršuje prie
 33 XVII   |             piršliais važiuoti?~    Jurgutis nieko neatsakė, tik pašnairavo
 34 XVII   |            susitikti.~    Nusiminęs Jurgutis grįždavo į kalvę, bet ir
 35 XVII   |            daužytų, bet į jo galvą. Jurgutis neištverdavo ir vėl sprukdavo
 36 XVII   |            tik nenusiskandintų.~    Jurgutis gal būtų seniai nusiskandinęs,
 37 XVII   |        keleliais piršlių skambalai, Jurgutis visai neturėdavo kur dėtis,
 38 XVII   |           buvo skaistesnė.~    Tada Jurgutis iš sielvarto prasimanė tokių
 39 XVIII  |       suktelėjimo.~    Tuo laiku ir Jurgutis, išgirdęs piršlių skambalą,
 40 XVIII  |       geležį kaitino žaizdre.~    O Jurgutis, kaip tik laiku iššokęs
 41 XVIII  |           galybę ir vikrumą.~    Ir Jurgutis tą rudenį nepaprastai atkuto,
 42 XVIII  |           kartą barė jį kalvis, bet Jurgutis tiktai šnirpščiojo ir nieko
 43 XVIII  |       Juodvalkis įtarė, kad vis dar Jurgutis dėl Baltaragio dukters iš
 44 XX     |  šmėkštelėjo lyg šikšnosparnis, lyg Jurgutis žvilgtelėjo savo beviltiškomis
 45 XXI    |          purvinas kalvio parankinis Jurgutis ir šnirpštelėjęs atkišo
 46 XXI    | šniurkštelėjęs, lyg verkdamas, tarė Jurgutis. - Še pasagas. Duok degtinės.~    -
 47 XXI    |              o ne tavo, - atsikirto Jurgutis. ~    Bet ginčytis ir derėtis
 48 XXII   |     devynios, tas kalvio puskvailis Jurgutis su savo pasagomis. O paskui,
 49 XXII   |  obuolmušius. Kas čia per galas? Ir Jurgutis kažką burbėjo apie obuolmušius,
 50 XXII   |         suolu buvo nugriuvęs girtas Jurgutis ir kietai užmigęs. Bet Šešelga
 51 XXVI   |      išmintį papildyti būtų galėjęs Jurgutis, bet nežinia, kur jis dingo
 52 XXVI   |             vienas Pinčukas, bet ir Jurgutis - tartum jo šešėlis. Tada
 53 XXVI   |          Baltaragio malūno. Tada ir Jurgutis kaip pakvaišęs nubėgo per
 54 XXVI   |     mirguliavo žiburėlis. Nusiminęs Jurgutis priėjo prie langelio ir
 55 XXVI   |               Pražuvo Jurga, - tarė Jurgutis. - Viską pamynė po kojomis
 56 XXVI   |          nusižvengė, jog nusigandęs Jurgutis pats nežino, kaip nusirito
 57 XXVI   |         sidabrinio juoko. Nusiminęs Jurgutis griebėsi virvės ir norėjo
 58 XXVI   |      Pritrenktas ir visai apkvaišęs Jurgutis patamsyje dėliojo pasagas
 59 XXVI   |               Kas dėjosi karčemoje, Jurgutis nieko nežinojo, išvarytas
 60 XXVI   |          sumindžioti norėdami. Tada Jurgutis tiktai susiėmė už galvos
 61 XXVI   |       pasuolę.~    Kas toliau buvo, Jurgutis nieko nežinojo, kritęs kaip
 62 XXVI   |            pro duris Pinčukas. Tada Jurgutis jį pirmą kartą pamatė visa
 63 XXVI   |    žvilgsnio pasirodė.~    Bet tada Jurgutis nespėjo gerai į jį įsižiūrėti,
 64 XXVI   |          pavogsi obuolmušius?~    O Jurgutis tada nieko nežinojo, tiktai,
 65 XXVI   |           greičiau iš karčemos.~    Jurgutis ir pats spruko pro išverstas
 66 XXVI   |            pragarą.~    Persigandęs Jurgutis tiktai pasižiūrėjo į Šešelgą
 67 XXVI   |         mato.~    Ak, nežinojo tada Jurgutis, kad Pinčukas nusinešė Raupį
 68 XXVI   |             brangesnė.~    Bet tada Jurgutis, ištrūkęs iš karčemos, nesusivokė,
 69 XXVI   |          Kaip tai galėjo atsitikti, Jurgutis negalėjo suprasti. Nebent
 70 XXVI   |        graužimas.~    Taip ir nuėjo Jurgutis per laukus, vengdamas kelio
 71 XXVI   |          Kalvis ir spėliojo, ar tik Jurgutis nenusiskandino iš tos pakvaišusios
 72 XXVI   |         neišdavė.~    Taip ir dingo Jurgutis nežinia kur iš Paudruvės
 73 XXIX   |            apsikniaubusi Jurga. Bet Jurgutis išgirdo ir pajuto tas ašaras,
 74 XXIX   |            pirkioje sužibo žiburys, Jurgutis nusigandęs pašoko ir, susiėmęs
 75 XXX    |      Girdvainis.~    - Ne, - atsakė Jurgutis (jis čia ir buvo), baisiai
 76 XXX    |             atsikvošėjo Girdvainis, Jurgutis nuėjo savo keliais. Jis
 77 XXXI   |          atėjo į Gaidžgalės karčemą Jurgutis ir griežtai pareikalavo
 78 XXXI   |    nusilupti nuo jų kanopų pasagas. Jurgutis taip ir padarė, nežinodamas,
 79 XXXII  |             su savimi.~    Kad bent Jurgutis pasirodytų!~    Taip gera
 80 XXXII  |       nusiraminti.~    Gal būt, jei Jurgutis būtų pasirodęs, Jurga būtų
 81 XXXII  |        gyvenimo viltimi.~    Bet ir Jurgutis nesirodė.~    Tai laukė
 82 XXXIII |           Girdvainio piršlybų? O ir Jurgutis - galas jį žino kur dingo
 83 XXXIII |      negalėjo suprasti. - Ar tik ne Jurgutis kartais, - pagaliau įtarė
 84 XXXIII |           malūną?~    - Kur čia tau Jurgutis? - atsakė Baltaragis, nustebęs
 85 XXXIII |      nustebo Baltaragis. - Argi čia Jurgutis galėtų būti kuo dėtas?~   
 86 XXXIII |             visai be reikalo.~    O Jurgutis tuo metu kaip tik stovėjo
 87 XXXIII |    paieškoti.~    Visko nenugirdęs, Jurgutis pagalvojo, kad prieš jį
 88 XXXIII |         Kalvis dar tebegalvojo, kad Jurgutis, gyvas ar žuvęs, turi suktis
 89 XXXIV  |             stadalą kyštelėjo galvą Jurgutis, ieškodamas Šešelgos ir
 90 XXXVII |           už ką pražuvęs. Nesuprato Jurgutis, kas čia atsitiko, tik,
 91 XXXVIII|           kalvio Juodvalkio gizelis Jurgutis? Ko jam reikia? Uršulė visai
 92 XXXVIII|         Koks jau čia ubagas ir koks Jurgutis pakvaišėlis? Visai nepanašu.
 93 XLI    |             jų pasimaišė ir vargšas Jurgutis su savo pasagomis, bet,
 94 XLI    |            O po tilteliu pasislėpęs Jurgutis baisiai nusigando - kas
 95 XLI    |     raganystėmis.~    Tai išgirdęs, Jurgutis nusigando patiltėje ir šoko
 96 XLII   |        kalvio Juodvalkio parankinis Jurgutis, kuris nuo pernai pablūdęs
 97 XLIII  |              Taip, tai buvo vargšas Jurgutis, po visų išgąsčių vis dar
 98 XLIII  |            užklausė Girdvainis.~    Jurgutis šnirpšdamas prisipažino,
 99 XLIII  |             obuolmušius užkasė? Bet Jurgutis nieko nežinojo, tik atkišo
100 XLIII  |           ir pasiėmė atminimui.~    Jurgutis apsidžiaugė, atsikratęs
101 XLV    |       atbėgo uždusęs ir persigandęs Jurgutis, o nuo malūno sparno lyg
102 XLVI   |        šmėkštelėjo tarsi nusigandęs Jurgutis, bet ir šis dingo po malūno
103 XLVI   |             Tada jį nučiupo už rago Jurgutis.~    Bet nespėjo Pinčukas
104 XLVII  |              To ir kalvis nežinojo. Jurgutis, uždarytas kalvėje, aprimo
105 XLVII  |             Gaidžgalės karčema.~    Jurgutis prisiminė pragertas nelemtąsias
106 XLVII  |             derva pasilies. Kaip tą Jurgutis padarys, nežinojo ir negalvojo,
107 XLVII  |        tyčiotis iš nelaimingo tėvo. Jurgutis jau buvo sučiupęs Pinčuką
108 XLVII  |     trenksmu krito žaibas į malūną. Jurgutis dar spėjo pamatyti, kaip
109 XLVII  |           to nežinojo, o suanglėjęs Jurgutis nieko negalėjo papasakoti.
110 XLVIII |          juos išskirti. Bet atgijęs Jurgutis atkakliai pareikalavo savo
111 XLVIII |           obuolmušiais, nelaimingas Jurgutis su klastingu Pinčuko šešėliu,
112 XLVIII |            iš po žemės, kai atbėgęs Jurgutis nučiumpa jį už to rago ir