Chapter

 1 I     |             su piršliais į Baltaragio malūną, bet neįstengdavo atvažiuoti.
 2 I     |          užuot nuvažiavę į Baltaragio malūną, atsidurdavo visai kitoje
 3 I     |            paklysti? Kasdien žmonės į malūną važiuoja, ir niekas nepaklysta.~   
 4 I     |             Tai buvo tiesa. Važiuok į malūną dieną ir naktį - niekados
 5 II    |              bet žiūri - piršliai pro malūną kaip tik pas juos suka.~    -
 6 II    |         sijonus, sugrįžo į Baltaragio malūną.~    Baltaragio laimė, kad
 7 II    |        Sugrįžusi Uršulė, negalėdama į malūną įsiveržti ir savo apmaudo
 8 III   |           Girdėjau apie tą Baltaragio malūną, - nusižiovavo klebonas
 9 III   |           apie Baltaragį, nei apie jo malūną. Kartais žmonės tiktai pasijuokdavo
10 III   |              O gandai apie Baltaragio malūną vis labiau ir plačiau sklido.
11 IV    |             prižadėjo, o tas suka jam malūną be vėjo. Kitaip ir būti
12 VI    |           apie Baltrų Baltaragį ir jo malūną. Čia buvo ne vien tiktai
13 VI    |           linksmas belsdavosi po savo malūną, niekada nepavargdamas,
14 VI    |               nematai, tiktai tą savo malūną, tarytum be jo nieko kito
15 VI    | nežvilgtelėjęs į jos pusę, išeidavo į malūną.~    Kitą kartą Uršulė pradėdavo
16 VII   |               ežero pusės atvažiavo į malūną jauna išdykėlė Jaudegių
17 VII   |        tiesiai per ežerą atvažiavau į malūną. Tegu sau bėga kelias. Aš
18 VII   |            greitai nuskambėjo po visą malūną ir senstantį Baltaragį užkerėjo,
19 VII   |       prasiblaivyti, užmiršo net savo malūną, kuris dabar stovėjo suglaudęs
20 VII   |             bedaryti. Tada, sustabdęs malūną, raudavo Baltaragis žilstančius
21 VIII  |                vis dažniau užmiršdavo malūną ir nutildavo jo nuolatinis
22 VIII  |              Ko tiktai nori. Imk nors malūną, o priedo senmergę Uršulę,-
23 IX    |          piemenė, kartą atvažiavusi į malūną, apsuko Baltrukui galvą,
24 IX    |              tos dienos, kada ateis į malūną nauja šeimininkė. Negalėjo
25 IX    |            Uršulė prakeikė Baltaragio malūną ir pati pabėgo?.. Teks palaukti...~    -
26 X     |            Skraidė su juo po kiemą ir malūną, čia susikibusi rankomis,
27 X     |              viską aplinkui - skardį, malūną, ežerą ir smilkstančias
28 X     |         pusryčius, su šluota išbėgo į malūną.~    Baltaragis, pamatęs
29 X     |              dulkių klodus. Iššlavusi malūną, Marcelė numetė į pašalį
30 XI    |           kaip paukščiukė iš trobos į malūną, iš malūno į paežerę, Baltaragis,
31 XI    |           sušuko ir stvėrėsi stabdyti malūną.~    Malūnas girgždėdamas
32 XI    |                 sako, - kad sustabdei malūną. Aš norėjau aukštai aukštai
33 XI    |              Valstiečiai, atvažiavę į malūną ir radę jį stovintį, ėjo
34 XI    |          žmoną, pakildavo ir eidavo į malūną. Bet, supylęs grūdus į girnas,
35 XI    |           bobutė. - Verčiau eik sau į malūną.~    Baltaragis, žvilgtelėjęs
36 XI    |            viltimi Baltaragis išėjo į malūną, nors ir slegiamas rūpesčio
37 XIII  |               lopšio, o tu eik į savo malūną.~    - Tu pati eik sau,
38 XIII  |         užmigo, ir išėjo susimąstęs į malūną, nežinodamas, ką daugiau
39 XIII  |        neatsakydavo ir išeidavo vėl į malūną.~    O laikas vietoje nestovėdavo.
40 XIII  |             lopšį, išėjo susimąstęs į malūną.~    Nusiminė ir Uršulė.~    -
41 XIII  |                O Baltaragis, išėjęs į malūną, galvojo, kaip pagaliau
42 XIV   |          perkūnijomis, kad galėjo net malūną nutrenkti nuo pakriūtės,
43 XIV   |       Tvarkykis troboje, o aš eisiu į malūną.~    Kas buvo naktį, Jurga
44 XIV   |         sparno tiesiai pro langiuką į malūną ir, visas drebėdamas, susmuko
45 XV    |                vakare pas Baltaragį į malūną nuvažiavo, ir naktį išdrėbę
46 XV    |              rytą prakeikė Baltaragio malūną ir pabėgo į Švendubrės davatkyną.~   
47 XV    |                tiktai apie Baltaragio malūną ėmė sklisti nepaprasti gandai,
48 XVI   |               linksmai juokiasi, apie malūną bėgiodamas. Vieną kartą.
49 XVI   |          gražią merginą, atbėgančią į malūną.~    Mergina pribėgo prie
50 XVI   |            paskui sukdamas Baltaragio malūną) ir negalėjo nieko suprasti.
51 XVII  |             kartą, kalvio pasiųstas į malūną, pamatė Baltaragio dukterį
52 XVII  |              apie Baltaragio kalną ir malūną, norėdamas dar kartą pamatyti
53 XVII  |             ir ji greičiau nuskrido į malūną.~    O Jurgutis dar ilgai
54 XVII  |             sukdavosi apie Baltaragio malūną,~    Pagaliau kalvis, pritrūkęs
55 XVII  |          pritrūkęs kantrybės, nuėjo į malūną ieškoti Jurgučio, kuris
56 XVII  |             jaunikiais neatvažiuotų į malūną ir neišvežtų Jurgos, kurios
57 XVIII |             dar jam septynerius metus malūną sukau! Aišku kaip ant delno,
58 XVIII |            negrįžo atgal į Baltaragio malūną, nors ir buvo dar nepasibaigę
59 XVIII |              vienas po kito važiavo į malūną, kartais net po kelis iš
60 XVIII |         mylėjo.~    O apie Baltaragio malūną, jaunikių su piršliais nesėkmes
61 XIX   |          Baltaragis, grįždamas į savo malūną, taip pat galvojo, tiktai
62 XIX   |             negalėjo padaryti, o apie malūną vakarais pradėjo šikšnosparniai
63 XX    |    nuvažiuosime. Ne į kokį dvarą, o į malūną važiuojame.~    - Bet vis
64 XX    |       Baltaragiui sunkią kelionę į jo malūną. Baltaragis klausėsi ir
65 XXV   |         nesužinosi, o apie Baltaragio malūną seniai visokie gandai sklido.
66 XXVI  |             nubėgo per rūką tiesiai į malūną, kur nebuvo nuo to laiko,
67 XXVII |               sukdama vėpūtinius apie malūną ir girgždindama sparnus,
68 XXVII |          patys nevažiavo į Baltaragio malūną, o paskui pats Baltaragis,
69 XXVII |          kartą apgailėdami Baltaragio malūną, kuris stovėjo kaip šmėkla
70 XXIX  |        Paudruvės kraštą ir Baltaragio malūną.~    Malūnas stovėjo vakaro
71 XXIX  |                  užklydo į Baltaragio malūną. Per naktį pratūnojo prie
72 XXIX  |            vėjo ir sniego gūsiais pro malūną į pakalnę. Visa laimė, kad
73 XXXI  |       spėliodamas. - Prieš aušrą apie malūną, o iš ryto apie karčemą
74 XXXII |             Baltaragis mėgino taisyti malūną, bet kažkaip nesisekė, viskas,
75 XXXII |              visos pastangos prikelti malūną iš numirusių. Jis kaip stūksojo,
76 XXXIII|                  Velnias ar apuokas į malūną įsimetė... Per naktis ūkia...
77 XXXIII|          kažkas nedoro sukasi apie jo malūną nuo tų nelaimingų Girdvainio
78 XXXIII|             išdaigas krečia apie tavo malūną?~    - Kur čia tau Jurgutis? -
79 XXXIII|        negirdėjai iš atvažiuojančių į malūną?~    - Ne, negirdėjau, -
80 XXXIII|           turi suktis apie Baltaragio malūną.) O pelėda ar apuokas, nors
81 XXXIII|           pavasarį perkūnas gali tavo malūną nuspirti. Ant tokios pakriūtės
82 XXXIII|          skvernu, vogčiomis įsėlino į malūną, kad niekas nepamatytų,
83 XXXVII|           viesulas, ir puolė stabdyti malūną, o nuo sparno atsiliepė
84 XXXVII|             tarė, vikriai įšokdamas į malūną.~    - Taip, taip, - pritarė
85 XXXVII|               ir sukasi apie jos tėvo malūną. Argi ji čia būtų kalta?
86 XXXVII|              ir išsisklaido rūkas. Po malūną ir namus skraido kaip kregždė
87 XXXVII|            sielvarto.~    Dūksta apie malūną ir trobą pūga, stūgauja
88 XXXVII|              tarsi perkūnas trenkęs į malūną, o duktė, pakilus audrai,
89 XLIV  |               per kalnus į Baltaragio malūną. Man reikia jam už akių
90 XLIV  |             tas nenueitų į Baltaragio malūną. Bet nelengva buvo pasivyti.
91 XLIV  |                ir nulėkė į Baltaragio malūną, palikdamas Girdvainį po
92 XLVI  |        perkūnija tiesiai į Baltaragio malūną.~    Tai senelis Perkūnas,
93 XLVII |             tarpukalnėje į Baltaragio malūną po nugriuvusia pušimi su
94 XLVII |        atsitikti. Nuėję į vietą, rado malūną, perkūno nutrenktą ir nugriuvusį,
95 XLVII |            žaibų apšviestą Baltaragio malūną. Pats nežinodamas kodėl,
96 XLVII |               trenksmu krito žaibas į malūną. Jurgutis dar spėjo pamatyti,
97 XLVIII|         Baltaragis, o aš pats turėjau malūną ant Udruvės ežero kranto