Chapter

 1 II     |           kaimynas Pinčukas vienas be pačios pelkėse rūgsta.~   
 2 II     |         nelaukdama, nors ir likusi be viršutinio šimtakvoldžio
 3 III    |            tai visai neturėjo ūpo, be to, ir miego labai norėjo.~   
 4 III    |          Baltaragio malūnas sukasi be vėjo.~    - Čia tai jau
 5 III    |    nesuprato klebonas.~    - Betgi be vėjo, klebonėli, - paaiškino
 6 III    |   paaiškino Uršulė.~    - Kaip tai be vėjo? - nustebo klebonas.~    -
 7 III    |         klebonas.~    - Nagi taip, be vėjo ir sukasi, - norėjo
 8 III    |    sužinoti. Malūnas tiktai sukasi be vėjo, ir tiek. Kas jį ten
 9 III    |        reikia, neturėjo ką daryti. Be to, čia bažnyčia ir ūkis,
10 IV     |           nors ir sena davatka. Ne be reikalo ir klebonas ant
11 IV     |   prižadėjo, o tas suka jam malūną be vėjo. Kitaip ir būti negali.
12 IV     |      žodžių ir nesulaukia, o aš ir be jų apsieisiu.~    Supyko
13 V      |          gyvenimas kaip ta statinė be šulų, kuri niekada nebus
14 VI     |               O vis dėlto ne visai be pagrindo sklido gandai apie
15 VI     |         piršliais prasimanymai. Ne be kaltės ir pats Baltaragis
16 VI     |         negalima būtų sukti malūno be vėjo? Apie tai ypač susimąstydavo,
17 VI     |          dvelkimą nuo ežero pusės. Be malūno ūžimo niekas kitas
18 VI     |            tą savo malūną, tarytum be jo nieko kito pasaulyje
19 VIII   |        susirūpindavo Pinčukas, nes be malūno ūžimo negalėjo nei
20 IX     |          matė Uršulę lakstant kaip be galvos, tvoromis laipiojant
21 XI     |             Taip buvo, taip bus, o be skausmo nėra džiaugsmo...
22 XI     |           buvo apniukęs, išblėsęs, be prošvaistės. Pro sniego
23 XI     |        širdimi.~    Marcelė gulėjo be žado, išbalusi kaip drobė
24 XII    |          Marcelė sustingusi tylėjo be žado. Tiktai iš lopšio atsiliepė
25 XII    |  nenuleisdamas nuo lopšio ir kažką be galo sunkiai galvodamas.~   
26 XIII   |              Ką jis darys su vaiku be pačios?~    Su ta viltimi
27 XIII   |            visai galva susisuko ir be lopšio nieko daugiau nematai?~   
28 XIII   |            ramybės. Bet kaip vaiką be moters užauginsi? Tai ir
29 XIII   |         nerasdamas kitos išeities. Be to, mažai jam Uršulė rūpėjo,
30 XIII   |            laimę.~    O iš tikrųjų be reikalo Baltaragis krimtosi.
31 XIV    |     susigraužimą viską pasaulyje - be dukters - užmiršo ir apleido.
32 XIV    |           prasikeiksi ir į pragarą be jokios kaltės pateksi amžių
33 XIV    |       Gyvensim dabar mudu vienu du be vargo, rūpesčių ir amžinų
34 XIV    |       nelaimės. Diena buvo giedra, be jokio debesėlio.~    O dar
35 XV     |            tur būt, čia neapsieita be velnio), o dabar už ką gi
36 XVII   |       suplyšusią pusę. - Nėra bobų be sijonų, o su sijonais žinai
37 XVII   | nematydamas, negalėtų gyventi kaip be saulės. O ji ir už saulę
38 XVIII  |             Dienos buvo kaip tyčia be vėjo, ir malūnas stovėjo,
39 XIX    |            malūne, tiek jau to, ir be jo bus galima apsieiti.
40 XIX    |         vienas su uodega, o antras be uodegos? Nebent tiktai davatkos
41 XXI    |       temstant į karčemą ne tiktai be lazdelės ir be skrybėlaitės,
42 XXI    |           ne tiktai be lazdelės ir be skrybėlaitės, bet toks suniurkytas
43 XXII   |        įžeistas bajoriškas unaras. Be to, Girdvainio arkliai jam
44 XXIII  |        Palauk! Nenuvažiuosi vienas be manęs.~    Susirūpino Anupras,
45 XXIII  |             nei jo pavojai. Jis ir be kelio nuvažiuotų užsakų
46 XXVI   |           su arkliavagiu. Tada jis be kvapo atlėkė į karčemą ir
47 XXVII  |            grįžti pas savo nuotaką be obuolmušių žirgų, viso savo
48 XXVIII |         pas ją nuvažiuoti. Kaip aš be jų nuvažiuosiu? - nežmoniškas
49 XXVIII |         Bet negalėjo ir Girdvainis be tų savo obuolmušių nuvažiuoti
50 XXIX   |       pasižiūrėjo ir suprato viską be žodžių.~    Pasėdėjo seniai,
51 XXIX   |           sąžinės, ir jis sustingo be žado.~    Tik prieš rytą,
52 XXX    |         negalėjo pas Jurgą nuvykti be savo obuolmušių. Tiktai
53 XXXI   |        varė arklius dieną ir naktį be pasigailėjimo, godūs pirkliai
54 XXXI   |         pasakysiu? Ir ką jis darys be jūsų?~    Susirūpinęs Visgirda
55 XXXII  |         metai buvo, spartos trūko, be to, slėgė kažkoks beviltiškumas,
56 XXXII  |           tėvo. Čia pat ji susmuko be žado ant išsigandusio tėvo
57 XXXII  |             Ji visą laiką blaškėsi be sąmonės, su kažkuo sunkiai
58 XXXIII |            parankinį. Tiktai visai be reikalo.~    O Jurgutis
59 XXXIV  |        kiškis iš apsupimo ir įbėgo be kvapo į karčemos kiemą.
60 XXXIV  |    sudribusi ir joje gulėjo Raupys be kvapo. Taip įsimaginę vyrai
61 XXXV   |     šunbajoriui, gyvenimas?~    O, be to, po tokio negarbingo
62 XXXV   |             pan Šešelgevič, sekasi be arkliavagio? Tur būt, nekaip,
63 XXXV   |       išmanai. Aš savo bėdų turiu. Be to, nusilaksčiau per žiemą,
64 XXXV   |    numalšinti, ir Šešelga, nors ir be kumelės ir be kalamaškos,
65 XXXV   |     Šešelga, nors ir be kumelės ir be kalamaškos, labai patenkintas
66 XXXVI  |      tardavo, kad vis dėlto gal ir be reikalo vyrai taip negailestingai,
67 XXXVI  |         artėjo, ką darysi pavasarį be arklio? Tai daug kas, kad
68 XXXVI  |           tie nusileisdavo, gal ir be reikalo nupampinę arkliavagį.
69 XXXVI  |           odą, tai kiekvienas lupo be gailesčio ir nepagalvojo,
70 XXXVI  |        arklys ir dantis išbarstys. Be to, saugokis Girdvainio.
71 XXXVI  |     daugiau netrukdyk. Turiu aš ir be tavęs rūpesčių. Ko čia dabar
72 XXXVI  |       galės puikiausiai verstis ir be Pinčuko, ir be arkliavagio,
73 XXXVI  |          verstis ir be Pinčuko, ir be arkliavagio, žinodamas tokias
74 XXXVIII|            barškėjo.~    O Šešelga be dantų, tiktai susiėmęs žandą,
75 XXXVIII|          ką galėjo padaryti vienas be dantų, o kitas pašautas
76 XXXVIII|        įsigijęs Uršulę talkininke (be talkininkų, žuvus Raupiui
77 XXXVIII|       netekus dantų, pasijuto kaip be rankų), tikrai laimėtų Jurgą.~   
78 XXXVIII|     galvojo, kad pasikarščiavęs ir be reikalo pristojęs prie Uršulės,
79 XL     |        negirdėjusi. Parbėgusi namo be kvapo ir laukusi.~    Po
80 XL     |          jokių reikalų neturėjusi (be to karto, kai Baltaragis
81 XL     |    meluojanti cypdavatkė Elžbieta, be to, ji iš viso pusiau akla
82 XLI    |          kitu galu, prikėlė beveik be nuovokos gulinčią Uršulę (
83 XLIII  |           liks nepakartas, bet tik be reikalo šią baimę kentė.~    -
84 XLIV   |         savo nuotaką, bet ką darys be savo obuolmušių, kuo ją
85 XLV    |       Girdvainio ieškoti, - atsakė be sąmonės Jurga.~    - Kur
86 XLV    |              Ne, - atsakė Jurga. - Be manęs jis niekada nesuras
87 XLV    |       Anupras sakė, nes kitaip jis be manęs pražus ir man nebus
88 XLVIII |            gražuolę dukterį, kurią be galo mylėdamas ir dėl jos