Chapter

 501 X      |         Baltaragis atsisėdo už stalo ir riekė naują duonos kepalą,
 502 X      |         atitraukti akių nuo Marcelės ir šypsodamas giedra, laiminga
 503 X      |                 Baltaragis nusijuokė ir pirmą kartą su savo žmona
 504 X      |             laimės buvo per kraštus. Ir saulė vis daugiau apšvietė
 505 XI     |           lyg netikėdamas savo laime ir negalėdamas atsižiūrėti.
 506 XI     |        senbernis, gavęs tokią gražią ir linksmą žmoną. Bijojo žodį
 507 XI     |            paežerę, Baltaragis, nors ir atjaunėjęs, nespėdavo jos
 508 XI     |              malūnas, pilnas skardis ir paežerė, ir Baltaragis toks
 509 XI     |           pilnas skardis ir paežerė, ir Baltaragis toks laimingas
 510 XI     |         nepaisė, viskas ją linksmino ir jos širdį džiugino. Ji nė
 511 XI     |            esanti ištekėjusi moteris ir turinti surimtėti, vis dar
 512 XI     |       nerūpestinga išdykusi mergaitė ir norėjo pasisupti ant malūno
 513 XI     |             išbėgo Marcelė ant gonkų ir pamatė gervių virtinę, skrendančią
 514 XI     |        staiga pagavo Marcelės širdį, ir ji, ištiesusi rankas, bėgo
 515 XI     |             pro šalį malūno sparnas, ir Marcelė pati nežino, kaip
 516 XI     |         pasisupti ant malūno sparnų, ir pradėjo kilti į viršų.~   
 517 XI     |              žvilgtelėjo pro langelį ir pamatė Marcelę, kylančia
 518 XI     |             Tiesiog apmirė iš baimės ir kažkokio šiurpulingo nujautimo.~    -
 519 XI     |         darai? - nesavu balsu sušuko ir stvėrėsi stabdyti malūną.~   
 520 XI     |            Marcelė nušoko nuo sparno ir juokiasi.~    - Negerai, -
 521 XI     |              aukštai aukštai iškilti ir skristi su gervėmis. Tokia
 522 XI     |            jos veide, ji visa išbalo ir pasviro.~    - Akyse kažkodėl
 523 XI     |       raibsta, - griebėsi už širdies ir susmuko ant Baltaragio rankų.~    -
 524 XI     |                 nusigando Baltaragis ir paėmė ją į glėbį.~    Marcelė
 525 XI     |            išdykėle, - su priekaištu ir meile pažiūrėjo Baltaragis
 526 XI     |            ant rankų Marcelę į trobą ir paguldė. Nuo tos dienos
 527 XI     |            džiaugsmo gysla nutrūkusi ir nutilęs juoko varpelis.~   
 528 XI     |      Valstiečiai, atvažiavę į malūną ir radę jį stovintį, ėjo į
 529 XI     |             Malk pyragus, taisyk alų ir lauk krikštynų.~    Baltaragis,
 530 XI     |           pasižiūrėjęs į valstiečius ir su meile į išbalusią žmoną,
 531 XI     |           išbalusią žmoną, pakildavo ir eidavo į malūną. Bet, supylęs
 532 XI     |             į girnas, vėl sugrįždavo ir atsisėsdavo prie lovos,
 533 XI     |           glostydamas Marcelės galvą ir žiūrėdamas į jos akis, liūdnai
 534 XI     |              iš nepakeliamo skausmo, ir Baltaragį, nežinantį, ką
 535 XI     |        ruoštis, laukdama naujagimio, ir atsigrįžo į susikrimtusį
 536 XI     |            kartą prie Marcelės lovos ir susitiko jos visa pakeliantį
 537 XI     |           pasibaigs, Marcelės kančia ir jos sielvartas pavirs dviguba
 538 XI     |      Baltaragis išėjo į malūną, nors ir slegiamas rūpesčio ir draskomas
 539 XI     |           nors ir slegiamas rūpesčio ir draskomas nujautimo abejonių.
 540 XI     |         viršutinį langelį, laukdamas ir baisiai nerimaudamas.~   
 541 XI     |          pamažu krito pirmos snaigės ir mirguliavo šviesiomis žvaigždutėmis.
 542 XI     |             stingo pakalnėje ežeras, ir pakrančių pušynų viršūnės
 543 XI     |             klausydamas malūno ūžimo ir pamažu slenkančių žiemos
 544 XI     |           lange sumirgėjo žiburėlis, ir Baltaragis stingstančia
 545 XI     |      Baltaragis žvilgtelėjo į kūdikį ir puolė prie žmonos, nesuprasdamas,
 546 XI     |            žado, išbalusi kaip drobė ir užmerkusi savo šviesias
 547 XI     |      Baltaragis neišgirdo jos žodžių ir kūdikio verksmo, tiktai
 548 XI     |              tiktai pats neteko žado ir sustingo, apsikabinęs žmonos
 549 XI     |            apsikabinęs žmonos lavoną ir pajutęs, kad viską pasaulyje
 550 XI     |                 Po laimingos vasaros ir giedro rudens už langų leidosi
 551 XII    |              troboje atsirado lopšys ir karstas.~    Susirinkę į
 552 XII    |         kryžiumi rankas ant krūtinės ir gale galvos užžiebė vaško
 553 XII    |              Marcelės išbalusį veidą ir sustingusias lūpas su paskutine
 554 XII    |             su paskutine šypsena. Ji ir grabe atrodė kaip užmigusi
 555 XII    |          suklupęs raudojo prie grabo ir, visai kaip pakvaišęs, maldavo
 556 XII    |           paskutinį kartą nusijuoktų ir paliktų jam gyvenimo viltį.~   
 557 XII    |           Tada krūptelėjo Baltaragis ir tarsi pabudo iš savo sielvarto.
 558 XII    |        sielvarto. Priėjo prie lopšio ir sustojo. O kūdikis vis garsiau
 559 XII    |               tarsi šaukdamas motiną ir neprisišaukdamas, Susirinkusios
 560 XII    |              skarelių kampais ašaras ir puolė maldyti kūdikį, o
 561 XII    |             nenuleisdamas nuo lopšio ir kažką be galo sunkiai galvodamas.~   
 562 XII    |             ritosi per jo skruostus, ir jis tylėdamas rovė sau nuo
 563 XII    |             gyvenimo laimės mirksnį, ir proto visai neteko.~   
 564 XII    |       Troboje sklido gedulo giesmės, ir kaimynai, užvožę grabe Marcelę,
 565 XII    |     prievarta išnešė grabą iš trobos ir Baltaragį paskui išsitempė.
 566 XII    |        nusileido nuo malūno skardžio ir su graudžiomis gedulo giesmėmis
 567 XII    |             grabą, nieko nematydamas ir negirdėdamas, tiktai jausdamas,
 568 XII    |             visą savo gyvenimo laimę ir jam pasilieka tiktai vienas
 569 XII    |             bildesio lyg atsipeikėjo ir puolė prie duobės, kad ir
 570 XII    |            ir puolė prie duobės, kad ir jį drauge palaidotų.~    -
 571 XII    |      Juodvalkis, stverdamas už pečių ir sulaikydamas. - Sulig saule
 572 XII    |                Baltaragis krūptelėjo ir aprimo, stiprių kalvio rankų
 573 XII    |            lyg širdis kristų į duobę ir jis pats į ją griūtų. Juodvalkis
 574 XII    |              žemės, apglėbdamas kapą ir raudodamas kaip moteris.~    -
 575 XII    |    Juodvalkis, pats susigraudindamas ir nubraukdamas netyčia ištryškusią
 576 XII    |             laikykis! Reikia gyventi ir viską pakelti, o kas mirė -
 577 XII    |              jis ėjo lyg sapnuodamas ir nesuvokdamas, kur eina.
 578 XII    |            orą, stovėjo malūnas. Bet ir jis buvo kažkur nutolęs.
 579 XII    |             mirgančiomis žvaigždėmis ir amžinybe. Baltaragis aiškiai
 580 XII    |              nieko suprasti. Galvoje ir širdyje viskas drumstėsi
 581 XII    |          sėdėjo bobutė, lūkuriuodama ir niūniuodama graudžią lopšinę.~    -
 582 XII    |               Tas graudus girgždesys ir niūniavimas prižadino Baltaragį,
 583 XII    |     niūniavimas prižadino Baltaragį, ir jis vėl puolė prie lopšio,
 584 XII    |          lopšio, užmiršęs laidotuves ir pagautas naujo rūpesčio,
 585 XII    |          lopšio. - Neišmanau, ką čia ir bedaryti? Laukiu jūsų sugrįžtant
 586 XII    |            patamsyje apsigraibydamas ir užžiebdamas žiburį - spingsulę
 587 XII    |             slinko neramūs šešėliai, ir nusvirusi ranka pamažu supo
 588 XII    |      prisikimšo pypkę lapinio tabako ir užsitraukė kartaus dūmo.~   
 589 XII    |    Juodvalkis, traukdamas kartų dūmą ir nesugalvodamas, kaip čia
 590 XII    |            kaip elgtis su naujagime, ir paglostė Baltaragiui nulinkusią
 591 XII    |          užbėgsiu pažiūrėti. Na, tai ir būk sveikas.~    Baltaragis
 592 XII    |    pasižiūrėjo į ją, lyg maldaudamas ir beviltiškai pagalbos ieškodamas.
 593 XII    |       palingavo galvą lyg pritardama ir patyliukais išėjo. Baltaragis
 594 XII    |         supasi? Širdyje smilktelėjo, ir jis apsidžiaugė, išgirdęs
 595 XII    |             išgirdęs jos krykštavimą ir juoką.~    Baltaragis krūptelėjo,
 596 XII    |               Baltaragis krūptelėjo, ir vėl užgriuvo mirtina tyla.
 597 XII    |       Baltaragis prie lopšio, sapnai ir svajonės išnyko lyg nebuvę,
 598 XII    |          žiūrėjo į jį kaip užkerėtas ir akių negalėdamas nuo jo
 599 XII    |             linksminosi per vestuves ir nuo kurio šiandien išnešė
 600 XII    |             prislėgtas sunkių minčių ir traukdamas dūmą, kuris kamuoliais
 601 XII    |             kamuoliais kilo į palubę ir sklaidėsi po trobą. Nykūs
 602 XII    |            Pagaliau neiškentė kalvis ir pasipurtė. Pasižiūrėjo pro
 603 XII    |      sulinkusį prie lopšio Baltaragį ir suprato, kad iš to lopšio
 604 XII    |         lopšio kils naujas gyvenimas ir išsklaidys nykius šešėlius
 605 XII    |       nelaimės parblokštą jo bičiulį ir suteiks jėgų iš naujo gyventi.~   
 606 XII    |             žingsniu prie Baltaragio ir uždėjo ranką ant jo palinkusio
 607 XII    |           busi. Užsiauginsi dukrelę, ir bus ji tau visas gyvenimo
 608 XII    |          Nelaimė kaip naktis praeis, ir vėl užtekės saulė.~    Baltaragis
 609 XII    |              lyg nieko nesuprasdamas ir nesitikėdamas sulaukti užtekančios
 610 XII    |               Baisi nykuma jį slėgė, ir jis nieko negalėjo suvokti,
 611 XIII   |            nenuleisdamas nuo jo akių ir prislėgtas sielvarto. Kalvis
 612 XIII   |               Kalvis dar kiek pabuvo ir prieš vidurnaktį išėjo namo.
 613 XIII   |    vidurnaktį išėjo namo. Baltaragis ir nepastebėjo, kad pasiliko
 614 XIII   |           Paryčiu sugirgždėjo durys, ir pravirko pažadintas kūdikis.
 615 XIII   | nesuprasdamas, kaip ji čia atsirado, ir nusigrįžo atgal į lopšį,
 616 XIII   |              atgal į lopšį, supdamas ir maldydamas pravirkusį kūdikį.~   
 617 XIII   |       Baltaragio nelaimę, su paguoda ir pagalba, užmiršusi visas
 618 XIII   |            užmiršusi visas skriaudas ir nelaimes, norėdama jam padėti
 619 XIII   |             neužgesusia aistra, nors ir susimaišiusia su nusivylimo
 620 XIII   | susimaišiusia su nusivylimo kartėliu ir naujai atsiradusia viltimi.
 621 XIII   |           buvo prakeikusi, nusigando ir sustingo vietoje.~    Staiga
 622 XIII   |   prislėgdamas iš naujo beviltiškumu ir sukeldamas seną apmaudą,
 623 XIII   |          norėjo tuojau sprukti atgal ir bėgti neatsigrįždama, bet
 624 XIII   |          kojos sustingo kaip kaladės ir priaugo prie aslos.~   
 625 XIII   |       lopšyje vėl pravirko naujagimė ir pasimetęs Baltaragis apsidairė,
 626 XIII   |         ryžtingai priėjo prie lopšio ir uždėjo ranką ant Baltaragio
 627 XIII   |        svyruodamas po nemigo nakties ir visų sielvartų. ~    Bet
 628 XIII   |             lopšio, pervystė kūdikį, ir naujagimė aprimo. Baltaragis
 629 XIII   |           lopšio, kol vaikas užmigo, ir išėjo susimąstęs į malūną,
 630 XIII   |        pradėjo suktis malūno sparnai ir nauji Baltaragio rūpesčiai.
 631 XIII   |          užmiršdama savo nusivylimus ir susitaikydama su likimu.~    -
 632 XIII   |         viską suimdama Į savo rankas ir supdama svetimą lopšį.~   
 633 XIII   |          tarsi viską užmiršęs, tylus ir susimąstęs slankiojo po
 634 XIII   |            vis sustodavo prie lopšio ir ilgai negalėdavo nuo jo
 635 XIII   |             vis nieko nesugalvodamas ir dar labiau nuliūsdamas.~    -
 636 XIII   |            čia dabar vis prie lopšio ir prie lopšio, - prikišdavo
 637 XIII   |             jau visai galva susisuko ir be lopšio nieko daugiau
 638 XIII   |               nieko jai neatsakydavo ir išeidavo vėl į malūną.~   
 639 XIII   |             Slinko žiema su šalčiais ir atodrėkiais, o pro malūno
 640 XIII   |             žvalgėsi pro žalsvą ūką, ir nuo jų sklisdavo gaivus
 641 XIII   |    Baltaragis tą žiemą visai pražilo ir sulinko nuo rūpesčių. Jis
 642 XIII   |     krūtinėje paėmė kūdikį ant rankų ir laimingas šypsojosi, užmiršęs
 643 XIII   |        šypsojosi, užmiršęs rūpesčius ir sielvartus.~    Nustebo
 644 XIII   |              sielvartus.~    Nustebo ir Uršulė, pamačiusi šypsantį
 645 XIII   |           židinio, pasitaisė skarelę ir, pati šypscdama, priėjo
 646 XIII   |       šnairomis žvilgtelėjo į Uršulę ir vėl nuliūdo. Paguldęs vaiką
 647 XIII   |    susimąstęs į malūną.~    Nusiminė ir Uršulė.~    - Nesusipras, -
 648 XIII   |          Nesusipras, - pati sau tarė ir skarelės kampu nubraukė
 649 XIII   |        nubraukė ašarą. - Galima būtų ir svetimą vaiką užauginti,
 650 XIII   |            Uršulė pritrūko kantrybės ir piktai koja pastūmė lopšį,
 651 XIII   |           laiką, - piktai burbtelėjo ir nusigręžė prie puodų. -
 652 XIII   |        motina prie jo stovi su meile ir ne tėvas, palinkęs su rūpesčiu.~   
 653 XIII   |             be moters užauginsi? Tai ir kentė, nerasdamas kitos
 654 XIII   |              jam Uršulė rūpėjo, nors ir įgrisdavo su savo priekabėmis.~   
 655 XIII   |       dukters. Jis dieną naktį mąstė ir nieko negalėjo sugalvoti,
 656 XIII   |           neapdairiai davė Pinčukui, ir išpirkti tokią trumpą ir
 657 XIII   |             ir išpirkti tokią trumpą ir tokią apgaulingą savo laimę.~   
 658 XIII   |          pažadus ištesėti, o kartais ir atsitiktinumas parodo žmogui
 659 XIII   |          įgrisusios Uršulės pagalba, ir pirmą kartą jai buvo dėkingas
 660 XIV    |             atsižiūrėti negalėdamas, ir vis liūdnesnis darėsi. To
 661 XIV    |           kuri kas metai vis gražėjo ir linksmėjo, tuo dar labiau
 662 XIV    |           Baltaragis dėl to liūdesio ir gailesčio vis labiau nyko.
 663 XIV    |           gailesčio vis labiau nyko. Ir juo blogiau, kad savo sielvartu
 664 XIV    |    pasidalinti. Pats vienas graužėsi ir krimtosi, kol pavirto žmogaus
 665 XIV    |               dukterį Jurgą. O duktė ir nežinojo, kad tėvas sielvartauja,
 666 XIV    |          kitokio, kaip susirūpinusio ir susikrimtusio, ji niekada
 667 XIV    |             jautė jo begalinę meilę, ir to jai visiškai pakako,
 668 XIV    |            pakako, kad augtų linksma ir laiminga.~    O Baltaragis
 669 XIV    |        Baltaragis per tuos rūpesčius ir susigraužimą viską pasaulyje -
 670 XIV    |     pasaulyje - be dukters - užmiršo ir apleido. Net malūno neprižiūrėjo,
 671 XIV    |             Net malūno neprižiūrėjo, ir vėjai baigė jį kedenti.
 672 XIV    |           dukters (kam dievas tokiam ir galvą davė?), ji nebegalinti
 673 XIV    |      gyvendama, vis tiek prasikeiksi ir į pragarą be jokios kaltės
 674 XIV    |          staiga Baltaragis nusijuokė ir kažko pralinksmėjo. Nustebusi
 675 XIV    |          Nustebusi Uršulė žioptelėjo ir žado neteko. Kuo jis čia
 676 XIV    |             Tai, pati persižegnojusi ir jį peržegnojusi, nuėjo į
 677 XIV    |             šalį, kalbėdama rožančių ir atgailodama už padarytas
 678 XIV    |            Pinčuko, kuris jį apgavo, ir vietoje dukters išleisti
 679 XIV    |             kad ji pati to nori. Tai ir tegu sau eina nuo jo vargšės
 680 XIV    |              iš karto apgauti velnią ir davatką, tai lūkuriavo nerimaudamas,
 681 XIV    |        lūkuriavo nerimaudamas, o čia ir dvylikti metai suėjo.~   
 682 XIV    |        dvylikti metai suėjo.~    Bet ir tada Baltaragis vargu ar
 683 XIV    |            būtų padaręs, svyruodamas ir abejodamas, ar išsivaduosiąs
 684 XIV    |              nerasdama sau vietos, o ir kitiems nuo jos nebuvo kur
 685 XIV    |          malūne, pritrūkęs kantrybės ir galutinai pasiryžęs atsikratyti
 686 XIV    |      piršliai su juodbėriais žirgais ir aukso karieta. Uršulė apkvaišo
 687 XIV    |              iškišo ją tada Pinčukui ir atsiėmė pažadų raštą.~   
 688 XIV    |            buvo audringa, su žaibais ir perkūnijomis, kad galėjo
 689 XIV    |    Baltaragis, išleidęs jaunavedžius ir sudeginęs apgaulingą raštą,
 690 XIV    |          neberado pikčiurnos Uršulės ir tėvo nebepažino - toks jis
 691 XIV    |             toks jis buvo atsimainęs ir pralinksmėjęs.~    - Gyvensim
 692 XIV    |          vienu du be vargo, rūpesčių ir amžinų barnių... Uršulė
 693 XIV    |           Baltaragis. - Pati prarūgo ir visus namus praraugino.
 694 XIV    |              Uršulės nusikratęs. Tai ir pati ne mažiau nudžiugo,
 695 XIV    |            jaunystę buvo apkartinusi ir tėvo namus pragaru pavertusi.
 696 XIV    |             pereitos nakties žaibais ir perkūnijomis praėjo visos
 697 XIV    |           atbėgant iš pelkių Pinčuką ir labai nusiminė, kad nieko
 698 XIV    |             suniurkytas, aplamdytas, ir net vienas ragas nusuktas,
 699 XIV    |       nusuktas, kad Baltaragis, nors ir nusigandęs, tuojau suprato,
 700 XIV    |          velniui nuo Uršulės kliuvo, ir pagalvojo, kad reiktų dar
 701 XIV    |             kabinėtis, jeigu kartais ir suprastų apgaulę.~    -
 702 XIV    |            Pagalvojo kiek Baltaragis ir tarė:~    - Ką čia dabar
 703 XIV    |         sukti malūno sparnus už vėją ir visus kitus darbus dirbti,
 704 XIV    |           septynerius metus už berną ir kuo ištikimiausiai tarnausiu.~    -
 705 XIV    |     tarnausiu.~    - Gerai, - sutiko ir Baltaragis. - Paskui galėsi
 706 XIV    |            neieškosiu jokios pačios. Ir pagalvoti apie tai nenoriu.~    -
 707 XIV    |             Gerai, - sutiko Pinčukas ir čia pat užlėkė ant malūno
 708 XIV    |       Malūnas tuojau pradėjo suktis, ir juo toliau, juo smarkiau,
 709 XIV    |            nakties visas nuoskaudas, ir iš viso jam daug smagiau
 710 XIV    |           buvo, negu liūne kiurksoti ir trūnyti. Net stebėjosi Pinčukas,
 711 XIV    |            jis anksčiau to nesuprato ir neatėjo Baltaragiui į talką.~   
 712 XIV    |         pareinančią iš pelkių Uršulę ir nesavu balsu keikiančią
 713 XIV    |           balsu keikiančią Baltaragį ir jį, Pinčuką, ketinančią
 714 XIV    |        tiesiai pro langiuką į malūną ir, visas drebėdamas, susmuko
 715 XIV    |     krūptelėjo Baltaragis nusigandęs ir pasižiūrėjo pro langiuką.~   
 716 XIV    |             iš pelkių, visa dumblina ir baisiai įsiutusi.~    -
 717 XIV    |          Lįsk tu kol kas po girnomis ir tūnok, o aš eisiu malūno
 718 XIV    |         palindo Pinčukas po girnomis ir tūno drebėdamas, o Baltaragis
 719 XIV    |               užrėmė iš vidaus duris ir žiūri pro plyšiuką, kas
 720 XIV    |      grūmodama supintijusia kumštimi ir keikdama.~    O kai Uršulė
 721 XIV    |          nubėgo, kad buvo nebematyti ir negirdėti jos keiksmų, Baltaragis
 722 XIV    |         keiksmų, Baltaragis atsiduso ir tarė Pinčukui:~    - Lįsk
 723 XIV    |          girnų. Šį kartą pagriaudėjo ir praėjo. Bet tu būk atsargus!
 724 XIV    |              atsargus! Moterys, kaip ir jūs, velniai, gali viskuo
 725 XIV    |             sijonu, lįsk po girnomis ir lindėk nematomas, nes kai
 726 XIV    |           užklups, o ypač ta ragana, ir aš neišgelbėsiu.~    Pinčukas,
 727 XIV    |             po girnų visas miltuotas ir klausė Baltaragio pamokymo
 728 XIV    |         tuojau sprukdavo po girnomis ir tūnodavo, bijodamas net
 729 XIV    |          visiškai Uršule patenkintas ir net jai dėkingas. Nugriaudėjo
 730 XIV    |              kaip pritvinkusi audra, ir diena šviesesnė pasidarė.~
 731 XV     |              Visokių gandų pasklido, ir žmonės visaip spėliojo.
 732 XV     |        bandęs išleisti ją už Pinčuko ir naktį išdrėbęs į Paudruvės
 733 XV     |            kiti žmonės kraipė galvas ir nenorėjo tikėti senmergės
 734 XV     |       artimiausias kaimynas, piršlys ir kūmas kalvis Juodvalkis,
 735 XV     |             senatvėje mėgęs išdaigas ir juoką. Tiktai ras progos,
 736 XV     |              jis bematant prasimanys ir negirdėtų dalykų. O Baltaragis
 737 XV     |          piršlybas (galas žino, kaip ir išpiršo senam kelmui jauną
 738 XV     |          Uršulė, persirengęs piršliu ir prisilipdęs iš linų kuodelio
 739 XV     |          Jurgutį, gerai jį nušveitęs ir išmaliavojęs, vakare pas
 740 XV     |        Baltaragį į malūną nuvažiavo, ir naktį išdrėbę Uršulę su
 741 XV     |         gelda į pelkes.~    Atsirado ir tokių, kurie buvo girdėję
 742 XV     |              buvo girdėję Baltaragio ir Juodvalkio suokalbį, kai
 743 XV     |             Baltaragis. - Maliau tau ir malsiu už dyką, tiktai išgelbėk
 744 XV     |             malūno iškraustysiu, bet ir už Paudruvės pelkių velnio
 745 XV     |              padarysi? - apsidžiaugė ir suabejojo Baltaragis.~    -
 746 XV     |          Juodvalkis. - O tu, jei man ir toliau už dyką malsi, tai
 747 XV     |            toliau už dyką malsi, tai ir padarysiu pirmą subatvakan.
 748 XV     |        Jurgutis iš kampo nuo dumplių ir šnirpštelėjo per sieksnį.~    -
 749 XV     |            gali ramiai sau eiti namo ir laukti piršlių. Aš baigsiu
 750 XV     |         Šešelgai bajorišką kalamašką ir viską puikiausiai sutvarkysiu.~   
 751 XV     |               Bet gal taip buvo, gal ir nebuvo. Subatvakarį Juodvalkis
 752 XV     |              vakaro jos neatsiėmė. O ir Juodvalkis, rodos, niekur
 753 XV     |       pasitaikė kaip tik labai tamsi ir su perkūnijomis, o iš ryto
 754 XV     |              bijodamas nusišnirpšti, ir su šiaudų gniūžte prie tvenkinio
 755 XV     |           svetimą kamarą pas mergas, ir nučiupę bernai dumble išmurdė)
 756 XV     |       nučiupę bernai dumble išmurdė) ir kur buvo išpurvinta kalamaška,
 757 XV     |            atjojo pagiriotas Šešelga ir išsivežė kalamašką, o Jurgutis
 758 XV     |         žaizdro išsimiegoti.~    Bet ir miegodamas visą laiką prunkštė
 759 XV     |       miegodamas visą laiką prunkštė ir šnirpštė, o pabudęs dieve
 760 XV     |          tada reiks tau vesti Uršulę ir su ja gyventi.~    - Ne, -
 761 XV     |          visą gyvenimą dumples pūsiu ir retkarčiais nusišnypšiu
 762 XV     |          pavakarę apibėgo pusę kaimo ir, raitydamasis iš juoko,
 763 XV     |             iš juoko, šnirpščiodamas ir prunkšdamas į saują, pasakojo,
 764 XV     |              į Paudruvės pelkes. Ten ir jam gerai kliuvę, netyčia
 765 XV     |           prakeikė Baltaragio malūną ir pabėgo į Švendubrės davatkyną.~   
 766 XV     |        prunkštė į saują kaip katinas ir šnirpščiojo per sieksnį
 767 XV     |    šnirpščiojo per sieksnį pro vieną ir kitą šnirpšlę, tai nieko
 768 XV     |         tikro negalima buvo suprasti ir viską teko laikyti pusbernio,
 769 XV     |              teko laikyti pusbernio, ir dar priekvailio, sapaliojimais.
 770 XV     |          priekvailio, sapaliojimais. Ir juo patikėjo ne daugiau,
 771 XV     |              ją atvažiavęs piršliais ir išdrėbęs su gelda į pelkes,
 772 XV     |            gelda į pelkes, piktinosi ir žegnojosi:~    - Ar aš akla,
 773 XV     |              nepakliūtų į jos rankas ir nereiktų vesti. Kaip tą
 774 XV     |       pasakojo. Viskas susipainiojo, ir nežinia buvo, kuo čia dabar
 775 XV     |                   Supaisai pusbernio ir senmergės kliedėjimų?..
 776 XV     |          piemens atrado kiaurą geldą ir ant kadugio sudraskytą Uršulės
 777 XV     |              atnešė Baltaragiui. Jis ir pakabino jį malūne Uršulės
 778 XV     |         nusiplėšė jo pusę Juodvalkis ir parsinešė į savo kalvę:
 779 XV     |              parsinešė į savo kalvę: ir suodžiams pavalyti, ir Jurgučiui
 780 XV     |               ir suodžiams pavalyti, ir Jurgučiui atgrasinti, kad
 781 XV     |              kad daugiau nekvailiotų ir neįsigeistų piršliais važinėti.~   
 782 XV     |          nepaprasti gandai, o paskui ir galas žino, kas ten dėjosi.~
 783 XVI    |           pasidarė Baltaragio bernas ir ištikimai pratarnavo pas
 784 XVI    |              vėją, prižiūrėjo girnas ir atlikdavo visus kitus darbus,
 785 XVI    |            jam pavesdavo Baltaragis. Ir būtų pasidaręs visai geras
 786 XVI    |              norėti iš velnio, jeigu ir žmonės to gero apsčiai turi,
 787 XVI    |      įkūnijimas.~    Turėjo Pinčukas ir gerų ypatybių, iš kurių
 788 XVI    |      sąžiningas, laikėsi savo žodžio ir bijojo moteriškų sijonų.
 789 XVI    |          sijoną, lįsdavo po girnomis ir unkšdavo iš baimės kaip
 790 XVI    |            apimdavo senasis tinginys ir visiškas abejingumas, bet
 791 XVI    |          išeiti sukti malūno sparnų, ir tuojau prasiblaivydavo.
 792 XVI    |      apylinkę, liūliuojančius ežerus ir žaliuojančius kalnus, pradėdavo
 793 XVI    |        pradėdavo svajoti apie didelį ir gražų gyvenimą ir apie nepaprastus
 794 XVI    |             didelį ir gražų gyvenimą ir apie nepaprastus žygius
 795 XVI    |         laiko, nei didelio noro. Tai ir pasidarė Pinčukas visai
 796 XVI    |                O metai bėgo po metų, ir Pinčukas vis labiau priprato
 797 XVI    |        dingtų, jeigu Baltaragis imtų ir išvarytų iš malūno? Kaip
 798 XVI    |        malūno? Kaip tada jis gyventų ir ką darytų? Negi vėl kiurksotų
 799 XVI    |             vėl kiurksotų per dienas ir naktis savo liekne ir beprasmiškai
 800 XVI    |         dienas ir naktis savo liekne ir beprasmiškai snūduriuotų.
 801 XVI    |           šeimininkas, Pinčuko darbu ir elgesiu visiškai patenkintas
 802 XVI    |         elgesiu visiškai patenkintas ir nė nemanė varyti jo iš malūno.
 803 XVI    |            iš malūno. Kartais, jeigu ir pagąsdindavo moterišku sijonu (
 804 XVI    |          labui. Pinčukas tai suprato ir buvo net dėkingas Baltaragiui.~   
 805 XVI    |               kad visiškai pasikeitė ir net savo velnišką prigimtį
 806 XVI    |           prigimtį ėmė prarasti. Net ir išvaizda jo atsimainė: iš
 807 XVI    |           kaktoje, kurių vienas taip ir pasiliko Uršulės pusiau
 808 XVI    |              jį liūne pažinojo, būtų ir neįtaręs, kad šitas guvus
 809 XVI    |            neįtaręs, kad šitas guvus ir darbštus velniukas - tas
 810 XVI    |       Pinčukas būtų visai pasikeitęs ir visam laikui pasilikęs Baltaragio
 811 XVI    |       neiškentęs pažiūrėjo pro plyšį ir pamatė nepaprastai gražią
 812 XVI    |          meiliai apsikabino jo kaklą ir pradėjo kažką kuždėti į
 813 XVI    |            pradžių baisiai nusigando ir norėjo slėptis po girnomis,
 814 XVI    |              bet tas linksmas juokas ir šviesios merginos akys sulaikė
 815 XVI    |       merginos akys sulaikė Pinčuką, ir jis užsižiopsojo.~    Paskui,
 816 XVI    |              Nežinau, tėveli, ketina ir pas mane piršliai atvažiuoti,
 817 XVI    |               kad antrą kartą niekas ir užsiminti apie jas nenorės.~    -
 818 XVI    |          jaunikis, kuris tau patiks, ir išvažiuosi, mane vieną palikusi.~    -
 819 XVI    |              purtėsi mergina. - Nors ir pats karalaitis su auksine
 820 XVI    |             o Pinčukas nusekė akimis ir susirūpino, kas ji galėtų
 821 XVI    |              jam vos akių neišdraskė ir vieną ragą išsuko. O jeigu
 822 XVI    |          sukdamas Baltaragio malūną) ir negalėjo nieko suprasti.
 823 XVI    |         nieko suprasti. Tur būt, dar ir todėl, kad kiekvieną kartą,
 824 XVI    |            jis visiškai sukvailėdavo ir, viską užmiršęs, ryte rydavo
 825 XVI    |             snūduriuodamas svajodavo ir sapnuodavo. Argi ji tikrai
 826 XVI    |            sekiodamas merginą akimis ir spręsdamas neįspėjamą mįslę.
 827 XVI    |           kad toks liūdnas pasidaręs ir sunykęs. Gal savo liūno
 828 XVI    |          kuri taip linksmai juokiasi ir kažko laukia, - paaiškino
 829 XVI    |       apsiniaukė supratęs Baltaragis ir norėjo pagąsdinti Pinčuką,
 830 XVI    |              bet pažiūrėjo į Pinčuką ir pagailo jo, toks jis sunykęs
 831 XVI    |           toks jis sunykęs buvo. Tai ir pasakė tik tiek:~    - Taip
 832 XVI    |  malūnininkas slepia. Pasuks, pasuks ir sustoja susimąstęs. Pagaliau
 833 XVI    |      Baltaragiui pritrūko kantrybės, ir jis iškišo galvą pro langelį:~    -
 834 XVI    |               piktai atsakė Pinčukas ir liežuvį kyštelėjo.~    Deja,
 835 XVI    |          bernas pasidarė toks įžūlus ir nemandagus.~    Bet Pinčukas
 836 XVII   |                   XVII~    Tuo laiku ir Jurgutis, ištikimai pratarnavęs
 837 XVII   |            pat priekvaišis, o paskui ir visai pablūdo.~    Kalvio
 838 XVII   |       pablūdo.~    Kalvio amato taip ir neišmoko, nes jam visiškai
 839 XVII   |           kaip ugnis žėruoja žaizdre ir kibirkštys laksto palube
 840 XVII   |         pasidėjęs ant priekalo, tada ir jis prisidėdavo, mažu kūjeliu
 841 XVII   |            kūjeliu mušdamas į taktą, ir būdavo labai patenkintas.
 842 XVII   |             mesdavo į kubilą vandens ir tas sušnypšdavo, Jurgutis
 843 XVII   |         žiūrėk man! - tardavo kalvis ir prisimerkęs žvilgteldavo
 844 XVII   |            liko tik suodinas škurlys ir nemalonūs atsiminimai, kurie
 845 XVII   |          būtų Jurgutis visai nusenęs ir pasilikęs kalvėje amžinu
 846 XVII   |              gražią paauglę merginą, ir galas žino, kas jam pasidarė.
 847 XVII   |              Sugrįžo į kalvę sumišęs ir suirzęs, šnirpščiojo pro
 848 XVII   |              pro kitą nosies skylutę ir prie dumplių nustovėti negalėjo.
 849 XVII   |           labiau sušnirpštė pro nosį ir užgulė ant dumplių, nieko
 850 XVII   |           kad ne tik kibirkštys, bet ir liepsna lėkė pro aukštinį.~    -
 851 XVII   |           čia tau užėjo? Nusišnypšk, ir praeis...~    Jurgutis nusišnypštė
 852 XVII   |                 Jurgutis nusišnypštė ir pats dingo iš kalvės. Kalvis
 853 XVII   |      slankiojo apie Baltaragio kalną ir malūną, norėdamas dar kartą
 854 XVII   |             dar kartą pamatyti Jurgą ir išgirsti jos linksmą juoką.~   
 855 XVII   |           skraidančią su žuvėdromis, ir užsispoksojo.~    - Kokia
 856 XVII   |          Visą amžių žiūrėčiau į tave ir neatsižiūrėčiau.~    - Ką
 857 XVII   |         Jurga. - Verčiau nusišnypšk, ir bus gerai.~    Jurgutis
 858 XVII   |          nenusišnypštė, tik atsiduso ir taip graudžiai pasižiūrėjo,
 859 XVII   |             Jurgai nesmagu pasidarė, ir ji greičiau nuskrido į malūną.~   
 860 XVII   |              žiūrėjo, kur ji nubėgo, ir tik vėlai vakare sugrįžo
 861 XVII   |              į savo kampą už žaizdro ir negalėjo užmigti. Vis dūsavo
 862 XVII   |         negalėjo užmigti. Vis dūsavo ir šnirpštė, lyg verkdamas.
 863 XVII   |              iš ryto nenorėjo keltis ir dumplių pūsti.~    - Kam
 864 XVII   |               griežtai atsakė kalvis ir ėmėsi darbo. - Pūstelk dumples!~    -
 865 XVII   |   nusišnypštė nepatenkintas Jurgutis ir stojo prie dumplių. Bet
 866 XVII   |           dažniau dingdavo iš kalvės ir sukdavosi apie Baltaragio
 867 XVII   |    malūnininku besišaipant, įsižeidė ir, numetęs miltų maišą į šalį,
 868 XVII   |                 Nuo kalvės atitrūkai ir malūne netinki. Ar tik nenori
 869 XVII   |     pašnairavo su priekaištu į kalvį ir nuėjo paežere, baisiai nusiminęs.
 870 XVII   |          žuvėdra, pavergusi jo širdį ir visas mintis.~    Bet, negalėdamas
 871 XVII   |          negalėdamas nieko sugalvoti ir padaryti, sukosi tiktai
 872 XVII   |             iš tolo į malūno sparnus ir dūsaudamas. O sutikęs Jurgą,
 873 XVII   |        beviltišką Jurgučio žvilgsnį, ir ji vengdavo su juo susitikti.~   
 874 XVII   |       Jurgutis grįždavo į kalvę, bet ir ten negalėjo nusiraminti.
 875 XVII   |               svaidydama kibirkštis. Ir kalvis, rodos, ne į priekalą
 876 XVII   |         galvą. Jurgutis neištverdavo ir vėl sprukdavo iš kalvės
 877 XVII   |            čia padarysi? Pakvailios, ir praeis, kad tik nenusiskandintų.~   
 878 XVII   |               Jis klajojo paežerėmis ir ieškojo progos dar kartą
 879 XVII   |           dėtis, Sprukdavo iš kalvės ir bėgiodavo kaip pakvaišęs,
 880 XVII   |            nežinodamas, ko stvertis, ir tik vieno bijodamas, kad
 881 XVII   |     jaunikiais neatvažiuotų į malūną ir neišvežtų Jurgos, kurios
 882 XVII   |         gyventi kaip be saulės. O ji ir už saulę jam buvo skaistesnė.~   
 883 XVII   |              veikė ne vienas, turėjo ir antrininką, kuris taip pat
 884 XVII   |              Bet kaip jie nesusitiko ir vienas kito nepastebėjo,
 885 XVIII  |      girdimas, vis artėjo pro kalnus ir paežeres ir vis garsėjo.~    -
 886 XVIII  |        artėjo pro kalnus ir paežeres ir vis garsėjo.~    - Kas gi
 887 XVIII  |          būti? - susirūpino Pinčukas ir stengėsi vis aukščiau iškilti,
 888 XVIII  |         pamatytų, kas ten dindi.~    Ir pagaliau pamatė. Nuo Gaidžgalės
 889 XVIII  |        išsivežti,- suprato Pinčukas, ir baisiai apmaudu jam pasidarė.
 890 XVIII  |              pats nulėkė padebesiais ir velnias žino kur dingo.~    -
 891 XVIII  |         šūktelėjo supykęs Baltaragis ir iškišo galvą pro langelį.~   
 892 XVIII  |           suktelėjimo.~    Tuo laiku ir Jurgutis, išgirdęs piršlių
 893 XVIII  |          nepastebėjo piktos išdaigos ir nudardėjo ligi Gaidžgalės
 894 XVIII  |             buvo atskridęs Pinčukas, ir, kai piršlys su jaunikiu
 895 XVIII  |             jėgų į paskutinius ratus ir nepaleidžia, kad net vežimas
 896 XVIII  |            paskutiniai ratai triokšt ir subyrėjo. Pinčukas spruko
 897 XVIII  |             spruko į griovį už krūmų ir žiūri, kas dabar bus.~   
 898 XVIII  |              arklius, o paskui žiūri ir savo akimis netiki.~   
 899 XVIII  |             netiki.~    Tada piršlys ir sako:~    - Ar velnias čia
 900 XVIII  |              žmogus, visko esu matęs ir žinau: ne kitaip čia, kaip
 901 XVIII  |             ne laiku paminėti velnią ir apžiūrėdamas sulūžusius
 902 XVIII  |      pažiūrėk, - nenusileido piršlys ir rodė jaunikiui suirusius
 903 XVIII  |         dukterį. Tėvas raganius, tai ir apie dukterį, žinai, velniai
 904 XVIII  |        atgavo savo velnišką prigimtį ir apsidžiaugė, padaręs žmogui
 905 XVIII  |             liko. Susitaisysime bėdą ir važiuosime namo.~    - Kaip
 906 XVIII  |               nusiminė jaunikis, bet ir pats matė, kad nieko geresnio
 907 XVIII  |         velniui, kuris ratus sulaužė ir nesuvedė tavęs su to raganiaus
 908 XVIII  |            kuri laimingai pasibaigė, ir vėl nusišiepė. Bet čia pat
 909 XVIII  |     pliaukštelėjo pats sau per kaktą ir atsigodojo:~    - Koks aš
 910 XVIII  |             patį kvailiausią velnią. Ir aš dar jam septynerius metus
 911 XVIII  |              o dukterį sau pasilikti ir už kito išleisti. Na, taip
 912 XVIII  |           velnių negalima suvedžioti ir apgaudinėti.~    Palaukė
 913 XVIII  |     susitaisė iš sulūžusių ratų bėdą ir atgal nuvažiavo, nusirišę
 914 XVIII  |             Baltaragi, piršlių, nors ir girdėsi jų skambalus.~   
 915 XVIII  |              Baltaragio malūną, nors ir buvo dar nepasibaigę septinti
 916 XVIII  |      nepasibaigę septinti metai. Juk ir taip jį apgaulingai išnaudojo!~   
 917 XVIII  |             buvo kaip tyčia be vėjo, ir malūnas stovėjo, suglaudęs
 918 XVIII  |       Pinčukas negrįžta. Matyt, nors ir kvailas, bet dėlto pagaliau
 919 XVIII  |           suvokė, kad buvo apgautas, ir įsižeidė.~    Dabar suko
 920 XVIII  |              negalėjo sugalvoti, nes ir nežinojo, koks bus tas kerštas
 921 XVIII  |       nežinojo, koks bus tas kerštas ir kaip čia reiks nuo jo apsiginti.~   
 922 XVIII  |       Pinčukas sugrįžo į savo pelkes ir taip pat daug galvosūkio
 923 XVIII  |         Baltaragio dukters piršliams ir lakstė jų taisyti. O piršliai
 924 XVIII  |      nustumdavo, sudaužydamas vežimą ir nusukdamas sprandus. Visiškai
 925 XVIII  |          atgavo visą velnišką galybę ir vikrumą.~    Ir Jurgutis
 926 XVIII  |      velnišką galybę ir vikrumą.~    Ir Jurgutis tą rudenį nepaprastai
 927 XVIII  |        atkuto, nenustygdamas kalvėje ir vis kažkur dingdamas.~    -
 928 XVIII  |          Jurgutis tiktai šnirpščiojo ir nieko nesakė.~    Juodvalkis
 929 XVIII  |            Pinčuku veikia, tai nieko ir nedarė. Pakvailios pusgalvis
 930 XVIII  |      Pakvailios pusgalvis į senatvę, ir praeis. O tuo laiku gal
 931 XVIII  |              praeis. O tuo laiku gal ir Baltaragio duktė ištekės
 932 XVIII  |             Baltaragio duktė ištekės ir nebus pagundų.~    Bet per
 933 XVIII  |             nors pakeliui nutikdavo, ir piršliai su jaunikiais kitur
 934 XVIII  |       velniui Pinčukui.~    Pagaliau ir Baltaragis įsitikino, kad
 935 XVIII  |          nežinojo, kaip jį nugalėti, ir vėl žilo ir linko iš didelio
 936 XVIII  |             jį nugalėti, ir vėl žilo ir linko iš didelio rūpesčio,
 937 XVIII  |       didelio rūpesčio, nors kartais ir džiaugdavosi, kad piršliai
 938 XVIII  |           nesėkmes vis daugiau gandų ir paskalų sklido, kad pagaliau
 939 XIX    |            kiek pamokyti savo velnią ir, jeigu pasisektų, vėl prie
 940 XIX    |         Pakvailiojo kiek per rudenį, ir užteks. Negi taip amžinai
 941 XIX    |            užteks. Negi taip amžinai ir lakstys, iškišęs liežuvį,
 942 XIX    |        bernauti malūne, tiek jau to, ir be jo bus galima apsieiti.
 943 XIX    |            bus galima apsieiti. Gali ir vėl snausti mauruose, kas
 944 XIX    |        mauruose, kas jam kliudo? Tai ir pasiryžo Baltaragis pakalbėti
 945 XIX    |             bent kailį gerai išlupti ir pribauginti, kad liautųsi
 946 XIX    |    išsipiovęs gerą šermukšninę lazdą ir dėl visa ko pasiėmęs iš
 947 XIX    |         kišdamas už pajuosčio sijoną ir nežinodamas, ką atsakyti.~    -
 948 XIX    |       niekada į kaimą nevaikščiodavo ir jokių reikalų neturėdavo,
 949 XIX    |           Gal aš kiek užtruksiu.~    Ir nuėjo. Jurga palydėjo tėvą
 950 XIX    |              Jurga, nieko nežinodama ir neįtardama, gūžtelėjo pečiais
 951 XIX    |        neįtardama, gūžtelėjo pečiais ir nuėjo į trobą.~    Baltaragis,
 952 XIX    |           kraštą. Palaukė, pasidairė ir pradėjo patylomis šūkauti
 953 XIX    |            tiktai antys su gaigalais ir kitais balų paukščiais,
 954 XIX    |            kurie ten veisėsi. Paskui ir paukščiai aptilo. Nyku kiek
 955 XIX    |          būtinai prisišaukti Pinčuką ir su juo pasikalbėti. Tiktai
 956 XIX    |            kantriai laukė pakraštyje ir laikas nuo laiko šūkavo.
 957 XIX    |          supykęs tarė. - Sauki šauki ir negali prisišaukti.~    -
 958 XIX    |        pragyvenome, galėtume gražumu ir atsiskirti.~    - Kad tu
 959 XIX    |    Baltaragis. - Kaip sutarėme, taip ir darėme. O aš, rodos, tavęs
 960 XIX    |     Pripratau, kaip savą laikiau. Tu ir pats niekada nesiskundei.~    -
 961 XIX    |              man gera valia dukterį, ir galėsime toliau gražumu
 962 XIX    |        gražumu gyventi kaip kaimynai ir giminės.~    "Matai, ko
 963 XIX    |            antros - negausi.~    Bet ir Pinčukas užsispyrė:~    -
 964 XIX    |              Tol kerštausiu, kol tau ir tavo dukteriai gyvenimas
 965 XIX    |           Tuojau užmausiu ant galvos ir atiduosiu tai raganai. Tada
 966 XIX    |         sijono, - atsakė Pinčukas. - Ir tos tavo raganos daugiau
 967 XIX    |         nebijau, nes ji savo gandais ir paskalomis iš vieno eis
 968 XIX    |             eis su manimi prieš tave ir man padės, o tave pražudys.~    -
 969 XIX    |           laukti dėkingumo iš velnio ir davatkos! Pakliūsite man
 970 XIX    |            kad visą amžių tampysitės ir piausitės, visa kita užmiršdami
 971 XIX    |              Tai pražūk savo pelkėse ir man daugiau į akis nesirodyk.
 972 XIX    |                nusispiovė Baltaragis ir nuėjo.~    Pinčukas, matydamas
 973 XIX    |     Baltaragis kaip nusispiovė, taip ir nuėjo neatsigręždamas, kad
 974 XIX    |        neatsigręždamas, kad Pinčukas ir norėdamas negalėjo jo pasivyti.
 975 XIX    |               galvodamas apie kerštą ir tuo pasikliaudamas.~   
 976 XIX    |              katę su šuniu už uodegų ir paleisti abudu, tada patys
 977 XIX    |            patys tarp savęs piautųsi ir kitus ramybėje paliktų.
 978 XIX    |             šikšnosparniai skraidyti ir naktimis pelėdos ūkti, kad
 979 XIX    |              kad jau nežinia ko buvo ir laukti.~
 980 XX     |            XX~    Tai nelengvas buvo ir Girdvainiui kelias pas Baltaragio
 981 XX     |       Baltaragio dukterį Jurgą, nors ir su obuolmušiais žirgais.
 982 XX     |   nenustovinčius vietoje obuolmušius ir norėjo kinkyti šį kartą
 983 XX     |          karietą, gražiai apkaustytą ir nudažytą, dar tėvų tėvo
 984 XX     |           pas visas važinėjome, taip ir pas šitą nuvažiuosime. Ne
 985 XX     |              Anupras.~    - Paskalos ir pasakos, - su panieka numojo
 986 XX     |       susirūpindamas, tarsi į tolimą ir pavojingą žygį išsirengdamas.~   
 987 XX     |         jaunikis neturėjo tos drąsos ir ryžtingumo, kaip anais kartais,
 988 XX     |    ryžtingumo, kaip anais kartais, o ir piršlys buvo ne tik susirūpinęs,
 989 XX     |              ne tik susirūpinęs, bet ir kažkoks paslaptingas.~   
 990 XX     | išvažiuodamas, Visgirda apėjo vežimą ir arklius, kažką po nosimi
 991 XX     |     darydamas, o paskui persižegnojo ir jaunikį peržegnojo.~    -
 992 XX     |            Su pono dievo pagalba gal ir nuvažiuosime.~    Keistas
 993 XX     |            seną žmogų? O Girdvainiui ir taip nekantru buvo, tai
 994 XX     |           šoko į vežimą, švilptelėjo ir išdundėjo.~    Pakilo obuolmušiai
 995 XX     |            obuolmušiai kaip viesulai ir taip lėkė, kaip dar niekada -
 996 XX     |    obuolmušiams pritrūktų eiklumo! - ir leido juos visu smarkumu.
 997 XX     |            kaip pralėkė tolimą kelią ir atsidūrė Paudruvės krašte.
 998 XX     |            kalnus, leidosi į pakalnę ir painiojosi begaliniuose
 999 XX     |             karpyti, akimis žaibuoti ir taip lėkti, kad net Girdvainis
1000 XX     |          pažiūrėjo nustebęs į Anuprą ir nieko neatsakė. Tiktai keista