Chapter

1001 XX     |          arklių, nors kitais kartais ir smarkios risčios vengdavo.~   
1002 XX     |          jeigu tik vežimo nesudaužys ir vadelės atlaikys. Ir Girdvainiui,
1003 XX     |      nesudaužys ir vadelės atlaikys. Ir Girdvainiui, nors ir norėjo
1004 XX     |       atlaikys. Ir Girdvainiui, nors ir norėjo kuo greičiau nuvažiuoti
1005 XX     |          arklių nepaprastas eiklumas ir Anupro rimtas susikaupimas,
1006 XX     |          Anupro rimtas susikaupimas, ir kažkokie paslaptingi ženklai,
1007 XX     |             sau pagalvojo Girdvainis ir dar smarkiau paleido arklius,
1008 XX     |          griovio kažkoks pakvaišėlis ir metėsi prie arklių, lyg
1009 XX     |           nubloškė kaip šapą į liūną ir toliau nulėkė.~    Taip
1010 XX     |       atsispirti, tiltelis - triokšt ir griuvo, bet įsismarkavę
1011 XX     |              tiltelį, pernešdami oru ir vežimą.~    Tada dar labiau
1012 XX     |            kažkas po ratais suunkštė ir sucypė, tarsi būtų kas suvažinėtas,
1013 XX     |            arkliai dar labiau padūko ir taip lėkė, kad Girdvainis
1014 XX     |          ranka kažkokį ženklą padarė ir Girdvainiui pasakė:~    -
1015 XX     |    nežiūrėdamas.~    Girdvainis, net ir norėdamas, būtų kitaip negalėjęs,
1016 XX     |          buvo pravažiavę, o septintą ir patys nežino, ar jį pravažiavo,
1017 XX     |            pakilo nepermatomas rūkas ir viską užliejo - kelius,
1018 XX     |             Baltaragio malūno kryptį ir paleido arklius tiesiai
1019 XX     |         pakalnę. Taip visiškai tamsu ir akla buvo. O paskui ratus
1020 XX     |            kriokte kriokė, vydamasis ir neatgaudamas kvapo. Ir juo
1021 XX     |     vydamasis ir neatgaudamas kvapo. Ir juo smarkiau lėkė arkliai,
1022 XX     |       Pagaliau arkliai patys sustojo ir taip sužvengė, kad rūkas
1023 XX     |            rūkas staiga išsisklaidė, ir Girdvainis pamatė, kad atvažiavo
1024 XX     |              malūno slenksčio pamatė ir todėl nesiryžo prieiti prie
1025 XX     |              kiemą, dairėsi aplinkui ir stebėjosi: važiavo pro nepermatomą
1026 XX     |              garuoja Udruvės ežeras, ir rūkas skleidžiasi pievose
1027 XX     |            rūkas skleidžiasi pievose ir pelkėse.~    Taip buvo tylu,
1028 XX     |             dvasios aplinkui nebūtų, ir sustoję Girdvainis su Anupru
1029 XX     |      girdėdami tiktai savo kvėpavimą ir nuvarytų arklių šniokštimą.~    -
1030 XX     |             šniokštimą.~    - Matai, ir atvažiavome su dievo pagalba, -
1031 XX     |                pagaliau tarė Anupras ir ėmė dairytis, ar nepamatys
1032 XX     |          malūno slenksčio Baltaragis ir priėjo prie atvažiavusiųjų.~    -
1033 XX     |            Taip, iš toli, kad iš čia ir nuo kalno nepamatysi, -
1034 XX     |              Bet važiavome važiavome ir paklydome. Tiktai jūsų malūnas
1035 XX     |            pakeleivius kiek pailsėti ir atsikvėpti?~    - Labai
1036 XX     |                nusilenkė Baltaragis, ir jo balti plaukai prieblandoje
1037 XX     |                   Statykite arklius, ir eisime į vidų, - girdi lyg
1038 XX     |         pastatė arklius prie malūno, ir visi nuėjo į seklyčią. Ten
1039 XX     |            septynias mylias aplinkui ir toliau nuvažiuosite. Ar
1040 XX     |             o dabar tiesiai atlėkiau ir visus tiltus pakeliui nugrioviau.~    -
1041 XX     |         pragėrei? - pašiepė Jurga. - Ir obuolmušius pridėsi?~    -
1042 XX     |             O gal obuolmušių neteksi ir galvą prarasi? - neatstojo
1043 XX     |          žiburėliai vis labiau nyko, ir šluota pati nejučiomis nusirito
1044 XX     |               Ačiū, - atsakė Anupras ir išsitraukė iš kišenės butelį,
1045 XX     |        kišenės butelį, rūta užkištą, ir skarelę. Patiesė skarelę
1046 XX     |            Patiesė skarelę ant stalo ir butelį padėjo. - Gal taurelė
1047 XX     |      pravartu po kelionės.~    - Gal ir atsiras, - atsakė Baltaragis .-
1048 XX     |            staltiese, padėjo taurelę ir duonos su druska.~    -
1049 XX     |                     Prašom, - pasakė ir pati nusigrįžo.~    - Palauk,
1050 XX     |             akimis. Jurga krūptelėjo ir pasižiūrėjo į Girdvainį -
1051 XX     |           Girdvainį -susitiko akimis ir panarino galvą, o ranka
1052 XX     |   Apsidžiaugęs Girdvainis paėmė rūtą ir užkišo Jurgai už kasų.~    -
1053 XX     |        Jurgai už kasų.~    - Na, tai ir gerai, - tarė Anupras, žiūrėdamas
1054 XX     |       dukrelę užaugino, o paskui gal ir judu burnelę išmesit ir
1055 XX     |              ir judu burnelę išmesit ir širdimis susiprasit~    -
1056 XX     |             Kažin? - suabejojo Jurga ir nuraudo kaip aguona, žvilgtelėjusi
1057 XX     |           Kaip tėvelis pasakys, taip ir bus.~    - O ką tėvelis
1058 XX     |           namininkės, ugnies kūrėjos ir plonų drobių audėjos. Visur
1059 XX     |               Visur tokios ieškojome ir tik čia suradome. Tai į
1060 XX     |       Visgirda su Baltaragiu, išgėrė ir Girdvainis su Jurga, ir
1061 XX     |              ir Girdvainis su Jurga, ir visi susėdo už stalo. Dar
1062 XX     |     nesibaigė, atsirado alaus ąsotis ir užkandžiai. Prasidėjo kalba,
1063 XX     |          malūną. Baltaragis klausėsi ir šypsojosi lyg netikėdamas,
1064 XX     |              kad surado vienas antrą ir eis drauge per visą gyvenimą.~   
1065 XX     |           per visą gyvenimą.~    Tai ir užtruko subatvakaris ligi
1066 XX     |       gaidžių, nes kalbos buvo apstu ir alaus nestigo. Kamaroje
1067 XXI    |         Raupys su didele ruda barzda ir viena koja, trumpesne už
1068 XXI    |              Raupį arklius bevagiant ir atsilygindami sutrumpinę
1069 XXI    |             lygiai. Tai arkliavagiui ir teko būti čia viena, čia
1070 XXI    |          kartais ne tiktai kiti, bet ir jis pats nežinojo, kuria
1071 XXI    |       graužėsi Raupys, nors vagystės ir nemaža jam sveikatos atsiėjo.
1072 XXI    |            atsiėjo. Jis gėrė degtinę ir krimto savo rudą barzdą,
1073 XXI    |        pavogti Girdvainio obuolmušių ir su jais išvažiuoti į Prūsus.
1074 XXI    |              nieko negalėjo padaryti ir tik veltui kankinosi. Dieną
1075 XXI    |              žvengė jo ausyse, dieną ir naktį prisisapnuodavo.~   
1076 XXI    |     prisisapnuodavo.~    Tie arkliai ir dabar jam nedavė ramybės.
1077 XXI    |          nedavė ramybės. Todėl keikė ir krimto save, kad jis pasenęs
1078 XXI    |              jis pasenęs kaip kelmas ir pasidaręs niekam netikęs
1079 XXI    |             maža arklių jis pavogęs, ir dar kokių! Bet veltui pasiguosti
1080 XXI    |             Prūsus.~    Širdo Raupys ir niekino Girdvainio obuolmušius,
1081 XXI    |              su obuolmušiais guldavo ir niekada jų iš akių neišleisdavo.
1082 XXI    |      sugirgždėjo surūdiję sukavielai ir įėjo kur buvęs nebuvęs pats
1083 XXI    |         žalia skrybėlaite ant galvos ir povo plunksna už skrybėlės,
1084 XXI    |        karčemą ne tiktai be lazdelės ir be skrybėlaitės, bet toks
1085 XXI    |   skrybėlaitės, bet toks suniurkytas ir sumurdytas, sudraskytas
1086 XXI    |              sumurdytas, sudraskytas ir sumindžiotas, kad baisu
1087 XXI    |            kad baisu buvo pažiūrėti, ir toks jau nelaimingas, kad
1088 XXI    |         kuriuos jo tėvų tėvai turėjo ir praūžė, liko tiktai viena
1089 XXI    |             jis pats baigė pragerti, ir tas bajoriškas unaras, kuris
1090 XXI    |        šuniui penkta koja, dabar net ir tas nususėlis iš karto nepažino
1091 XXI    |            iš karto nepažino Pinčuko ir palaikė jį nevykėliu bernu,
1092 XXI    |     žvilgtelėjo, lyg bijodamas įeiti ir kažko ieškodamas. Paskui
1093 XXI    |        vaidenosi!), ar kas nesiveja, ir tik gerai įsiklausęs (vis
1094 XXI    |      tebekaukšėjo!), kiek apsiramino ir įėjo į karčemą.~    - Labas
1095 XXI    |          vakaras, - pasakė nedrąsiai ir žvilgtelėjo į Šešelgą, lyg
1096 XXI    |          tiktai viena akim dėbtelėjo ir nusisuko. Toks jau buvo
1097 XXI    |             jau buvo jis apdraskytas ir iškoneveiktas, kad net koktu.
1098 XXI    |           Ant veido - vienos mėlynės ir guzai, o kairiajame žande
1099 XXI    |              o kairiajame žande taip ir stovėjo įspausta arklio
1100 XXI    |             basa, arklio kanopa taip ir kyšojo, nieku nepridengta.
1101 XXI    |    nepridengta. Matyt, tokia nelaimė ir nešlovė pirmą kartą Pinčuką
1102 XXI    |      nepageidaujamo svečio sulaukęs, ir burbtelėjo nepatenkintas:~    -
1103 XXI    |         karčemininkas visai pasipūtė ir supyko. Kažkoks bernapalaikis,
1104 XXI    |               Kažkoks bernapalaikis, ir tiesiai Šešelga jį vadins!
1105 XXI    |          nustebęs Šešelga. - Taip aš ir maniau. Ko kito gali laukti
1106 XXI    |          apsidairė po tuščią karčemą ir paklausė:~    - Ar nežinai,
1107 XXI    |          Pinčuk, - nusilenkė Šešelga ir pravėrė kamaros duris.~   
1108 XXI    |           pasigirdo niaurus urzgimas ir tuščia bonka kaukdama išlėkė
1109 XXI    |         galvą, tas spėjo linktelėti, ir sudužo į sieną.~    - Sakiau
1110 XXI    |                    Koks ten šuns pan ir su kokiu reikalu? Nieko
1111 XXI    |          Raupys koja iš vidaus duris ir užtrenkė, o paskui šūktelėjo: -
1112 XXI    |     nesitrankyk, - nusileido Šešelga ir atsigręžė į Pinčuką. - Nieko
1113 XXI    |           Kaip pasakė Pinčukas, taip ir padarė. Nespėjo Šešelga
1114 XXI    |              o velnias tik pasipurtė ir įlindo pro rakto skylutę,
1115 XXI    |               palikęs už durų klumpę ir skarmalus.~    - Koks čia
1116 XXI    |         reikalas? - parūpo Šešelgai, ir smalsumas jį sugundė. Prikišo
1117 XXI    |               Prikišo ausį prie durų ir klausėsi, ką velnias su
1118 XXI    |           kalvio parankinis Jurgutis ir šnirpštelėjęs atkišo pasilenkusiam
1119 XXI    |          Jurgutis. ~    Bet ginčytis ir derėtis Šešelgai nebuvo
1120 XXI    |              davė puskvortį degtinės ir išstūmė Jurgutį į priemenę,
1121 XXI    |           Jurgutį į priemenę, o pats ir vėl puolė prie kamaros durų
1122 XXI    |            skylutės, kur vyko velnio ir arkliavagio kažkokios derybos.~
1123 XXII   |              ne tik prasiblaivė, bet ir plaukai pasišiaušė ant jo
1124 XXII   |              tos baimės tiktai žiopt ir žodžio negali ištarti. Pagaliau
1125 XXII   |        ištarti. Pagaliau atsipeikėjo ir tarė:~    - Ar tik ne mano
1126 XXII   |     nusiramino Raupys, pats atsisėdo ir Pinčuką paprašė sėsti.~    -
1127 XXII   |               kad geriau prablaivėtų ir neapsiriktų per skubumą.~    -
1128 XXII   |         skubumą.~    - Gal išgersime ir apsvarstysime tą reikalą, -
1129 XXII   |            reikalą, - pasiūlė Raupys ir šūktelėjo pro duris: - Šešelga,
1130 XXII   |               Šešelga, nešk degtinės ir užkandos.~    - Nereikia, -
1131 XXII   |             Raupys. - Seniai galvoju ir nieko negaliu padaryti.~    -
1132 XXII   |           padaryk, - pasakė Pinčukas ir kažką pasilenkęs pradėjo
1133 XXII   |             į ausį.~    Šešelga taip ir nenugirdo, ką velnias su
1134 XXII   |      obuolmušius. Kas čia per galas? Ir Jurgutis kažką burbėjo apie
1135 XXII   |            burbėjo apie obuolmušius, ir čia dėl jų derasi. Bet Raupys
1136 XXII   |             degtinės, Šešelga atšoko ir vėl prikišo ausį prie durų,
1137 XXII   |           priešingoje pusėje žvengti ir suklaidinsiu.~    - Labai
1138 XXII   |           Puiku, - pritarė Raupys. - Ir tu man dūšią dar grąžinsi?~    -
1139 XXII   |           landžioti? - atsakė Raupys ir buvo toks patenkintas, kaip
1140 XXII   |     nučiupsiu juos, tuojau per sieną ir į Prūsus.~    - Tavo reikalas, -
1141 XXII   |           susitarti, įėjo su buteliu ir, dėdamasis viską žinąs,
1142 XXII   |            bus? - nusišiepė Pinčukui ir Raupiui. ~    Raupys suprato,
1143 XXII   |             piktai atsikirto Šešelga ir norėjo trinktelėti durimis,
1144 XXII   |              durimis, bet pergalvojo ir padėjo butelį ant stalo,
1145 XXII   |             pasilak.~    Bet Šešelga ir šį kartą apsiriko. Raupys
1146 XXII   |              apsiriko. Raupys įspėjo ir šitą jo mintį, kad nugirdęs
1147 XXII   |                Bus vienam gerai, bus ir kitam neblogai. Pašniaukime
1148 XXII   |             ieškoti, - tarė Pinčukas ir atsisveikino. - Ligi trečių
1149 XXII   |         gaidžių gal dar surasiu.~    Ir išėjo. Raupys liko vienas
1150 XXII   |            nugriuvęs girtas Jurgutis ir kietai užmigęs. Bet Šešelga
1151 XXII   |           jau ne arkliavagiams vogti ir ne chamams turėti. Tokiais
1152 XXII   |           bajorams važinėti.~    Bet ir kaip sielojosi Šešelga dėl
1153 XXII   |         savęs, kad nenugirdo Pinčuko ir Raupio paslapties, kaip
1154 XXII   |          tuos arklius, ketino nueiti ir išduoti viską Girdvainiui,
1155 XXII   |               tik bijojo arkliavagio ir velnio keršto, todėl nieko
1156 XXII   |         keršto, todėl nieko nepadarė ir tylėjo. Pagaliau nusiramino,
1157 XXII   |             Pagaliau nusiramino, kad ir jam kas nors teks iš Girdvainio
1158 XXIII  |    Girdvainis su savo piršliu Anupru ir nesirengė keltis nuo stalo.~   
1159 XXIII  |             stalo, atrišdami piršlio ir uošvio liežuvius, ir jie,
1160 XXIII  |         piršlio ir uošvio liežuvius, ir jie, nors dėl Anupro vienos
1161 XXIII  |               Baltaragis barė Anuprą ir juokomis, ir iš širdies,
1162 XXIII  |             barė Anuprą ir juokomis, ir iš širdies, kad jis, senas
1163 XXIII  |             dukterį, o Anupras, nors ir ne viską nugirsdamas, ką
1164 XXIII  |               jis dosniausias žmogus ir atvežęs jam tokį žentą,
1165 XXIII  |            ąžuolą, senatvės užuovėją ir paramą.~    Pagaliau susitaikė
1166 XXIII  |             piršliu. Sumušė rankomis ir išgėrė dar po vieną alaus
1167 XXIII  |      apsikabinę pradėjo snausti, kad ir vėl kiek nusnūdę galėtų
1168 XXIII  |       bijodami pasakyti tuos žodžius ir išduoti tuos jausmus, kurių
1169 XXIII  |              kurių abudu buvo kupini ir pasiilgę. Tarytum tie žvilgsniai,
1170 XXIII  |           kalbėjo, atėmė abiem žadą, ir jie stebėjo vienas kitą
1171 XXIII  |          Girdvainio visas mandrumas, ir jis pats savęs nesuprato,
1172 XXIII  |            kas jam atsitiko, užmiršo ir Jurga savo prižadus atversti
1173 XXIII  |         numetė juos ant vežimo, taip ir užmiršo) ir į akis pasijuokti.~   
1174 XXIII  |             vežimo, taip ir užmiršo) ir į akis pasijuokti.~    Ak,
1175 XXIII  |        juokas ėjo iš širdies gilumos ir ją pačią gundė, kaip pirmą
1176 XXIII  |         išgerti visos statinės alaus ir visų kalbų iškalbėti, prakalbėjo
1177 XXIII  |             Jurga, - tarė Girdvainis ir pats savo balso nepažino.
1178 XXIII  |               Toks nedrąsus jis buvo ir lyg užkimęs. - Eik už manęs.
1179 XXIII  |              Vargu, - išsisuko Jurga ir kaip pagunda žvilgtelėjo
1180 XXIII  |      žvilgtelėjo į akis. - Suviliosi ir pamesi.~    - Ne, - atsakė
1181 XXIII  |             Greičiau savo obuolmušių ir galvos neteksiu, negu tave
1182 XXIII  |              prarasi, galvos neteksi ir mane pamesi.~    - Niekados! -
1183 XXIII  |        pakilo Girdvainis. - Su tavim ir savo obuolmušiais skrisiu
1184 XXIII  |             O gal nelaimę? - abejojo ir gundė Jurga, išsisukinėdama
1185 XXIII  |      seklyčią Girdvainis gaudė Jurgą ir negalėjo sugauti. Ta išsisukinėjo
1186 XXIII  |              išsisukinėjo kaip vėjas ir juokėsi.~    - Vis tiek
1187 XXIII  |            tretieji gaidžiai pragydo ir Girdvainis pradėjo nusiminti,
1188 XXIII  |            su tavo obuolmušiais nors ir į pasaulio galą! - vienu
1189 XXIII  |           apsisuko apie berno kaklą, ir taip pabučiavo, kad Girdvainiui
1190 XXIII  |           kartus apsisuko seklyčioje ir sako:~    - Važiuojam užsakų!~   
1191 XXIII  |         piršlys, snaudęs užustalėje, ir pažiūrėjo, pramerkęs akis:~    -
1192 XXIII  |             Jau! - atsakė Girdvainis ir išlėkė pro duris, nešdamas
1193 XXIII  |       glėbyje Jurgą.~    Aušo rytas, ir obuolmušiai, jau seniai
1194 XXIII  |           seniai laukdami šeimininko ir nesulaukdami, nusižvengė,
1195 XXIII  |          atvažiuodami kažkur pametė) ir Jurgą užsitraukdamas.~    -
1196 XXIII  |           laikytis! - apkabino Jurgą ir paleido arklius kiek įkabina.
1197 XXIII  |              sparnai pradėjo suktis, ir nulėkė į pakalnę, nunešdami
1198 XXIII  |            prasiblaivyti nuo pagirių ir snaudulio, išbėgo iš seklyčios
1199 XXIII  |         tarytum su sparnais jaunikis ir nuotaka.~    - Palauk! -
1200 XXIII  |          kelias, nei jo pavojai. Jis ir be kelio nuvažiuotų užsakų
1201 XXIII  |          užsakų su savo nuotaka nors ir padangėmis.~    - Tegu jums
1202 XXIII  |         Jurga dingo kelio vingiuose, ir sugrįžo atgal į seklyčią.~   
1203 XXIII  |              apsikniaubęs ant stalo, ir negirdėjo, kaip išvežė jo
1204 XXIII  |         ranka Anupras. - Ant užsakų. Ir mane paliko.~    Prasiblaivė
1205 XXIII  |              Prasiblaivė Baltaragis, ir staiga jam liūdna pasidarė.
1206 XXIII  |          delnu ašarą nuo blakstienos ir apsikniaubė ant stalo.~   
1207 XXIII  |         Anupras suprato tėvo liūdesį ir tarė, kad pats nesusigraudintų:~    -
1208 XXIII  |          Baltaragis.~    Gėrė seniai ir tylėjo. Kiekvienas savo
1209 XXIII  |     Kiekvienas savo galvojo.~    Tad ir gėrė tylėdami.~
1210 XXIV   |     Girdvainis su Jurga užsakų, taip ir nulėkė tiesiai į Švendubrę,
1211 XXIV   |         Pirmuosius tiltelius pralėkė ir nepastebėjo, ar sveiki jie
1212 XXIV   |              kaip nulėkė į Švendubrę ir sustojo ties šventoriumi
1213 XXIV   |             vartų. Nusižvengė žirgai ir prižadino Švendubrės kleboną,
1214 XXIV   |               Bet saldus miegas taip ir lipdė akis, ir klebonas
1215 XXIV   |           miegas taip ir lipdė akis, ir klebonas apsivertė ant kito
1216 XXIV   |               Tegu sau važiuoja nors ir į pragarą su velniais baigti", -
1217 XXIV   |        velniais baigti", - pagalvojo ir vėl užmigo.~    O Girdvainis
1218 XXIV   |               paėmė Jurgą už rankos, ir nuėjo susikabinę į tuščią
1219 XXIV   |               Sustojo prie altoriaus ir laukia, kada klebonas pasirodys.~   
1220 XXIV   |   klūpčiodamas prieš didįjį altorių, ir sako:~    - Prikelk kleboną!
1221 XXIV   |       pažiūrėjo į jaunikį su nuotaka ir suprato, koks čia gali būti
1222 XXIV   |            pyktelėjo tada Girdvainis ir įspaudė rublinę zakristijonui
1223 XXIV   |     bažnyčios tarnas iš karto atlyžo ir sako:~    - Tuojau. Tik
1224 XXIV   |           nuo altoriaus nušluostysiu ir nueisiu.~    Nuėjo zakristijonas
1225 XXIV   |                  Nuėjo zakristijonas ir sugrįžo, bet klebonas dar
1226 XXIV   |          atėjo užsimiegojęs klebonas ir pašaukė juos į zakristiją.~    -
1227 XXIV   |         klebonui pabučiavęs, tiesiai ir pasakė:~    - Duok, klebone,
1228 XXIV   |       peržegnojo tokį smarkų jaunikį ir atgal žengė:~    - Užkerėtas
1229 XXIV   |                  Neduosiu tau šliūbo ir nepriimsiu. užsakų, - atsakė
1230 XXIV   |             turite reikalą, tegu jos ir sutuokia judu.~    Mato
1231 XXIV   |             dešimtrublinę iš kišenės ir padėjo ant stalo.~    Klebonas
1232 XXIV   |           dešimtrublinę, nusižiovavo ir sako:~    - Na, ką čia dabar
1233 XXIV   |           subarė klebonas jaunuosius ir vėl sako:~    - Stonan moterystės
1234 XXIV   |                 pagalvojo Girdvainis ir dar vieną dešimtrublę ant
1235 XXIV   |       pašnairavo į naują dešimtrublę ir sako:~    - Kuo tu pavarde
1236 XXIV   |           sako:~    - Kuo tu pavarde ir vardu ir iš kur tu?~    -
1237 XXIV   |              Kuo tu pavarde ir vardu ir iš kur tu?~    - Girdvainis
1238 XXIV   |             Jurga.~    - Na, taip aš ir maniau, - nuleido rankas
1239 XXIV   |   Apraganiavo tave, neišmanėli, o tu ir galvos netekai.~    - Nors
1240 XXIV   |           galvos netekai.~    - Nors ir dvi turėčiau, nesigailėčiau, -
1241 XXIV   |         galvoti, - atsakė Girdvainis ir žvilgtelėjo į Jurgą. - Ar
1242 XXIV   |     sutirtėjo. Krūptelėjo Girdvainis ir įsiklausė.~    Pro zakristijos
1243 XXIV   |           tokia supintijusi moterėlė ir, vos atgaudama kvapą, sušuko:~    -
1244 XXIV   |           lyg įgeltas šoko iš vietos ir išbėgo pro duris.~    Lauke
1245 XXIV   |            pusę tiktai atsisuks, ten ir žvengimas pasigirsta.~   
1246 XXIV   |           Bėgo į vieną pusę, į kitą, ir vis priešingoje pusėje žvengė
1247 XXIV   |    Girdvainiui galva besisukinėjant, ir jis nubėgo tiesiai per laukus,
1248 XXIV   |         laukus, palikęs savo nuotaką ir viską užmiršęs pasaulyje.~   
1249 XXV    |          smarkų apie visokius burtus ir raganavimus, kurie neišvengiamai
1250 XXV    |           tuo, kad taip paslaptingai ir netikėtai pavogė Girdvainio
1251 XXV    |            blaiviau pagalvojus, taip ir turėjo būti. Atitiko jiedu
1252 XXV    |         važinėjo, savo nesurasdamas, ir kodėl pas Baltaragio Jurgą
1253 XXV    |            buvo vienas kitam skirti, ir kitaip čia negalėjo būti.~   
1254 XXV    |            Galėjo Girdvainio arklius ir anksčiau pavogti, juk sukosi
1255 XXV    |     žvengimas, kurį daug kas girdėjo ir negalėjo suprasti, kurioje
1256 XXV    |           Toks jis buvo klaidinantis ir apgaulingas. Tai ir Girdvainį
1257 XXV    |     klaidinantis ir apgaulingas. Tai ir Girdvainį taip suklaidino,
1258 XXV    |              išbėgo tiesiai į laukus ir ligi šiol nesugrįžo.~   
1259 XXV    |              būtų Girdvainio nuotaka ir grįžtų po užsakų. Paklausti
1260 XXV    |           išdidi atrodė, o jeigu kas ir mėgino pajuokauti, ji nieko
1261 XXV    |               kai atvyko į Švendubrę ir išgirdo apie nepaprastus
1262 XXV    |              atsitiko, suprato, nors ir ne viską žinojo, kodėl Jurga
1263 XXV    |             namo. Sužvengus arkliams ir išbėgus jaunikiui iš zakristijos,
1264 XXV    |    zakristijos, ji išbalo kaip drobė ir vos nenugriuvo ant Uršulės
1265 XXV    |              susivaldė, iškėlė galvą ir išėjo iš zakristijos kažkaip
1266 XXV    |           visa sustingusi.~    Tokia ir nuėjo per bažnytkaimį. Veltui
1267 XXV    |              ją geras varsnas vijosi ir vis įkalbinėjo, kad darytų
1268 XXV    |           kitaip pražūsianti, bet ji ir neatsigręžė. Betgi Uršulė
1269 XXV    |     skambinti ankstyvosioms mišioms, ir tik tada, gerai išplūdusi
1270 XXV    |         nubėgo atgal į bažnyčią. Bet ir ten ji negalėjo nusiraminti.~   
1271 XXV    |        dalijosi žiniomis bei gandais ir nieko negalėjo suprasti.
1272 XXV    |      negalėjo suprasti. Viską žinojo ir suprato tiktai viena Uršulė.
1273 XXV    |   žvilgčiodama į tuos, kurie kuždasi ir drumsčia šventoje vietoje
1274 XXV    |       maldingumo rimtį.~    Pagaliau ir Uršulė neiškentė. Po pamokslo,
1275 XXV    |          bažnyčios sujaudinti žmonės ir pradėjo spėlioti, kaip ir
1276 XXV    |            ir pradėjo spėlioti, kaip ir kas čia atsitiko, neatsilaikė
1277 XXV    |            čia atsitiko, neatsilaikė ir Uršulė prieš pagundą, išslinko
1278 XXV    |             visas žvakes užgesindavo ir pradėdavo šluoti bažnyčią.
1279 XXV    |        Uršulė pakildavo nuo krotelių ir išeidavo. Bet šį kartą perdaug
1280 XXV    |             paklausė, galvą pakraipė ir pagaliau tarė:~    - Nieko
1281 XXV    |        išgauti. Ilgai ji dar maivėsi ir bandė žmonių smalsumą, kol
1282 XXV    |           žmonėms kantrybės pritrūko ir jie vos neprimušė pamaivos. -
1283 XXV    |    ankstyvoms mišioms skambinti, tai ir klausiu jo: "Kas čia būtų
1284 XXV    |            toks atvažiavęs?" Jis man ir atsakė: "Ogi nežinai, Girdvainis
1285 XXV    |            iš tėvo raganiaus užmačių ir velnio nagų. Atsidusau ir
1286 XXV    |            ir velnio nagų. Atsidusau ir į dangų pažiūrėjau. Ogi
1287 XXV    |             abudu. Tai buvo Pinčukas ir Raupys. "Ką jie čia darys?" -
1288 XXV    |         apsidairė, stvėrė už vadelių ir nulėkė tiesiai per laukus,
1289 XXV    |        pakilo, pavirto šikšnosparniu ir pradėjo žvengti kaip šimtas
1290 XXV    |              manęs nepaklausęs, kaip ir kas pavogė, tai ir apsuko
1291 XXV    |              kaip ir kas pavogė, tai ir apsuko jam velnias galvą,
1292 XXV    |            apsuko jam velnias galvą, ir jo arkliai pražuvo. Kur
1293 XXV    |             neteksi. O norėsi turėti ir arklius, ir nuotaką, tai
1294 XXV    |            norėsi turėti ir arklius, ir nuotaką, tai nieko nelaimėsi,
1295 XXV    |              piktai dėbtelėjo Uršulė ir nusisuko, sukeldama sijonu
1296 XXV    |      Nenorite žinoti, kaip buvo, tai ir nereikia.~    Supykusi Uršulė
1297 XXV    |         klaususi, kieno tie arkliai, ir jis atsakęs, o paskui nuėjęs
1298 XXV    |              paskui nuėjęs į varpinę ir nieko daugiau nematęs, tiktai
1299 XXV    |            išgirdęs vežimo dardėjimą ir arklių žvengimą. Kai išėjęs
1300 XXV    |           Žmonės nežinojo, ką manyti ir kuo tikėti. Visaip spėliodami,
1301 XXV    |          sklido. Tai nenuostabu, kad ir su piršlybomis taip atsitiko.~
1302 XXVI   |           nors kaip iš tikrųjų buvo, ir pati nežinojo. Jai pritarti
1303 XXVI   |          pati nežinojo. Jai pritarti ir jos žinias bei išmintį papildyti
1304 XXVI   |            nieko nepasakęs, ką matęs ir pergyvenęs.~    O su Girdvainio
1305 XXVI   |              ne vienas Pinčukas, bet ir Jurgutis - tartum jo šešėlis.
1306 XXVI   |         išgirdęs nepaprastus šuolius ir vežimo dardėjimą, šoko iš
1307 XXVI   |            dardėjimą, šoko iš kalvės ir pamatė tiesiai atlekiant
1308 XXVI   |        Tiktai vežimas kažkur dardėjo ir obuolmušiai žvengė netoli
1309 XXVI   |              Baltaragio malūno. Tada ir Jurgutis kaip pakvaišęs
1310 XXVI   |        Jurgutis priėjo prie langelio ir nusigandęs atšoko - iš Jurgos
1311 XXVI   |            rankų jaunikis paėmė rūtą ir užkišo jai už kasų.~    -
1312 XXVI   |             nelemti obuolmušiai.~    Ir toks sielvartas jį tada
1313 XXVI   |              dėtis, tiesiog nors imk ir prasmek kiaurai į žemę.
1314 XXVI   |           atrišti nuo malūno pastovų ir pabaidyti, kad nulėktų į
1315 XXVI   |              kai šie taip suprunkštė ir nusižvengė, jog nusigandęs
1316 XXVI   |              jis parėjo į kalvę, bet ir ten nesurado sau vietos.
1317 XXVI   |            jis tada nešoko pro langą ir neatėmė rūtos? Jurga būtų
1318 XXVI   |          būtų kaip žuvėdra ištrūkusi ir nuskridusi paežerėmis. Dabar
1319 XXVI   |          jaunikis į pasaulio kraštą, ir niekada jis nepamatys ir
1320 XXVI   |             ir niekada jis nepamatys ir neišgirs jos skambančio
1321 XXVI   |             Jurgutis griebėsi virvės ir norėjo pasikarti po aukštiniu,
1322 XXVI   |        aukštiniu, bet virvė nutrūko, ir jis nukrito ant aslos ties
1323 XXVI   |        pasagų krūva.~    Pritrenktas ir visai apkvaišęs Jurgutis
1324 XXVI   |            dingti, nes jam taip nyku ir šiurpu buvo, tartum visos
1325 XXVI   |          pakampės atgijusios čežėtų, ir plaukai šiaušėsi ant galvos.
1326 XXVI   |       dundėjo žemė nuo arklių kanopų ir žvengė obuolmušiai taip
1327 XXVI   |              krūvos dvi poras pasagų ir išėjo į lauką, nežinodamas,
1328 XXVI   |            krito ant Jurgučio galvos ir savo spinduliais varstė
1329 XXVI   |           nuėjo į Gaidžgalės karčemą ir išmainė pasagas su Šešelga
1330 XXVI   |            kurios kaip ugnis degino, ir nieko kito nenorėjo, tiktai
1331 XXVI   |        tiktai prasmegti kiaurai žemę ir viską užmiršti. Bet nieko
1332 XXVI   |        užmiršti. Bet nieko neužmiršo ir kiaurai žemę neprasmego,
1333 XXVI   |             tiktai susiėmė už galvos ir griuvo, nusirisdamas čia
1334 XXVI   |           velniška baisybe su ragais ir kanopomis! Toks baisus ir
1335 XXVI   |            ir kanopomis! Toks baisus ir paklaikęs iš pirmo žvilgsnio
1336 XXVI   |           buvo baisiai išsigandęs, o ir Pinčukas nepaprastai skubinosi.
1337 XXVI   |            Raupį, įsikišo jį į maišą ir išlėkė kaip akis išdegęs.~   
1338 XXVI   |        obuolmušiais, pametė tabokinę ir, laiku jos pasigedęs, išėjo
1339 XXVI   |         alkūnės atrado savo tabokinę ir pamatė pro aušrą atlekiantį
1340 XXVI   |            jį Girdvainis suvažinėjęs ir perniek būtų nuėjęs visas
1341 XXVI   |            be kvapo atlėkė į karčemą ir išsinešė dvikartėje Raupį
1342 XXVI   |         maišą arkliavagį į Švendubrę ir nusileido su juo prie bažnyčios.
1343 XXVI   |            iš maišo, tuojau susivokė ir šoko prie obuolmušių. Bet
1344 XXVI   |            šoko prie obuolmušių. Bet ir tada vargu ar būtų pavykęs
1345 XXVI   |              būtų nuėję visos velnio ir arkliavagio pastangos, nes
1346 XXVI   |      sparnais. Kur jį tada bepagausi ir kaip pavogsi obuolmušius?~   
1347 XXVI   |         pamatęs Jurgutį, atsipeikėjo ir nusikeikė:~    - Ak, tai
1348 XXVI   |    voliojiesi! - suriko ant Jurgučio ir sutrepsėjo lyg į uodegą
1349 XXVI   |            iš karčemos.~    Jurgutis ir pats spruko pro išverstas
1350 XXVI   |             kam prasitarsi, ką matei ir girdėjai, tai ir tave velnias
1351 XXVI   |            ką matei ir girdėjai, tai ir tave velnias pagriebs ir
1352 XXVI   |             ir tave velnias pagriebs ir nusineš į pragarą.~    Persigandęs
1353 XXVI   |        Šešelgą paklaikusiomis akimis ir žioptelėjo, visai netekdamas
1354 XXVI   |       pavogtų Girdvainio obuolmušius ir Jurgą pražudytų. Jei būtų
1355 XXVI   |          siaubo, - būtų pirma velnio ir arkliavagio nulėkęs į Švendubrę
1356 XXVI   |      arkliavagio nulėkęs į Švendubrę ir išgelbėjęs Jurgą, kuri už
1357 XXVI   |            nuo viso to klaikumo. Tai ir nuėjo per laukus, pats nežinodamas,
1358 XXVI   |             kad velnias jį pagriebtų ir nusineštų į pragarą (tegu
1359 XXVI   |              kur dėtis), kiek graudu ir baisiai gėda, kad iš vakaro
1360 XXVI   |               kad iš vakaro apsivogė ir pragėrė dvi poras pasagų.
1361 XXVI   |            negalėjo suprasti. Nebent ir čia velnias pasimaišė ir
1362 XXVI   |             ir čia velnias pasimaišė ir jį sugundė? Kaip dabar grįši
1363 XXVI   |       sugundė? Kaip dabar grįši namo ir pažiūrėsi kalviui į akis?~   
1364 XXVI   |              kalviui į akis?~    Bet ir visa tai buvo tik vienas
1365 XXVI   |         dingsi?~    Taip baisu, nyku ir graudu Jurgučiui pasidarė,
1366 XXVI   |            apsisuko į priešingą pusę ir nuėjo kur akys mato. O kur
1367 XXVI   |           kankino baisus nusivylimas ir sąžinės graužimas.~    Taip
1368 XXVI   |          sąžinės graužimas.~    Taip ir nuėjo Jurgutis per laukus,
1369 XXVI   |              laukus, vengdamas kelio ir tako, niekam nieko nepasakęs,
1370 XXVI   |             nieko nepasakęs, ką matė ir žinojo, nes iš to siaubo,
1371 XXVI   |              iš to siaubo, sielvarto ir susigraužimo visiškai neteko
1372 XXVI   |    susigraužimo visiškai neteko žado ir negalėjo žodžio ištarti,
1373 XXVI   |          ištarti, tiktai šnirpščiojo ir mykė kažką po nosimi, lyg
1374 XXVI   |             O kalvis ne tiek pasagų (ir nepastebėjo, kad dvi poros
1375 XXVI   |             žmonių, ar kas jo nematė ir nesutiko, bet niekas nieko
1376 XXVI   |             vandenyje dingęs. Kalvis ir spėliojo, ar tik Jurgutis
1377 XXVI   |        paslapties neišdavė.~    Taip ir dingo Jurgutis nežinia kur
1378 XXVI   |    Pergyventas siaubas jį vis toliau ir toliau varė, kol jis pagaliau
1379 XXVI   |         priėmė kaip nebylį kvailiuką ir pasigailėjo. Tik jis pats
1380 XXVII  |                  O Baltaragio malūne ir namuose po tų nelaimingų
1381 XXVII  |             nelaimingų užsakų šiurpu ir nyku pasidarė, tarsi jie
1382 XXVII  |           laukti.~    Baltaragis jos ir laukė, visai pražildamas
1383 XXVII  |             laukė, visai pražildamas ir sulinkdamas, tarytum nepakeliamą
1384 XXVII  |        nepasakė, užsidarė seklyčioje ir pravirko taip graudžiai,
1385 XXVII  |          ašaras, žiūrėdama pro langą ir vis laukdama.~    Tėvas
1386 XXVII  |            kartą norėjo prisipažinti ir pasakyti savo paslaptį,
1387 XXVII  |          žodžiai patys užspringdavo, ir jis visas sugniuždavo nuo
1388 XXVII  |              galva.~    Praėjo antri ir treti užsakai, duktė vis
1389 XXVII  |             užsakai, duktė vis verkė ir laukė, o jaunikis vis negrįžo.
1390 XXVII  |             jo galva būtų susisukusi ir jis nežinotų, nei kur eiti,
1391 XXVII  |          suras jaunikis savo arklius ir sugrįš pas tave.~    Tada
1392 XXVII  |          permainos, atsiduso tiktai, ir graudumas širdį suspaudė.~    -
1393 XXVII  |              man laimingai būti, tai ir nereikia.~    - Ne, dukrele,
1394 XXVII  |              nušvito begaline meile, ir ji apsikabino jo žilą galvą.~    -
1395 XXVII  |           abudu prisiminti Girdvainį ir jo obuolmušius žirgus. Tarytum
1396 XXVII  |          tiktai pravažiavęs pro šalį ir net atminimo nepalikęs.~   
1397 XXVII  |       sukdama vėpūtinius apie malūną ir girgždindama sparnus, kurie
1398 XXVII  |       malūnas sugedęs, o jis pasenęs ir nežinąs, kada galės jį pataisyti.~   
1399 XXVII  |       pataisyti.~    Žmonės patikėjo ir važiavo į aplinkinius malūnus,
1400 XXVII  |          sustingusio ežero pakriūtės ir, rodės, laukė pavasario,
1401 XXVII  |        pavasario, kada galės pakilti ir nuskristi.~    Pavasaris
1402 XXVII  |         Pavasaris dar buvo už kalnų, ir liūdna buvo klausyti žvarbių
1403 XXVII  |        neveikė, tiktai galvojo vieną ir tą patį, kaip išpirkti savo
1404 XXVII  |             kaip išpirkti savo kaltę ir pamatyti dukrą laimingą.~   
1405 XXVII  |         Girdvainio arklių žvengimas, ir jis sudėdavo visas viltis
1406 XXVII  |             kuris pagaliau atvažiuos ir išgelbės dukterį. Tik ta
1407 XXVII  |              dukterį. Tik ta viltimi ir gyveno Baltaragis.~    Laukė
1408 XXVII  |              atvažiuojant Girdvainio ir Jurga, nors ir buvo jo išsižadėjusi.
1409 XXVII  |            Girdvainio ir Jurga, nors ir buvo jo išsižadėjusi. Dažnai
1410 XXVII  |        išsižadėjusi. Dažnai naktimis ir jai prisisapnuodavo obuolmušių
1411 XXVII  |            žvengimas, kuris artėdavo ir staiga dingdavo. Tada ji
1412 XXVII  |               žvarbių vėjų blaškomą, ir jai prisisapnuodavo pavasario
1413 XXVII  |            dar siautėjo žiemos pūga, ir žvarbūs vėjai kaukė aplink
1414 XXVII  |          girdėjo artėjantį pavasarį, ir ji, net pati sau nedrįsdama
1415 XXVII  |          sužvengs obuolmušiai žirgai ir atlėks kaip vėjo sparnais
1416 XXVII  |           jos jaunikis, kurio ji net ir norėdama negalėjo užmiršti.~   
1417 XXVII  |             visa širdimi Girdvainio, ir jis, gal būt, tai nujautė,
1418 XXVII  |        bernystės pasididžiavimo. Tai ir klaidžiojo rudens darganose
1419 XXVII  |          klaidžiojo rudens darganose ir žiemos pūgose visais keliais
1420 XXVII  |         žiemos pūgose visais keliais ir šunkeliais, ieškodamas savo
1421 XXVII  |           ieškodamas savo obuolmušių ir niekur jų nesurasdamas,
1422 XXVII  |        girdėdamas jų žvengimą, kuris ir klaidino Girdvainį.~   
1423 XXVIII |          Anuprui pagailo Girdvainio, ir jis išėjo ieškoti jo kryžkelėse.
1424 XXVIII |             savo obuolmušių žvengimą ir niekur jų nesurasdamas.
1425 XXVIII |              niekur jų nesurasdamas. Ir kur tu juos surasi, jeigu
1426 XXVIII |               kai pačiupo juos, taip ir nudūmė tiesiai į Prūsus,
1427 XXVIII |         kartą buvo nuėjęs ligi Prūsų ir atgal sugrįžęs, visur klausinėdamas,
1428 XXVIII |             žvilgteldavo į Girdvainį ir nusigrįžę pirštu sau į kaktą
1429 XXVIII |           tam žmogui", - pagalvodavo ir atstodavo.~    Bet Girdvainis
1430 XXVIII |            vietoje neužtrukdavo, net ir klausinėdamas apie savo
1431 XXVIII |            krūptelėjęs įsiklausydavo ir nudroždavo, nieko nesakęs,
1432 XXVIII |               tiktai jis vienas, nes ir žvengė iš tikrųjų tiktai
1433 XXVIII |             tikrųjų tiktai jo ausyse ir mintyse. Todėl ir sukosi
1434 XXVIII |             ausyse ir mintyse. Todėl ir sukosi lyg užkerėtas užburtame
1435 XXVIII |             atsukti jo susuktą galvą ir sugrąžinti pagaliau į namus,
1436 XXVIII |              pagaliau į namus, o gal ir pas nuotaką, kuri laukia
1437 XXVIII |              nuotaką, kuri laukia jo ir nesulaukia.~    Bažnyčioje
1438 XXVIII |              piktus žmonių liežuvius ir skleisdami visokias paskalas.
1439 XXVIII |     nelaimingą jaunikį, neiškęsdavęs ir tiesiai į akis pasityčiodavęs:~    -
1440 XXVIII |             piktai dėbteldavo akimis ir nueidavo savo keliais, nieko
1441 XXVIII |        keliais, nieko neatsakęs.~    Ir Girdvainis juo toliau, juo
1442 XXVIII |             juo daugiau atšiauresnis ir niauresnis darėsi. Parblokštas
1443 XXVIII |               o tiktai piktą pašaipą ir pasityčiojimą, todėl nuo
1444 XXVIII |             todėl nuo visų nusigrįžo ir į kiekvieną žiūrėjo su nepasitikėjimu,
1445 XXVIII |         sutartinai pavogę jo arklius ir jį išvarę klaidžioti keliais
1446 XXVIII |            išvarę klaidžioti keliais ir šunkeliais.~    Tada jis
1447 XXVIII |        pradėjo neapkęsti visų žmonių ir žiūrėti į juos kaip į vagių
1448 XXVIII |                   O kas tau darbo? - ir nueidavęs kaip baidyklė. ~   
1449 XXVIII |              nepadės, tiktai gaišins ir šaipysis, todėl iš tolo
1450 XXVIII |               todėl iš tolo jų vengė ir į jokias kalbas nesileido.
1451 XXVIII |             nesileido. Jeigu išalkęs ir užklysdavo kur į namus, -
1452 XXVIII |      visiškai užmiršo, tarsi jų būtų ir neturėjęs, - tai valgęs
1453 XXVIII |        darganos pasislėpdavo, žmonės ir nežinojo. Jį galima buvo
1454 XXVIII |              savim kažin ką kalbantį ir nieko nematantį. Negalėdamas
1455 XXVIII |           kalbėjosi, pats klausdamas ir pats atsakydamas, tarytum
1456 XXVIII |             bet du iš karto.~    Tai ir Anuprui, su juo susitikus,
1457 XXVIII |            ateinantį. Sustojo, žiūri ir pažinti negali. Į ką žmogus
1458 XXVIII |             Anupras. - Eina pro šalį ir net nepasižiūri.~    - O
1459 XXVIII |              Anuprą.~    - Tai dabar ir gana! - ne tiek stebėjosi,
1460 XXVIII |              O aš - koks buvau, toks ir esu. Argi jau Anupro neatsimeni?~    -
1461 XXVIII |             su tokiais arkliais nors ir pasaulio gale, o turime
1462 XXVIII |          tokios šaunios merginos net ir tavo obuolmušių negaila.
1463 XXVIII |            nesurasi.~    - Bet tokių ir antrų arklių, - pertarė
1464 XXVIII |                    Nukalbėjai dabar, ir gana! - subarė jį Anupras. -
1465 XXVIII |            jį Anupras. - Aš senas, o ir tai, kai pasižiūriu - viskas
1466 XXVIII |             ant jo, pakalbėsime, gal ir susitarsime.~    Anupras
1467 XXVIII |     kraštelio. Taip kurį laiką abudu ir sėdėjo tylėdami. Anupras
1468 XXVIII |         Anupras žiūrėjo į Girdvainį, ir jam taip graudu pasidarė,
1469 XXVIII |              sukandęs dantis, tylėjo ir žiūrėjo į žemę po savo kojomis.~    -
1470 XXVIII |       Anupras, o ką pasakyti norėjo, ir pats nežinojo. Tik pasižiūrėjo
1471 XXVIII |            Girdvainio sunykusį veidą ir susitiko su jo degančiomis
1472 XXVIII |    klaidžioti. Eisime namo, o paskui ir pas ją nuvažiuosime. Ji
1473 XXVIII |          Kaip jai į akis pažiūrėsiu? Ir ką pasakysiu?~    Nespėjo
1474 XXVIII |             staiga pašoko, įsiklausė ir beveik tekinas pasileido
1475 XXVIII |              nemėgino jo prisišaukti ir sulaikyti. Pats savo akimis
1476 XXVIII |          tokioje nelaimėje pagalbos? Ir Anupras su visu savo senų
1477 XXVIII |           nuklydo nežinomais keliais ir šunkeliais, visų vėjų blaškomas,
1478 XXVIII |             savo obuolmušių žvengimą ir viską pasaulyje užmiršdavo.
1479 XXVIII |            pasaulyje užmiršdavo. Net ir tą, kurios per septynias
1480 XXVIII |           nesulaukiančią, verkiančią ir keikiančią, bet vis negalinčią
1481 XXVIII |      obuolmušiais patraukė jos širdį ir išsklaidė burtus nuo jos
1482 XXVIII |              jos kelio. Bet negalėjo ir Girdvainis be tų savo obuolmušių
1483 XXIX   |          Girdvainį ištikusią nelaimę ir kas galėtų nuimti užkerėjimą
1484 XXIX   |        nustelbti obuolmušių žvengimą ir jį sugrąžinti į namus iš
1485 XXIX   |       bergždžių klaidžiojimų keliais ir šunkeliais.~    Tai supratęs,
1486 XXIX   |            Anupras lengviau atsiduso ir, nors pavargęs buvo, kol
1487 XXIX   |           bet pasiryžo, neatidėdamas ir namo neužsukdamas, tuojau
1488 XXIX   |           nuvykti į Paudruvės kraštą ir pasikalbėti su Baltaragiu
1489 XXIX   |            pasikalbėti su Baltaragiu ir jo dukterimi.~    Buvo tolimas
1490 XXIX   |          dukterimi.~    Buvo tolimas ir sunkus kelias, prieš pat
1491 XXIX   |        pavasario pabiurimą, išmaltas ir duobėtas, kad Anupras, tiktai
1492 XXIX   |              Anupras, tiktai didelio ir skubaus reikalo spiriamas,
1493 XXIX   |              slidinėdamas, klupdamas ir vėl atsistodamas pagaliau
1494 XXIX   |             pasiekė Paudruvės kraštą ir Baltaragio malūną.~    Malūnas
1495 XXIX   |       prieblandoje suglaudęs sparnus ir nykus kaip baidyklė. Aplinkui
1496 XXIX   |            nemirgėjo.~    - O gal jų ir gyvų nebėra? - apsidairė
1497 XXIX   |             gyvų nebėra? - apsidairė ir atsiduso Anupras.~    Bet
1498 XXIX   |          Sunkiai, pamažu, sustodamas ir grabaliodamas patamsyje.~   
1499 XXIX   |              Prasivėrė malūno durys, ir Anupras pamatė Baltaragio
1500 XXIX   |             šešėlį. Pūstelėjo vėjas, ir sujudėjo šešėlis. Anupras