Chapter

1501 XXIX   |          sujudėjo Baltaragio šešėlis ir, priėjęs prie Anupro, drebančiomis
1502 XXIX   |         rasti.~    - Tiktai pas tave ir tavo dukterį, - atsakė Anupras. -
1503 XXIX   |             pakvietė Baltaragis.~    Ir abudu seniai nuėjo į trobą
1504 XXIX   |          kokia čia pagalba gali būti ir kaip ją surasti.~    Troboje
1505 XXIX   |              prie lango sėdėjo Jurga ir žiūrėjo į vakaro prieblandoje
1506 XXIX   |              visko buvo išsižadėjusi ir norėjo tiktai vieno - viską
1507 XXIX   |              Su baime ji kažko laukė ir pyko ant savęs, kad laukia.~   
1508 XXIX   |       ateinantį, ji pakilo nuo lango ir įtemptai žiūrėjo į duris,
1509 XXIX   |      kaimynai vengė pas juos užeiti, ir nuo to laiko beveik niekas
1510 XXIX   |              duris įėjo tiktai tėvas ir kažkoks senis, kurio Jurga
1511 XXIX   |             Jurga iš karto nepažino, ir širdis, baisiai nusivylusi,
1512 XXIX   |              ledas sukaustė krūtinę, ir ji atšalo.~    - Nežinau, -
1513 XXIX   |            tu viena gali čia padėti, ir niekas kitas. Senas aš žmogus,
1514 XXIX   |              žmogus, žinau, ką darau ir kalbu. Tiktai ar pajėgsi
1515 XXIX   |              suabejojo Jurga. Viltis ir neviltis iš abiejų pusių
1516 XXIX   |      išgelbėti. Reikia tik gerų norų ir valios.~    - Nežinau, ką
1517 XXIX   |               pakalbėsim, aš tam juk ir atėjau, - neskubėdamas Anupras
1518 XXIX   |              kur čia kepurę pasidėti ir kur pačiam atsisėsti.~   
1519 XXIX   |             padėkojo Anupras. - Nors ir skubus reikalas, bet negi
1520 XXIX   |     Prisėsime, pagalvosime.~    Nors ir skubėjo Anupras ateiti,
1521 XXIX   |         tarsi apgalvodamas savo žygį ir iš naujo jį persvarstydamas.
1522 XXIX   |      prisikimšo pypkę lapinio tabako ir užsitraukė dūmą, atidžiai
1523 XXIX   |      atvažiuoti su savo obuolmušiais ir išsklaidyti burtus nuo tavo
1524 XXIX   |             prarado savo obuolmušius ir, monų vedžiojamas, klaidžioja
1525 XXIX   |      vedžiojamas, klaidžioja keliais ir šunkeliais. Tai dabar tavo
1526 XXIX   |       išsklaidyti monus nuo jo kelio ir savo meile atstoti jam visą
1527 XXIX   |             kitaip - jis pražuvęs, o ir tu neišsigelbėsi.~    -
1528 XXIX   |              pašoko Jurga iš vietos, ir jos akys sužaibavo. - Tegu
1529 XXIX   |           neieškosiu, mane palikusio ir išbėgusio į visus vėjus
1530 XXIX   |       Niekados aš jam nenusišypsosiu ir nenusijuoksiu, nes mano
1531 XXIX   |      nenusijuoksiu, nes mano šypseną ir juoką jis išmainė į savo
1532 XXIX   |          pritrūkusi, staiga sustojo, ir ašaros pradėjo riedėti per
1533 XXIX   |            Tada ji pabėgo į seklyčią ir ten ligi valiai paleido
1534 XXIX   |         valiai paleido savo širdgėlą ir visas mergautines ašaras.
1535 XXIX   |           kai širdis nesutarė, meilė ir nusivylimas grūmėsi krūtinėje?~   
1536 XXIX   |            nežinodami, ką čia daryti ir kokią išeitį rasti.~   
1537 XXIX   |           užtrenktos seklyčios durys ir langai sutirtėjo, nukrėsdami
1538 XXIX   |        jaunystė!~    Kokia ji išdidi ir nesukalbama. Niekada ji
1539 XXIX   |     nesukalbama. Niekada ji neklausė ir neklausys senių išminties,
1540 XXIX   |          Baltaragis, panarinęs galvą ir žiūrėdamas į žemę, o Anupras
1541 XXIX   |            Anupras pasikrapštė pypkę ir priėjo prie žiburio ugnelės
1542 XXIX   |           akmeninė jos širdis.~    - Ir aš taip manau, - pritarė
1543 XXIX   |              bet nesusikalbėjo. Taip ir kitaip bandė prakalbinti
1544 XXIX   |             kitaip bandė prakalbinti ir nuraminti, bet Jurga tylėjo,
1545 XXIX   |            palinkėjęs labos nakties, ir sugrįžo atgal į pirkią pas
1546 XXIX   |              kuris sėdėjo susimąstęs ir panarinęs galvą, prislėgtas
1547 XXIX   |             Baltaragis, atsidusdamas ir nė žodžio nepratardamas,
1548 XXIX   |            pakėlė galvą, pasižiūrėjo ir suprato viską be žodžių.~   
1549 XXIX   |          sulaužys, suvers, išblaškys ir pražudys, nieko nepasigailės,
1550 XXIX   |           žinojo. Tai ką čia kalbėsi ir kaip padėsi? Ir nors vienam
1551 XXIX   |              kalbėsi ir kaip padėsi? Ir nors vienam buvo gaila savo
1552 XXIX   |              iš kieto nemigos guolio ir išsirengė savo keliais kiekvienas
1553 XXIX   |         lieka tiktai ją pakelti. Tai ir palinko senatvės pečiai,
1554 XXIX   |            pūga, klabendama langines ir stūgaudama kamine.~    Baltaragis
1555 XXIX   |                Baltaragis apsigraibė ir užžiebė žiburį. Už lango
1556 XXIX   |             lango kažkas šmėkštelėjo ir suspigo lyg šikšnosparnis
1557 XXIX   |        pelėda. Baltaragis krūptelėjo ir sustingo. Anupras pasižiūrėjo
1558 XXIX   |          Anupras pasižiūrėjo į langą ir atsigręžė į Baltaragį.~    -
1559 XXIX   |   šikšnosparnis užskrido ant žiburio ir suspigo.~    Visgirda dar
1560 XXIX   |   pasižiūrėjo pro langą, spėliodamas ir abejodamas, pakraipė galvą
1561 XXIX   |           abejodamas, pakraipė galvą ir įrėmė į Baltaragį akis lyg
1562 XXIX   |       stovėjo išbalęs lyg nusigandęs ir akis panarinęs, tarsi užkluptas
1563 XXIX   |                 pertraukė Baltaragis ir buvo beeinąs į lauką pažiūrėti,
1564 XXIX   |            tik visa troba krūptelėjo ir sudrebėjo.~    Pro seklyčios
1565 XXIX   |           Jurga, baisiai nusigandusi ir išbalusi kaip drobė.~    -
1566 XXIX   |               vaidenasi! - sušuko ji ir puolė į Baltaragio glėbį,
1567 XXIX   |          kurią ne vėjo šuoras sukėlė ir ne praskrisdamas šikšnosparnis,
1568 XXIX   |         puskvaišis parankinis... Bet ir jis kažkur pražuvo...~   
1569 XXIX   |            kažkas spruko iš palangės ir nurūko su vėjo šuorais į
1570 XXIX   |          rytą siautė pavasarinė pūga ir pro ją nieko nesimatė. Baltaragis
1571 XXIX   |           jis, prisiklajojęs keliais ir šunkeliais, sugrįžo iš svetimų
1572 XXIX   |         sugrįžo iš svetimų pasviečių ir, neturėdamas kur dėtis, -
1573 XXIX   |          Jurga. Bet Jurgutis išgirdo ir pajuto tas ašaras, kurios
1574 XXIX   |        akmenys krito ant jo sąžinės, ir jis sustingo be žado.~   
1575 XXIX   |           Jurgutis nusigandęs pašoko ir, susiėmęs už galvos, suriko
1576 XXIX   |        skausmo. Norėjo bėgti į trobą ir prisipažinti, koks jis baisus
1577 XXIX   |      pabaidęs Girdvainio obuolmušius ir Jurgą ašarose paskandinęs,
1578 XXIX   |               kai sugirgždėjo durys, ir jis, dar labiau išsigandęs,
1579 XXIX   |         išsigandęs, nusirito su vėjo ir sniego gūsiais pro malūną
1580 XXIX   |             suprato, kas čia darosi, ir išėjo tikro kaltininko ieškoti
1581 XXIX   |             tikro kaltininko ieškoti ir jo sudrausti. Bet kur jį
1582 XXX    |            su tais savo obuolmušiais ir kitus į kokią baisią nelaimę
1583 XXX    |              negu pats save pražudęs ir savo nuotaką ašarose paskandinęs,
1584 XXX    |             nieko negalėjo pagelbėti ir ašarose bei sielvarte paskandinta
1585 XXX    |          būti gyvenimas kaip obuolys ir skraidyti Girdvainis, suradęs
1586 XXX    |             Paudruvės krašto merginą ir pats į baisų vargą įpuolė.~   
1587 XXX    |          išeities iš to užburto rato ir teks Girdvainiui ligi savo
1588 XXX    |           galo praklaidžioti keliais ir šunkeliais, besivaikant
1589 XXX    |        besivaikant savo obuolmušius, ir praslankioti kaip vaiduokliui
1590 XXX    |   vaiduokliui kryžkelėse, belaukiant ir betykojant pravažiuojančių
1591 XXX    |             tos nelaimės neišgelbės, ir pavirs bernas pačioje metų
1592 XXX    |       gražumoje vaiduokliu, pakelėse ir kryžkelėse gąsdinančiu pasivėlavusius
1593 XXX    |      pasivėlavusius pakeleivius.~    Ir dabar neduok jau dieve su
1594 XXX    |          naktį, su jo paklaikusiomis ir žėrinčiomis patamsyje akimis,
1595 XXX    |             kai jis stabdo kiekvieną ir žiūri, ar ne su jo obuolmušiais
1596 XXX    |           obuolmušiais važiuoja. Jau ir dabar Girdvainis į žmogų
1597 XXX    |           savo paklaikusiomis akimis ir nueina, nė žodžio neprataręs,
1598 XXX    |              žmogus sutikęs - sirgsi ir, jei gyvas išliksi, visą
1599 XXX    |          buvęs, kur nebuvęs, žiūrėk, ir stabdo kryžkelėje arklius.~   
1600 XXX    |         Girdvainis iš karto nepažino ir tik vėliau suprato, su kuo
1601 XXX    |           ant pakelės akmenų sėdintį ir nusivijęs tariamą obuolmušių
1602 XXX    |         apsistojo pirmoje kryžkelėje ir apsinakvojo. Visai jau prieš
1603 XXX    |           kad net debesys prasiskyrė ir žvaigždės sumirgėjo Pašoko
1604 XXX    |                  Nieko, - tas atsakė ir sujudėjo. - Truputį tave
1605 XXX    |           pažadėta.~    - Tai gal tu ir mano arklius pavogei? -
1606 XXX    |       arklius pavogei, nori dar, kad ir savo mergos dėl tavęs išsižadėčiau?
1607 XXX    |         nučiupti akiplėšą, bet čiupo ir, rodos, sučiupo, tik pasižiūri -
1608 XXX    |     Cha-cha-i-cha-cha! - nusikvatojo ir nusižvengė kažkas Girdvainiui
1609 XXX    |           Girdvainiui tiesiai į akis ir nutoldamas sako: - Nenori
1610 XXX    |             prarasi savo obuolmušius ir savo nuotaką, o paskui,
1611 XXX    |             o paskui, visko netekęs, ir pats galą gausi.~    - Prakeikimas!
1612 XXX    |                krūptelėjo Girdvainis ir pirmą kartą kryžkelėje pats
1613 XXX    |            pats nusigando. Negi taip ir bus, kaip jis pasakė?~   
1614 XXX    |            ar tikrai buvo ką sutikęs ir kalbėjęs. Bet nieko nesimatė:
1615 XXX    |               pakilo pavasario pūga, ir viskas susimaišė.~    Girdvainis
1616 XXX    |             atsakė Jurgutis (jis čia ir buvo), baisiai išsigandęs,
1617 XXX    |           naktį klausęs Jurgos ašarų ir supratęs, kad tik Girdvainis
1618 XXX    |              jį susitikęs, nusigando ir norėjo sprukti į šalį, bet
1619 XXX    |           bet pergalėjo savo išgąstį ir prisipažino:~    - Ne, -
1620 XXX    |               Kas bus, tas bus, nors ir velnias nuneš mane į pragarą,
1621 XXX    |        paskandinai. Mesk jų ieškojęs ir eik jos gelbėti, kitaip
1622 XXX    |         gelbėti, kitaip pats pražūsi ir gražiausią pasaulyje merginą
1623 XXX    |              gyvu žmogumi kalbėtų. O ir tas čia buvo, čia dingo
1624 XXX    |          visas savo kaltes išpažinti ir sugrįžti namo į kalvę. Kokia
1625 XXX    |           Kokia būtų tada laimė! Gal ir Jurgą pamatytų ir išgirstų
1626 XXX    |         laimė! Gal ir Jurgą pamatytų ir išgirstų jos juoką? Bet
1627 XXX    |          neišpirkęs visų savo kalčių ir negrąžinęs kalviui pavogtų
1628 XXX    |              kad prarado obuolmušius ir neteko nuotakos, o pats
1629 XXX    |             kuris pavogė obuolmušius ir kryžkelėje pasivaideno,
1630 XXX    |             pasivaideno, jį vedžioja ir klaidina?~    Staiga Girdvainio
1631 XXX    |         Girdvainio galvoje prašvito, ir jam paaiškėjo, kodėl jis
1632 XXX    |             savo obuolmušių žvengimą ir niekur jų nesuranda. Tai
1633 XXX    |          ausis, kad nieko negirdėtų, ir nuėjo tiesiai per laukus,
1634 XXX    |              surasti savo obuolmušių ir nuvykti su jais pas savo
1635 XXX    |              ašarose paskandino? Tai ir nuėjo toliau per laukus,
1636 XXX    |              savo klaidas, pasimetęs ir nusiminęs, lyg viską pasaulyje
1637 XXXI   |              prikrautus javų vežimus ir prarado visą savo eiklumą,
1638 XXXI   |    negailestingai varė arklius dieną ir naktį be pasigailėjimo,
1639 XXXI   |             prieš pavasario atolaidį ir taip nuvarė obuolmušius,
1640 XXXI   |             net pats Girdvainis, jei ir būtų sutikęs, jokiu būdu
1641 XXXI   |            nors viena akim neprimatė ir viena ausim neprigirdėjo,
1642 XXXI   |              kalbą. Tiktai iš kalbos ir pažino jis Girdvainio obuolmušius.~   
1643 XXXI   |             buvo Gaidžgalės karčema, ir pamatė atvažiuojant sunkiai
1644 XXXI   |         kelio (kelias ėjo per kalnus ir lygumas iš Lietuvos į Prūsus)
1645 XXXI   |              negalėjo prisiminti kur ir kada.~    Tada netikėtai
1646 XXXI   |             Gal sutiksime Girdvainį, ir jis mus išvaduos.~    -
1647 XXXI   |                 sako pirmasis, - jei ir sutiksime, ar pažins jis
1648 XXXI   |              vežimą, panarinę galvas ir mušdamiesi iš paskutinių
1649 XXXI   |           nuneš? - atsiduso antrasis ir taip pat sustojo.~    Sustojus
1650 XXXI   |               pabudo snaudęs vežikas ir šmėkštelėjo botagu:~    -
1651 XXXI   |          sušvilpė apie arklių galvas ir krito su keiksmais:~    -
1652 XXXI   |         nulupsiu.~    Taip niekinami ir botagu čaižomi arkliai šoko
1653 XXXI   |    paskutinėmis jėgomis, bet čia pat ir suklupo. Pirmasis arklys,
1654 XXXI   |       Anupras, griuvo viduryje kelio ir kojas užvertė, o antras
1655 XXXI   |      paglostė antro panarintą galvą, ir taip graudu pasidarė Anuprui,
1656 XXXI   |         suniuręs nulipo nuo pasostės ir piktai burbtelėjo:~    -
1657 XXXI   |               kuris juos turėjo, dar ir šiandien jų ieško lyg galvos
1658 XXXI   |   prasikeikiau, su jais važinėdamas, ir juos prakeikiau. Gerai dar,
1659 XXXI   |          vienas prie kritusio arklio ir šalia jo stovinčio panarinta
1660 XXXI   |          sustingusias akis, atsiduso ir tarė:~    - Toks jau gyvenimas!
1661 XXXI   |              Su vėjais lenktyniavote ir kritote viduryje kelio,
1662 XXXI   |         dabar Girdvainiui pasakysiu? Ir ką jis darys be jūsų?~   
1663 XXXI   |          gyvenimo šuolius, kryžkeles ir galą, sunkiai padūsavo ir
1664 XXXI   |            ir galą, sunkiai padūsavo ir susimąstęs nuėjo pamažėle,
1665 XXXI   |              vis atgal atsigręždamas ir svarstydamas, ką čia dabar
1666 XXXI   |         netrukus sugrįžo iš karčemos ir atsivedė porą tik ką Raupio
1667 XXXI   |                  Visgirda stabtelėjo ir pasižiūrėjo:~    - Negi
1668 XXXI   |           stengėsi geriau įsižiūrėti ir viską išsiaiškinti, bet
1669 XXXI   |               virsdama rūko gurulais ir paslėpdama karčemą. Visgirda
1670 XXXI   |             tirštą rūką viską pamatė ir suprato. Neliko jokių abejonių,
1671 XXXI   |          kaip nugalėti velnio klastą ir išgelbėti jaunikį su nuotaka.
1672 XXXI   |             Reikia surasti Girdvainį ir jam viską išaiškinti. Gal
1673 XXXI   |            tada galima bus išgelbėti ir Baltaragį su jo dukra nuo
1674 XXXI   |          Visgirda paspartino žingsnį ir nuėjo per laukus, trumpindamas
1675 XXXI   |          arklių, įkinkė juos į briką ir nuvažiavo toliau į Prūsus
1676 XXXI   |            pasmaugė likusį obuolmušį ir abiem nulupo kailius.~   
1677 XXXI   |          Gaidžgalės karčemą Jurgutis ir griežtai pareikalavo savo
1678 XXXI   |          pasiūlė užkasti dvėselienas ir nusilupti nuo jų kanopų
1679 XXXI   |        kanopų pasagas. Jurgutis taip ir padarė, nežinodamas, kad
1680 XXXI   |          padžiovė stadaloje.~    Bet ir tuo jis neilgai džiaugėsi.~
1681 XXXII  |          XXXII~    Baltaragio malūne ir namuose po Anupro atsilankymo
1682 XXXII  |        Anupro atsilankymo dar tyliau ir nykiau pasidarė. Duktė ir
1683 XXXII  |            ir nykiau pasidarė. Duktė ir tėvas vengė vienas su kitu
1684 XXXII  |            tarsi bijodami prakalbėti ir paliesti neužgijusią žaizda.
1685 XXXII  |           stengėsi dirbti savo darbą ir nesipainioti akyse.~   
1686 XXXII  |       pradėjo švilpti apie pakraiges ir pro apleisto malūno sparnus.
1687 XXXII  |           pasaulio galas artėtų. Tai ir tuščios buvo visos pastangos
1688 XXXII  |              Jis kaip stūksojo, taip ir pasiliko lyg šmėkla, savo
1689 XXXII  |           tarsi iš atgrubusių rankų, ir staklės nebe taip linksmai
1690 XXXII  |            Sudundės vieną kitą kartą ir nutyla lyg užspringusios,
1691 XXXII  |             pati su savimi ginčijosi ir negalėjo susitarti su savo
1692 XXXII  |            sustingdavo užsisvajodama ir pati nežinodavo, ką begalvojo.~   
1693 XXXII  |           kol pagaliau pritrūko jėgų ir taip pavargo, tarsi būtų
1694 XXXII  |       išsižadėtų, kad tik jį sutiktų ir pamatytų, bet čia pat kildavo
1695 XXXII  |         besiveržiantį meilės jausmą, ir Jurga, nesitverdama ne tik
1696 XXXII  |    nesitverdama ne tik staklėse, bet ir visoje troboje, užsimetusi
1697 XXXII  |           pečių, išbėgdavo į paežerę ir klajodavo pati viena pakrantėmis.~   
1698 XXXII  |            kuris nardino, laužė ledą ir kėlė į paviršių, o Jurgos
1699 XXXII  |             sutilpti vienoje širdyje ir ją sprogdino kaip ledą pavasario
1700 XXXII  |        pavasario potvynis. Tai Jurga ir nebegalėjo niekur rasti
1701 XXXII  |              niekur rasti sau vietos ir nusiraminti.~    Net Udruvės
1702 XXXII  |             ežero šlaitai, pakrantės ir pakriūtės, nuo pat vaikystės
1703 XXXII  |         išbėginėti, nepaguodė Jurgos ir nenuramino, nors jais kasdien
1704 XXXII  |              pražuvo, kas buvo miela ir brangu. Ji nieko nematė
1705 XXXII  |              brangu. Ji nieko nematė ir nepastebėjo, lyg klaidžiotų,
1706 XXXII  |         sapnuodama atviromis akimis, ir nieko nematytų. Ji buvo
1707 XXXII  |              kuriais kovojo, grūmėsi ir negalėjo įveikti. Todėl
1708 XXXII  |       įveikti. Todėl ji nieko nematė ir niekas jos negalėjo prablaivyti,
1709 XXXII  |              padugnių sudrumsta. Tai ir tuščia buvo ieškoti bent
1710 XXXII  |          išverkdavo paežerės vėjams, ir jie blaškydavo po pakrantes
1711 XXXII  |            žodžius, keiksmus, ašaras ir beprotišką juoką. Bet nei
1712 XXXII  |            stiprūs priešingi jausmai ir aistros. Meilė ir neapykanta,
1713 XXXII  |            jausmai ir aistros. Meilė ir neapykanta, atlaidumas ir
1714 XXXII  |            ir neapykanta, atlaidumas ir užsispyrimas, nuolankumas
1715 XXXII  |            užsispyrimas, nuolankumas ir išdidumas, pasiilgimas ir
1716 XXXII  |            ir išdidumas, pasiilgimas ir atsisakymas, vieną mirksnį -
1717 XXXII  |              jausmas paimdavo viršų, ir Jurga, ta linksmoji, ta
1718 XXXII  |          savo širdies bangavimo.~    Ir tada, kai buvo atėjęs Anupras,
1719 XXXII  |             būtų duris pravėręs. Tai ir atsakymas Anuprui buvo tiktai
1720 XXXII  |             tiktai viena iš kylančių ir nusileidžiančių bangų, kurios
1721 XXXII  |        ilgiau negalėjo gyventi Jurga ir laukė, visa širdimi laukė,
1722 XXXII  |       nurimtų tas padūkęs bangavimas ir nereiktų taip žiauriai ir
1723 XXXII  |            ir nereiktų taip žiauriai ir beviltiškai grumtis pačiai
1724 XXXII  |               išgirsti nusišnypštimą ir pačiai nusiraminti.~   
1725 XXXII  |          tesėjusi Anuprui duotą žodį ir ištekėjusi už jo, kad dvigubas
1726 XXXII  |            gyvenimo viltimi.~    Bet ir Jurgutis nesirodė.~    Tai
1727 XXXII  |           Jurga, pati nežinodama ko. Ir jau ne Girdvainio (nujautė
1728 XXXII  |        neišvengiamo, kas turi įvykti ir ją išvaduoti iš nepakeliamos
1729 XXXII  |            nepakeliamos kančios.~    Ir tas nežinomas laukiamasis,
1730 XXXII  |            pirmais upeliais skubėjo. Ir kitą vakarą, išėjus Anuprui,
1731 XXXII  |            pasižiūrėjo vienas į kitą ir šaukštus padėjo ant stalo.~    -
1732 XXXII  |            tėvas, žiūrėdamas į dukrą ir įsiklausydamas.~    Pelėda
1733 XXXII  |             kito išblyškusiame veide ir sustingusiose akyse. Klaikus
1734 XXXII  |            siaubas sukaustė krūtinę, ir kažko neišvengiamo laukimas
1735 XXXII  |          pažiūrėti, kas čia atsitiko ir kur ta pelėda ūkia, bet
1736 XXXII  |              įsikibo tėvui į rankovę ir neišleido.~    - Neik, tėveli,
1737 XXXII  |              paglostė dukters galvą, ir ji prisiglaudė prie jo krūtinės,
1738 XXXII  |          kitas - baisiai nusikvatojo ir nuskrido.~    Tada krūptelėjusi
1739 XXXII  |   krūptelėjusi Jurga atšoko nuo tėvo ir suspigo nesavu balsu. Ji
1740 XXXII  |            ją kažkieno šaltos rankos ir plėšusios nuo tėvo. Čia
1741 XXXII  |              sąmonę, pašoko iš lovos ir, žiūrėdama siaubo apimtomis
1742 XXXII  |              siaubo apimtomis akimis ir visa drebėdama, pagriebė
1743 XXXII  |            Kur, dukrele? - nusigando ir nustebo tėvas.~    - Vis
1744 XXXII  |              ištiks lygiai čia, kaip ir kitur.~    - Bet aš nenoriu
1745 XXXII  |        dukrele, ką tu? - guodė tėvas ir pats drebėjo. -Ta pelėda
1746 XXXII  |          pasinaudoti Anupro patarimu ir užtaisyti šautuvą sidabro
1747 XXXIII |          Baltaragis pas savo kaimyną ir bičiulį kalvį Juodvalkį,
1748 XXXIII |        seniai jau nebuvo lankęsis. O ir tas, tarsi jo laukdamas,
1749 XXXIII |          sėdėjo ant kalvės slenksčio ir žiūrėjo, kaip skleidžiasi
1750 XXXIII |            sutemos ant Udruvės ežero ir leidžiasi naktis.~    -
1751 XXXIII |       pakalnę. Vis, tariau, neiškęsi ir pats ateisi.~    - Tai ir
1752 XXXIII |            ir pats ateisi.~    - Tai ir atėjau, - atsakė Baltaragis,
1753 XXXIII |          bičiuliui visą teisybę, tai ir pasakė dviprasmiškai: -
1754 XXXIII |        sidabrinį rublį. - Reiktų gal ir sidabro kulką atlieti...
1755 XXXIII |    nelaimingų Girdvainio piršlybų? O ir Jurgutis - galas jį žino
1756 XXXIII |            laiko. Gal visai pakvaišo ir susidėjo iš pavydo su arkliavagiais.
1757 XXXIII |             kalvėje?~    - Taigi kad ir jis dingo kaip ugnyje nuo
1758 XXXIII |            negalėjo prisipažinti kad ir artimiausiam bičiuliui.
1759 XXXIII |                 tiesa, ne pavogtomis ir pragertomis, bet nuluptomis
1760 XXXIII |     dvėselienų, - nesiryždamas įeiti ir prisipažinti išgirdęs kalvį
1761 XXXIII |          kalvį su Baltaragiu kalbant ir jį įtariant, kad jis susidėjęs
1762 XXXIII |       pagaliau tarė kalvis,- gal čia ir reikia šautuvo, užtaisyto
1763 XXXIII |             šautuvą sidabrine kulka, ir nusigandęs pabėgo nuo kalvės,
1764 XXXIII |        nežinodamas, ką toliau daryti ir kur dingti su svetimomis
1765 XXXIII |           dar kartą grįžti į karčemą ir pareikalauti savo pasagų?
1766 XXXIII |       pareikalauti savo pasagų? Tada ir kalvis neturės ko pykti.~   
1767 XXXIII |          perkaldavo dalgius į kardus ir taisydavo kitus ginklus.
1768 XXXIII |           tuo tarpu užsikūrė žaizdrą ir ėmė kaitinti kauše sidabrinį
1769 XXXIII |              pelėda ar apuokas, nors ir pats velnias būtų apsimetęs,
1770 XXXIII |             Driokstelsi kartą, antrą ir išbaidysi. Tik va, pavasarį
1771 XXXIII |         pakriūtės stovi... Nejuokauk ir įsitaisyk perkūnsargį.~    -
1772 XXXIII |             priešas, bet savas, kaip ir visas pasaulis. - Pragyveno
1773 XXXIII |             tėvų tėvai - nenutrenkė, ir dabar nenutrenks... Kuo
1774 XXXIII |          prakeiktą pelėdą ar apuoką, ir viskas bus gerai.~    -
1775 XXXIII |             bus gerai.~    - Na, tai ir padėk tau dieve, - tarė
1776 XXXIII |         kalvis, išleisdamas kaimyną, ir pats nuėjo gulti.~    Žvaigždės
1777 XXXIII |              jau mirgėjo prieš rytą, ir ežeras tyliai ošė, lyg pabusdamas.~   
1778 XXXIII |            namo.~    Viršum jo kalno ir malūno buvo susitelkusios
1779 XXXIII |           Gal jos lemia giedrą dieną ir šviesų pavasarį? Bet ir
1780 XXXIII |              ir šviesų pavasarį? Bet ir jomis nepasitikėdamas, Baltaragis
1781 XXXIII |               kad niekas nepamatytų, ir paslėpė užtaisytą sidabro
1782 XXXIII | apsidairydamas. - Gausi, ko norėjai, ir atstosi nuo mano galvos.~   
1783 XXXIII |       pasižiūrėjo į pabundantį ežerą ir snūduriuojantį liekną, kur
1784 XXXIII |              kyšojo skurdžių pušelių ir berželių viršūnės, nusiramino
1785 XXXIII |        berželių viršūnės, nusiramino ir nuėjo į trobą. Priemenėje
1786 XXXIV  |             Gaidžgalės karčemoje ėmė ir pragydo višta. Supykęs Šešelga
1787 XXXIV  |         laukuose nepaprastą triukšmą ir, užmiršęs vištą, išėjo už
1788 XXXIV  |           paskui jį vijosi Paudruvės ir kitų kaimų vyrai su kuolais
1789 XXXIV  |          kitų kaimų vyrai su kuolais ir mietais.~    - Laikykit
1790 XXXIV  |             plyšo nuo riksmo laukai, ir iš aplinkinių kiemų bėgo
1791 XXXIV  |      neatbėgtų arkliavagis į karčemą ir nepramanytų jam bėdos su
1792 XXXIV  |              kaip kiškis iš apsupimo ir įbėgo be kvapo į karčemos
1793 XXXIV  |           Paskui prisiminęs nudžiugo ir tarė: - Lėk į stadalą ir
1794 XXXIV  |             ir tarė: - Lėk į stadalą ir lįsk į arklio odą, kuri
1795 XXXIV  |      vijurkas šmurkštelėjo į stadalą ir ten įlindo į pirmo arklio
1796 XXXIV  |            uždraudė landžioti.~    O ir oda buvo ta pati, kurią
1797 XXXIV  |                Raupys per tą skubumą ir iš tos baimės visai užmiršo,
1798 XXXIV  |       įspėjimą palaikė kvailu pokštu ir, savo nelaimei, visai pamiršo.
1799 XXXIV  |           visai pamiršo. Nebuvo kada ir prisiminti, nes aplink stadalą
1800 XXXIV  |             rinkosi vyrai su kuolais ir riksmu:~    - Užmušti arkliavagį!~   
1801 XXXIV  |       Užmušti arkliavagį!~    Raupio ir blusos apmirė, girdint tą
1802 XXXIV  |     išbarstęs nuluptą odą, kad musės ir kirmėlės neėstų.~    O vyrai
1803 XXXIV  |            mane karčema, turiu alaus ir degtinės, ir visokio kitokio
1804 XXXIV  |             turiu alaus ir degtinės, ir visokio kitokio gėrimo,
1805 XXXIV  |         pakarsime karčemoje už Raupį ir padegsime arkliavagių lizdą,
1806 XXXIV  |         vienas vyras, mesdamas kuolą ir imdamas virvę. - Kalbėk
1807 XXXIV  |              Puolė Šešelga ant kelių ir prašė pasigailėti, bet anas
1808 XXXIV  |         vyras užmetė kilpą ant kaklo ir taip įveržė, kad Šešelgai
1809 XXXIV  |            putojančiom lūpom Šešelga ir kvapo visai pritrūko.~    -
1810 XXXIV  |             virvė vėl suverš gerklę, ir spėjo vyrams paaiškinti,
1811 XXXIV  |         nulupo nuo Girdvainio eržilų ir kuriose dabar kaip tik yra
1812 XXXIV  |             jeigu bus sumeluota, tai ir keliu po balkiu.~    Dabar
1813 XXXIV  |          kutenti nosį, kad neiškentė ir sučiaudėjo.~    - Matai,
1814 XXXIV  |          išgirdo Raupys kažką sakant ir suprato, kad jį išdavė jo
1815 XXXIV  |         draugas karčemininkas.~    - Ir jis ne geresnis! - sušuko
1816 XXXIV  |       geresnis! - sušuko tada Raupys ir norėjo lįsti iš odos, bet
1817 XXXIV  |              kad jis tik viauktelėjo ir atgal įsmuko į odą.~   
1818 XXXIV  |            imti ant savo sąžinės kad ir arkliavagio nugalabijimo,
1819 XXXIV  |            dienos šviesos nebematytų ir arklių nebevogtų.~    Kaip
1820 XXXIV  |        Tuojau atsirado adata su yla, ir vyrai ėmėsi darbo. Jau baigė
1821 XXXIV  |               kai Raupys atsipeikėjo ir ėmė prašyti pasigailėti.~    -
1822 XXXIV  |          Tiktai apsiūsime arklio oda ir taip paliksime ant amžinųjų,
1823 XXXIV  |            dūšia daugiau nebeišlįstų ir nesusigundytų arklių vogti.~   
1824 XXXIV  |          visiškai tamsus, nors vyrai ir paliko neužsiūtą paskutinę
1825 XXXIV  |            Tegu, - tarė, - paliksime ir jam, kaip tam kupranugariui,
1826 XXXIV  |     kupranugariui, šitą skylutę, kad ir jo dūšia galėtų išlįsti,
1827 XXXIV  |           alaus, gėrė per visą dieną ir giedojo už arkliavagio dūšią,
1828 XXXIV  |        Jurgutis, ieškodamas Šešelgos ir norėdamas atgauti savo pasagas,
1829 XXXIV  |              pabėgo. nusigandęs, kad ir jo nenuplumpintų už vagystę.~   
1830 XXXIV  |           vagystę.~    Bet jo niekas ir nepastebėjo. Tiktai temstant
1831 XXXIV  |    šmėstelėjo šikšnosparnis, suspigo ir išskrido.~    - Ar tik ne
1832 XXXIV  |            dūšia? - susidomėjo vyrai ir apčiupinėjo odą.~    Po
1833 XXXIV  |      plumpinimų oda kabojo sudribusi ir joje gulėjo Raupys be kvapo.
1834 XXXIV  |          kvapo. Taip įsimaginę vyrai ir nepastebėjo, kada užpampino
1835 XXXIV  |              su šikšnosparniu - taip ir pasiliko lig laiko neaišku.~
1836 XXXV   |          nebus vogtų arklių, nebebus ir jų uodegų. O iš tų uodegų
1837 XXXV   |           uodegų Šešelga svarbiausia ir gyveno. Menkas pelnas buvo
1838 XXXV   |           pridarys. Koks gi čia, kad ir šunbajoriui, gyvenimas?~   
1839 XXXV   |             mužikai visai įsidrąsino ir tokie akiplėšos pasidarė,
1840 XXXV   |         palikęs. Tiesiog špygom badė ir stačiai į akis juokėsi:~    -
1841 XXXV   |          nuleidai?~    Šešelga bandė ir kantrumu, ir tylėjimu nusikratyti
1842 XXXV   |           Šešelga bandė ir kantrumu, ir tylėjimu nusikratyti akiplėšų,
1843 XXXV   |       nugalabijimo. O Pinčukas, tegu ir prietelius, bet vis dėlto
1844 XXXV   |            Šešelgą, o paskui pradėjo ir kinkos drebėti, kad vos
1845 XXXV   |            čia sugėdino, kad bajoras ir bijosi velnio, sukaupė visą
1846 XXXV   |          drąsą, tris kartus sušvilpė ir drebančiu balsu pašaukė:~    -
1847 XXXV   |         neužtruk, apie kelmą apsisuk ir tuojau čia pat pribūk!~   
1848 XXXV   |             drebėdamas Šešelga, nors ir pažino savo prietelių iš
1849 XXXV   |            draugą.~    - Nebuvo, tai ir pražuvo, - abejingai atsakė
1850 XXXV   |               norėčiau kiek pailsėti ir išsimiegoti.~    - Tai tu
1851 XXXV   |      žemintųsi prieš nusususį velnią ir dar nieko nelaimėtų. -Vadinas,
1852 XXXV   |           atsirado kalbėti su velniu ir dar vidurnaktyje ant pelkių
1853 XXXV   |         pelkių krašto. Ar trukt čia, ir nugramzdins į liekno dugną.
1854 XXXV   |              bajoras nusileisti. Tai ir žėrė Šešelga visą savo apmaudą
1855 XXXV   |             kad mužikai maištą kelia ir nekaltą žmogų nužudė. Pradės
1856 XXXV   |            pėdas, spiauk tris kartus ir tark: "Kad ir jūs taip nusivarytute,
1857 XXXV   |            tris kartus ir tark: "Kad ir jūs taip nusivarytute, kaip
1858 XXXV   |             Girdvainio obuolmušiai." Ir kris tie arkliai, kurių
1859 XXXV   |          arklių, negu Raupys nujojo, ir atkeršysi savo priešininkams.
1860 XXXV   |         nelaimė. O dabar lik sveikas ir netrukdyk manęs. Tyko Baltaragis
1861 XXXV   |         nusižvengė iš seno papratimo ir dingo.~    O Šešelga apsidžiaugė,
1862 XXXV   |           galės mužikam atsikeršyti, ir pats sau tarė:~    - Na,
1863 XXXV   |              sugrįžo atgal į karčemą ir, nė ryto nesulaukęs, nutarė
1864 XXXV   |             pusiau nudvėsusią kumelę ir išvažiavo į miestą.~   
1865 XXXV   |         spėtų apeiti visokią valdžią ir apskųsti neklaužadas mužikus.
1866 XXXV   |             kad metus kitus kasytųsi ir minėtų pono malonę. O dabar -
1867 XXXV   |                priešaušryje niuksėjo ir badė botkočiu kumelpalaikę,
1868 XXXV   |              kumele, pradėjo švisti, ir Šešelga pamatė ant kelio
1869 XXXV   |           zuikiu iš karto nušausiąs: ir valdžiai mužikus apskųsiąs,
1870 XXXV   |          valdžiai mužikus apskųsiąs, ir jų arklius išgaišinsiąs.~   
1871 XXXV   |         spiaudyti nusigrįžęs pavėjui ir kalbėti burtų žodžius. Nevaroma
1872 XXXV   |              buvo taip užsiėmęs, kad ir nepastebėjo, ko čia ta jo
1873 XXXV   |    pasilenkęs naujos pėdos užburti), ir, pakėlęs galvą, piktai šūktelėjo:~    -
1874 XXXV   |             tiktai pasiūbavo į šonus ir griuvo viduryje kelio.~    -
1875 XXXV   |           Kumelė jau būrė su kojomis ir dantis iššiepė.~    - Negi
1876 XXXV   |              kurią spiaudė, kaip tik ir yra jo bėrosios. - Kad tau
1877 XXXV   |         pagaliau net seilių pritrūko ir burna visiškai išdžiūvo.~   
1878 XXXV   |          kitą, vis rašydamas skundus ir nešiodamas valdžiai, kad
1879 XXXV   |         mužikai pradėjo maištą kelti ir žudyti nekaltus žmones.~   
1880 XXXV   |            būrį mužikams numalšinti, ir Šešelga, nors ir be kumelės
1881 XXXV   |         numalšinti, ir Šešelga, nors ir be kumelės ir be kalamaškos,
1882 XXXV   |          Šešelga, nors ir be kumelės ir be kalamaškos, labai patenkintas
1883 XXXV   |          spiaudydamas į arklių pėdas ir džiaugdamasis, kad tokia
1884 XXXV   |           tiktai žvalgėsi pro langus ir trynė iš džiaugsmo rankas,
1885 XXXVI  |                        XXXVI~    Na, ir pradėjo Paudruvės krašte
1886 XXXVI  |          tvartuose tarsi pasmaugtus. Ir t.ai vis patys geriausieji
1887 XXXVI  |            arkliai pradėdavo kriokti ir užversdavo kojas. Nenoromis
1888 XXXVI  |        spėlioti žmonės, kas čia būtų ir iš kur toks maras staiga
1889 XXXVI  |      Girdvainio obuolmušiai, nuo ten ir prasidėjo maras. Ar tik
1890 XXXVI  |       prasidėjo maras. Ar tik ne jie ir užnešė?~    O čia dar prisiminė
1891 XXXVI  |             Kai kas net apgailestavo ir tardavo, kad vis dėlto gal
1892 XXXVI  |           tardavo, kad vis dėlto gal ir be reikalo vyrai taip negailestingai,
1893 XXXVI  |            taip negailestingai, nors ir linksmai, užpampino arkliavagį.
1894 XXXVI  |       užpampino arkliavagį. Tegu jis ir nujodavo vieną kitą arklį,
1895 XXXVI  |              arklys, į jį bežiūrint, ir nieko negali padaryti.~   
1896 XXXVI  |             tai pasivaidindavęs kaip ir arkliavagio Raupio šešėlis;
1897 XXXVI  |       palikdavusi tiktai dvėseliena. Ir juo toliau, juo daugiau
1898 XXXVI  |          atsirado žmonių, kurie matę ir aiškiai pažinę arkliavagio
1899 XXXVI  |            arklio? Tai daug kas, kad ir nenorėdami, smerkė Raupio
1900 XXXVI  |             dalyvavo jo nugalabijime ir kurių arkliai dar nebuvo
1901 XXXVI  |             pro tą skylutę išlindusi ir dabar keršydama smaugianti
1902 XXXVI  |           negalėdama jų pavogti. Bet ir tie, jeigu tik nugaišdavęs
1903 XXXVI  |               Tada noromis nenoromis ir tie nusileisdavo, gal ir
1904 XXXVI  |             ir tie nusileisdavo, gal ir be reikalo nupampinę arkliavagį.
1905 XXXVI  |           nelemtai viskas susiklostė ir biauriai išėjo. Kitu atveju
1906 XXXVI  |            Kitu atveju gal būtų kiek ir išlupę kailį, sutrumpinę
1907 XXXVI  |        sutrumpinę vieną ar kitą koją ir paleidę, o dabar, kai jis
1908 XXXVI  |         kiekvienas lupo be gailesčio ir nepagalvojo, kad dūšią iš
1909 XXXVI  |          dūšią, gal ji atsileisianti ir daugiau nebekeršysianti,
1910 XXXVI  |  nebekeršysianti, bet rengėsi žmonės ir neprisirengė, Kas čia dabar
1911 XXXVI  |      neprisirengė, Kas čia dabar eis ir kaip eis užpirkti mišių
1912 XXXVI  |             giminę? Kažkaip nepatogu ir net gėda buvo, tai kentė
1913 XXXVI  |               nežinodami, ką daryti, ir tiek.~    Tiktai vienas
1914 XXXVI  |       Šešelga buvo labai patenkintas ir net džiaugėsi. Kiekviena
1915 XXXVI  |            išgaiš, bet ne vienas dar ir kalėjime supus.~    Netikėjo
1916 XXXVI  |               Bet po kelių dienų ėmė ir atvyko baudžiamasis būrys
1917 XXXVI  |          keistą arklių marą. Tai kad ir jų arkliai neužsikrėstų
1918 XXXVI  |              jų arkliai neužsikrėstų ir nepradėtų kristi, paskubomis
1919 XXXVI  |      karčemoje porą boselių degtinės ir išjojo, viso labo surašę
1920 XXXVI  |          nužudymo iš Šešelgos žodžių ir jį patį apstumdę ir išplūdę,
1921 XXXVI  |           žodžių ir jį patį apstumdę ir išplūdę, kam primelavo ir
1922 XXXVI  |            ir išplūdę, kam primelavo ir suvedžiojo.~    Išjojus
1923 XXXVI  |         sužinoti, ko čia buvo atjoję ir ką rengiasi daryti. Negi
1924 XXXVI  |              o atjos visa kariuomenė ir nušluos Paudruvės kaimus
1925 XXXVI  |              patį Šešelgą apstumdytą ir nelabai sklandžiai meluojantį,
1926 XXXVI  |          apstojo su lazdomis Šešelgą ir prigrasino:~    - Na, tu
1927 XXXVI  |              ta kariuomenė, mes tave ir pėsčią nusiųsime pas Raupį.~    -
1928 XXXVI  |               Kur aš čia skųsiu? Man ir į galvą neatėjo.~    O vis
1929 XXXVI  |          priskundė, primelavo žaltys ir apie tuos, kuriuos matė
1930 XXXVI  |           stadaloje Raupį pampinant, ir apie tuos, kurių nematė,
1931 XXXVI  |        turėjo. Bet to vyrai nežinojo ir išsiskirstė nieko blogo
1932 XXXVI  |             čia gali būti gyvenimas! Ir būrys, atvykęs mužikų malšinti,
1933 XXXVI  |            bajorą Šešelgą, apstumdė, ir dar mužikai su lazdomis
1934 XXXVI  |             kartą nueiti pas Pinčuką ir pasitarti. Gal ir atsiras
1935 XXXVI  |            Pinčuką ir pasitarti. Gal ir atsiras kokia išeitis. Bet,
1936 XXXVI  |         nuėjęs į pelkes, šaukė šaukė ir nieko prisišaukti negalėjo.~   
1937 XXXVI  |         negalėjo.~    Pagalvojo, kad ir Pinčukas, paskutinis prietelius,
1938 XXXVI  |         prietelius, bus jį apleidęs, ir buvo begrįžtąs atgal, bet
1939 XXXVI  |            išlindo iš maurų Pinčukas ir piktai paklausė:~    - Ko
1940 XXXVI  |            apsidžiaugė Šešelga, nors ir buvo nusiminęs. - Vis tiek
1941 XXXVI  |           man nebėra jokio gyvenimo. Ir valdžiai skundžiau, ir arkliai
1942 XXXVI  |               Ir valdžiai skundžiau, ir arkliai krinta, bet kokia
1943 XXXVI  |            nepatenkintas Pinčukas. - Ir taip tau negerai, ir taip
1944 XXXVI  |                 Ir taip tau negerai, ir taip negerai. Įgrisai tu
1945 XXXVI  |       karčemą laikys, mužikus girdys ir jų dūšias į pragarą varys?~    -
1946 XXXVI  |               kurios pėdą užkerėjai, ir tark: "Kyšt lyžt, įsakau
1947 XXXVI  |              kitaip spirs tau arklys ir dantis išbarstys. Be to,
1948 XXXVI  |         negaliu jo daugiau vedžioti, ir jis grįžta. Jeigu su juo
1949 XXXVI  |          daugiau netrukdyk. Turiu aš ir be tavęs rūpesčių. Ko čia
1950 XXXVI  |            galės puikiausiai verstis ir be Pinčuko, ir be arkliavagio,
1951 XXXVI  |   puikiausiai verstis ir be Pinčuko, ir be arkliavagio, žinodamas
1952 XXXVI  |             kaip apsargdinti arklius ir juos pagydyti. Tai pareidamas
1953 XXXVI  |            ką, gal tas velnio išpera ir žino, kaip arklius išgelbėti?~   
1954 XXXVI  |             kanopą, kažką pamurmėjo, ir pagijo arklys. Nusivedė
1955 XXXVI  |              arklys. Nusivedė kitas, ir tas pagijo. Buvo patenkintas
1956 XXXVI  |             Buvo patenkintas Šešelga ir ūkininkai, nors ir išmetė
1957 XXXVI  |           Šešelga ir ūkininkai, nors ir išmetė Šešelgai už arklio
1958 XXXVI  |      skaičiuoti, kiek galės uždirbti ir kada galės išpirkti savo
1959 XXXVI  |           arklys kad spirs Šešelgai, ir suvarė visus dantis į gerklę.~   
1960 XXXVI  |       nelaimėjęs, tiktai krenkšdamas ir spiaudydamas dantis. Nelengvas
1961 XXXVI  |              visų dantų neteksi, bet ir galvą palydėsi.~    Bet
1962 XXXVI  |         apgalvoti, kai ištiko naujos ir daug didesnės nelaimės,
1963 XXXVII |              numanė, kas čia darosi, ir stipriai spaudė šautuvą
1964 XXXVII |          naktų praleido nerimaudamas ir baisiai pavargo, - pagaliau
1965 XXXVII |              pavargo, - pagaliau ėmė ir užmigo.~    O Pinčukas kaip
1966 XXXVII |           tik nutykojo tą akimirksnį ir tarė, kad bus pats laikas
1967 XXXVII |              suvesti senas sąskaitas ir priversti jį vykdyti sutartį.~   
1968 XXXVII |             plaukė lengvi debesėliai ir atsispindėjo Udruvės ežere.
1969 XXXVII |              kaip staiga kilęs vėjas ir ėmė juos sukti, kvatodamas
1970 XXXVII |           ėmė juos sukti, kvatodamas ir žvengdamas.~    Sutraškėjo,
1971 XXXVII |         Pabudo nusigandęs Baltaragis ir nesuvokė iš karto, kas čia
1972 XXXVII |     Pagalvojo, kad ištikęs viesulas, ir puolė stabdyti malūną, o
1973 XXXVII |            jei neišpildysi sutarties ir neišleisi už manęs savo
1974 XXXVII |           Pinčukas nušoko nuo sparno ir žvilgterėjo pro langelį.~    -
1975 XXXVII |   driokstelėjo šūvis kaip griausmas, ir sidabro kulka pataikė Pinčukui
1976 XXXVII |             nusirito malūno sparnais ir nubėgo paknopstomis į pakalnę.~   
1977 XXXVII |       sidabro kulka į kažką atsimušė ir sužaibavo. Baltaragis pagalvojo,
1978 XXXVII |              kulka pataikė Jurgučiui ir atsimušė į pasagas, kurias
1979 XXXVII |              nežinodamas, kur dėtis, ir bijodamas sugrįžti į kalvę.
1980 XXXVII |           Baltaragį už šnirpščiojimą ir paprašyti, kad jį sutaikytų
1981 XXXVII |           kur su jomis dingti.~    O ir Baltaragis, nieko nežinodamas,
1982 XXXVII |               nieko nežinodamas, kur ir kam pataikė, - buvo tikras,
1983 XXXVII |              kai šūvių dūmai išnyko, ir pamatė į gonkeles išbėgusią
1984 XXXVII |            šautuvą už Uršulės sijono ir nusileido laiptais, skubėdamas
1985 XXXVII |       pašoviau... Neūkaus daugiau... Ir bus ramu...~    - Argi,
1986 XXXVII |         šaltis ją krėtė. Ji spėliojo ir netikėjo, kas čia atsitiko
1987 XXXVII |           netikėjo, kas čia atsitiko ir kodėl tokie keisti dalykai
1988 XXXVII |              vyksta Paudruvės krašte ir sukasi apie jos tėvo malūną.
1989 XXXVII |             nelaimės visai prislėgė, ir jis pavirto nykiu šešėliu.~   
1990 XXXVII |              slėgė jį visą gyvenimą, ir pasipurtė, tarsi juo atsikratydamas.
1991 XXXVII |        nerimaujančią dukterį į trobą ir paguldė. Bet Jurga ir paguldyta
1992 XXXVII |          trobą ir paguldė. Bet Jurga ir paguldyta vis dar drebėjo.
1993 XXXVII |               Stvarstė tėvą už rankų ir klausė, virpėdama kaip epušės
1994 XXXVII | susivaldydamas Baltaragis. - Užmiršk ir išsimiegok. Rytoj, pamatysi,
1995 XXXVII |             bus gerai.~    Paglostęs ir pabučiavęs dukterį į kaktą,
1996 XXXVII |           dukterį į kaktą, apklostęs ir apkamšęs, Baltaragis pats
1997 XXXVII |          suolo, užsimetęs kailiniais ir norėdamas tik vieno - greičiau
1998 XXXVII |             vieno - greičiau užmigti ir viską užmiršti kaip sapną.~   
1999 XXXVII |           iškildavo Uršulė, surūgusi ir supintijusi, šmėkšteldavo
2000 XXXVII |            Pinčukas kaip vaiduoklis, ir širdį užguldavo tamsus,