| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library | ||
| Alphabetical [« »] ipuole 2 ipuolusi 1 ipykinai 1 ir 2641 ireme 1 irgi 4 irodyti 1 | Frequency [« »] ----- ----- ----- 2641 ir 727 o 708 i 559 su | Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText - Concordances ir |
Chapter
2001 XXXVII | malūnas visą laiką ūžia, ir jo ūžime lyg pats save išgirsta 2002 XXXVII | ūžime lyg pats save išgirsta ir atgyja. Pro debesis švysteli 2003 XXXVII | debesis švysteli saulė, ir pro jos spindulius pasigirsta 2004 XXXVII | gaivus pavasario vėjas, ir išsisklaido rūkas. Po malūną 2005 XXXVII | išsisklaido rūkas. Po malūną ir namus skraido kaip kregždė 2006 XXXVII | skraido kaip kregždė linksma ir gyva Marcelė, praskaidrinusi 2007 XXXVII | praskaidrinusi jo gyvenimą ir grąžinusi jaunystę. Širdis 2008 XXXVII | Bet plaukia rudens debesys ir girgsi gervės. Vis liūdniau 2009 XXXVII | girgsi gervės. Vis liūdniau ir liūdniau girgsi, drumsčiasi 2010 XXXVII | girgsi, drumsčiasi ežeras, ir padangę aptraukia tamsūs 2011 XXXVII | o pro apsnigtus šlaitus ir laukus vingiuoja takelis 2012 XXXVII | vingiuoja takelis vis tolyn ir tolyn, kur ant kalno stovi 2013 XXXVII | visą jo gyvenimo džiaugsmą ir viltį.. Dusliai dunda žemė, 2014 XXXVII | troboje, baisiai tuščioje ir nykioje, verkia kūdikis 2015 XXXVII | grumiasi tamsus beviltiškumas ir naujo gyvenimo pareiga, 2016 XXXVII | Dūksta apie malūną ir trobą pūga, stūgauja apie 2017 XXXVII | kampus, šėlsta pakriūte ir blaškosi po užšalusį ežerą. 2018 XXXVII | pasigirsta iš lopšio juokas ir išsklaido nykius šešėlius. 2019 XXXVII | šešėliai sklaidosi jo širdyje, ir pagauna jį naujas gyvenimo 2020 XXXVII | vaiduoklis, skaičiuodamas laiką ir laukdamas atpildo. Sunkus 2021 XXXVII | Sunkus rūpestis slegia pečius ir lenkia galvą, bet iš lopšio 2022 XXXVII | pripildo širdį džiaugsmo ir nustelbia praeities vaiduoklius. 2023 XXXVII | iš namų Uršulė, prasmenga ir Pinčukas. Jis linksta po 2024 XXXVII | vienatvės liūdesys, bet kartu ir džiaugsmas, kad gyvenimas 2025 XXXVII | Uršulė su savo paskalomis ir apgautas Pinčukas su savo 2026 XXXVII | savo klastomis. Žvengia ir nužvengia obuolmušiai, o 2027 XXXVII | dukteriai kelią į ateitį ir paskandina ašarose. Jis 2028 XXXVII | šviesios dukters ateities. Jis ir nugalėjo ją. Uršulė supintijo 2029 XXXVII | davatkyne su apmaudusia burtais ir prietarais širdimi, bet 2030 XXXVII | pašautas sidabro kulka, ir prasmego kiaurai žemę... 2031 XXXVII | išsisklaidys. Yra malūnas ir jo ūžimas, yra pakriūtė 2032 XXXVII | pakriūtė ant ežero kranto, yra ir ežeras, neramus kaip žmogaus 2033 XXXVII | neramus kaip žmogaus širdis, ir jo padūmavę krantai su žaliuojančiais 2034 XXXVII | tėvai gyveno, čia jis gyvena ir dukterį augina, kuri visas 2035 XXXVII | visas jo gyvenimo džiaugsmas ir viltis... Duktė nurimusi 2036 XXXVII | Duktė nurimusi miega ir juokias pro miegą. Gal ji 2037 XXXVII | neš ją per gyvenimą. Tai ir gerai, tegu neša su jos 2038 XXXVII | skaidriais pasiilgimais ir sielvartais. O jis tuo jau 2039 XXXVII | kuris bus už jo gražesnis ir šviesesnis.~ Apsiraminęs 2040 XXXVII | savo gyvenimo sielvartus ir vargus nugalėjęs. Bet ir 2041 XXXVII | ir vargus nugalėjęs. Bet ir užmigęs nesurado ramybės. 2042 XXXVII | klaikus sapnas.~ Šviesi ir rami mėnesiena slinko pro 2043 XXXVII | mėnesiena slinko pro jo namus ir visą kraštą.~ 2044 XXXVIII| debesėliais juos krečia?~ Gal ir taip. Kas čia žino?~ 2045 XXXVIII| pelkes, keikdamas Baltaragį, ir atsisėdo ant pirmo kelmelio.~ - 2046 XXXVIII| atsipeikėdamas iš tos išgąsties ir apžiūrėdamas sužeistą kulną. - 2047 XXXVIII| tuo giliau kulka lindo, ir taip gėlė kaulus, kad vos 2048 XXXVIII| dantis sukandęs.~ Čia jį ir atrado ant kelmo Šešelga, 2049 XXXVIII| veltui ieškojęs po pelkes ir ne tiek šaukęs, kiek šveblenęs 2050 XXXVIII| Aš visur ieškau tavęs ir nerandu. O kokia baisi nelaimė 2051 XXXVIII| pašovė? - susirūpino Šešelga ir pasilenkė prie pašautos 2052 XXXVIII| atkišo savo kanopą. Bet ir Šešelga krapštė krapštė 2053 XXXVIII| krapštė krapštė sidabro kulką ir negalėjo iškrapštyti. Neiškentęs 2054 XXXVIII| sudėsiu, jei manęs neklausei ir išbarstei? - atšovė Pinčukas, 2055 XXXVIII| pat nesitvėrė iš skausmo ir nežinojo, ką daryli. Tokio 2056 XXXVIII| savo prieteliaus nesitikėjo ir keikė jį savo širdyje visais 2057 XXXVIII| keiksmu padarysi?~ O ir Pinčukas, kratydamas kanopą, 2058 XXXVIII| ant visos žmonių giminės ir, jeigu būtų primanęs, būtų 2059 XXXVIII| kitą su beviltišku kartėliu ir išsiskyrė. Pinčukas, grieždamas 2060 XXXVIII| pardūlino į savo karčemą, nes ir kam keršyti nežinojo.~ 2061 XXXVIII| rytą Pinčukas apsiramino ir sugalvojo kerštą. Baltaragis 2062 XXXVIII| tarp savęs amžinai piautųsi ir kitus paliktų ramybėje. 2063 XXXVIII| paliktų ramybėje. Bet pažadėjo ir neištesėjo.~ O ką, jeigu 2064 XXXVIII| Uršule (didesnio keršto ir būti negalėtų!), o jis tada, 2065 XXXVIII| talkininkų, žuvus Raupiui ir Šešelgai netekus dantų, 2066 XXXVIII| kartą išbandyti savo laimę ir atsikeršyti Baltaragiui. 2067 XXXVIII| kaip pakeleivingas elgeta ir išlėkė į Švendubrę su Uršule 2068 XXXVIII| aušo rytas. Rūkas sklaidėsi ir plaukė. Bažnytkaimis dar 2069 XXXVIII| Pinčuka, bet jis apsiramino ir save drąsino: ką čia gaidžiai, 2070 XXXVIII| su Uršule, sena davatka ir savo priešininke, teks susitikti 2071 XXXVIII| priešininke, teks susitikti ir susitarti.~ Prisėdo Pinčukas 2072 XXXVIII| šventoriaus tvoros, laukdamas ir viską iš naujo apsvarstydamas. 2073 XXXVIII| matęs. O dabar jis vieną ir kitą gerai pažįsta ir neklysta.~ 2074 XXXVIII| vieną ir kitą gerai pažįsta ir neklysta.~ Neilgai Pinčukui 2075 XXXVIII| teko patvoryje svarstyti ir laukti. Dar protamsiais 2076 XXXVIII| apsigaubusi juoda skarele ir varstydama pirštais rožančių, 2077 XXXVIII| kaip šešėlis. Uršulė jo ir nepastebėjo.~ Tiktai 2078 XXXVIII| atsiplėšė nuo šventoriaus tvoros ir klibikšuodamas pasivijo 2079 XXXVIII| rožančių, tiktai atsigręždama ir dėbteldama piktomis akimis - 2080 XXXVIII| akimis - kas čia ją šaukia ir dar bičiule vadina? Kažkoks 2081 XXXVIII| reikia? Uršulė visai supyko ir pertraukė kalbėjusi rožančių.~ 2082 XXXVIII| priklibikšavo tuo metu prie Uršulės ir žemai nusilenkė:~ - Sveika 2083 XXXVIII| pyktis, bičiule? Juk tave ir mane Baltaragis apgavo. 2084 XXXVIII| apgavo. Galima susitaikyti ir bendrai atgauti, kas mums 2085 XXXVIII| pasitraukė. Koks jau čia ubagas ir koks Jurgutis pakvaišėlis? 2086 XXXVIII| dar kartą žemai nusilenkė ir žengė arčiau žingsnį.~ - 2087 XXXVIII| susipykai per nesusipratimą ir Baltaragio apgavimą... Bet 2088 XXXVIII| nusigandusi Uršulė pažino Pinčuką ir persižegnojo, stverdama 2089 XXXVIII| stverdama už rožančiaus ir atbula toliau pasitraukdama.~ - 2090 XXXVIII| Nesižegnok! - pasitraukė atbulas ir Pinčukas. - Aš nieko blogo 2091 XXXVIII| Prisiviliosi Baltaragį ir visiems savo priešininkams 2092 XXXVIII| susigriebė, ėmė žegnotis ir rožančiumi mosuoti Pinčuko 2093 XXXVIII| dar pro tvorą žegnodama ir mosuodama rožančiumi.~ 2094 XXXVIII| bet čia varpai suskambino ir jų garsai trenkė kaip su 2095 XXXVIII| atsidūrusi už šventoriaus tvoros ir kiek atsipeikėjusi iš baimės, 2096 XXXVIII| išdegino jai visą širdį? Bet ir Pinčukas, kažko išsigandęs, 2097 XXXVIII| šalį ėjo kitos davatkos ir pamatė Uršulę su kažkokiu 2098 XXXVIII| už tvoros, visa tai matė ir girdėjo. Baisus apmaudas 2099 XXXVIII| supintijusiame kumštyje ir grasindama. - Bus jums velnio 2100 XXXVIII| susitaikysiu... Gal susitarsime ir bendrai nugalėsime visus 2101 XXXVIII| viską padaryti, kaip žadėjo, ir karštai pasimelsti, kad 2102 XXXVIII| pasimelsti, kad jai šį kartą ir paskutinį suteiktų pagalbą 2103 XXXVIII| ji pagundų žaltį nugalėjo ir pamynė po kojomis.~ O 2104 XXXVIII| pabėgęs nuo Uršulės žegnonių ir Švendubrės varpų, parlėkė 2105 XXXVIII| parlėkė į Paudruvės pelkes ir su apmaudu galvojo, kad 2106 XXXVIII| galvojo, kad pasikarščiavęs ir be reikalo pristojęs prie 2107 XXXVIII| Tiktai supainioti gali ir taip painius reikalus. Tai 2108 XXXVIII| susitaikyti su Baltaragiu ir gražiai gyventi.~ Bet 2109 XXXVIII| gražiai gyventi.~ Bet ir Uršulė, nors sparti moterėlė, 2110 XXXIX | prasidėjo, tai su ja turi ir baigtis.~ O atsitiko 2111 XXXIX | ketindama apleisti davatkyną ir susitaikyti su Baltruku. 2112 XXXIX | ąsotėlin, nes buvo sudžiūvusi ir indelis buvo gerai skudurėliu 2113 XXXIX | Dabar užklupta ji gynėsi ir žegnojo davatkas. Bet atsirado 2114 XXXIX | landžiojo po Leokadijos lova ir kažką ten veikė.~ Abejonių 2115 XXXIX | Abejonių jokių neliko, ir visos davatkos puolė vargšę 2116 XXXIX | paskui pritrūko kantrybės ir prisipažino.~ - Tai ir 2117 XXXIX | ir prisipažino.~ - Tai ir kas? - pasakė. - Ir jūs 2118 XXXIX | Tai ir kas? - pasakė. - Ir jūs visos, kaip ta rupūžė, 2119 XXXIX | o aš grįšiu pas Baltruką ir gražiai gyvensiu.~ To 2120 XXXIX | Uršulę, parmušė ant žemės ir pradėjo tąsyti už kasų. 2121 XXXIX | kasų, po plauką, po kitą, ir ištąsė Uršulės kasas, visą 2122 XXXIX | davatkos šoko prie savo lovų ir palovių ir pradėjo tikrinti, 2123 XXXIX | prie savo lovų ir palovių ir pradėjo tikrinti, ar ta 2124 XXXIX | velnio nuotaka nenorėjo ir jų apkerėti. O kaipgi, viena 2125 XXXIX | nei į šį, nei į tą panašų, ir taip toliau, ir vis daugiau, 2126 XXXIX | panašų, ir taip toliau, ir vis daugiau, kad vargšės 2127 XXXIX | siaubo sukrėstos, pamatė ir įsitikino, kad tikrai gyveno 2128 XXXIX | pragaro gelmės atsiverti ir jas visas praryti.~ O 2129 XXXIX | Uršulė, taip baisiai nutąsyta ir nupešiota, dar nespėjo atsigauti 2130 XXXIX | nupešiota, dar nespėjo atsigauti ir pasprukti nuo savo priešininkių, 2131 XXXIX | savo priešininkių, kai tos ir vėl visu būriu ją užklupo, 2132 XXXIX | raganą! Akis išdraskyti! - ir dar kažką padaryti šaukė 2133 XXXIX | būriu, apspitusios Uršulę ir nežinodamos, kaip tokią 2134 XXXIX | Pagaliau į davatkų klyksmą ir riksmą pribuvo špitolninkas 2135 XXXIX | pribuvo špitolninkas Bernardas ir zakristijonas Benjaminas, 2136 XXXIX | abudu vyrai išmintingi ir dievobaimingi. Jie gyveno 2137 XXXIX | antrame davatkyno gale, ir jų pareiga buvo, klebono 2138 XXXIX | davatkų triukšmas, bet, atėję ir pamatę, kas čia atsitiko, 2139 XXXIX | atsitiko, patys nusigando ir nežinojo, ką daryti.~ - 2140 XXXIX | žmogutis su įdubusiomis ir amžinai nusigandusiomis 2141 XXXIX | amžinai nusigandusiomis akimis ir labai drūtu balsu.~ - 2142 XXXIX | zakristijonas Benjaminas, ilgas ir liesas kaip kartis, verksmingu 2143 XXXIX | kartis, verksmingu balsu ir išsišokusiomis kaktoje akimis.- 2144 XXXIX | išsišokusiomis kaktoje akimis.- Ir veskime pas kleboną. Tegu 2145 XXXIX | būrys moterų. Nesipriešino ir Uršulė.~ - Veskite, - 2146 XXXIX | nelaukdami, du dievobaimingu vyru ir visas būrys davatkų išbrazdino 2147 XXXIX | suraizgytą Uršulę iš davatkyno ir nutempė - šūkaudami, rėkaudami - 2148 XXXIX | nelaimių dėl jos dedasi, ir gerai atlygintas pagaliau 2149 XXXIX | pat ties prieangiu pribuvo ir visas būrys davatkų su abiem 2150 XXXIX | atbėgo iš Baltaragio malūno ir apsimetė esanti davatka, 2151 XXXIX | davatka, o iš tikrųjų buvo ir pasiliko pikčiausia ragana.~ - 2152 XXXIX | pasakoti, ką atradę davatkyne ir kokių raganiškų bei velniškų 2153 XXXIX | bei velniškų dalykų matę ir prityrę iš šitos prakeiktos 2154 XXXIX | šluotą, priėjo prie krosnies ir staiga dingo, tarsi pro 2155 XXXIX | kaminą išskrido. Jai pritarė ir špitolninkas Bernardas. 2156 XXXIX | kažkas žybtelėjęs žiežirbomis ir dingęs kamine. Tada jis 2157 XXXIX | Tada jis labai nusigandęs ir nežinojęs, kas tai galėtų 2158 XXXIX | nuotaka, nors Baltaragis ir norėjo išpiršti. O vakar 2159 XXXIX | visos sveikos kaip kumelės ir mane nekaltai šmeižia. Niekada 2160 XXXIX | Niekada ragana nebuvau ir ant šluotos nelekiojau. 2161 XL | XL~ Ilga ir paini buvo Uršulės paskutinė 2162 XL | Baltaragius, kur visi ją skriaudę ir tiktai vienas Baltrukas 2163 XL | pasilikę tik jiedu su Baltruku. Ir tas Baltrukas vis labiau 2164 XL | vis labiau jai patikdavęs, ir ji labai norėjusi už jo 2165 XL | tam reikalui atlaiduose, ir parsinešusi namo. Paskui 2166 XL | skarelės prakaitą išgręžusi ir supylusi į arbatą Baltrukui, 2167 XL | jis visai negėręs, nors ir užsaldinusi buvo, tik sriūbtelėjęs 2168 XL | užsaldinusi buvo, tik sriūbtelėjęs ir išspiovęs, sakydamas, kad 2169 XL | smarve jį girdanti. Tai nieko ir nepadėjo. Nors moterys ir 2170 XL | ir nepadėjo. Nors moterys ir sakiusios, kad tai tikriausias 2171 XL | prie karties linų kuodelį ir išnešusi prie malūno, kad 2172 XL | šikšnosparnis neįsivelia ir neįsivelia į kuodelį. Keletą 2173 XL | Čiupusi jį su visu kuodeliu ir nubėgusi į mišką, ten padėjusi 2174 XL | padėjusi ant skruzdėlyno ir pasileidusi tekina atgal, 2175 XL | atgal, užsikimšusi ausis ir neatsigrįždama, nes jeigu 2176 XL | Parbėgusi namo be kvapo ir laukusi.~ Po trijų dienų 2177 XL | tokias šakutes su kabliuku ir parėjusi namo. Tą pačią 2178 XL | atstūmęs ją su atbula ranka ir pasakęs: "Ko čia kabinėjiesi?" 2179 XL | pasakęs: "Ko čia kabinėjiesi?" Ir nuėjęs neatsigręždamas, 2180 XL | neatsigręždamas, o kabliukas taip ir nulūžęs ir nieko nepadėjęs.~ 2181 XL | kabliukas taip ir nulūžęs ir nieko nepadėjęs.~ Paskui 2182 XL | ji, tiek vargo padėjusi ir tiek griekų ant savo sąžinės 2183 XL | žliumbusi, užsidariusi kamaroje, ir gana. Kartą vėl užėjusi 2184 XL | ubagė, išsipasakojusi jai ir vis verkianti. Pagailę tai 2185 XL | Pagailę tai ubagei vargšės, ir ji patamsi jai, kai važiuosiąs 2186 XL | pelenus iš židinio išsemti ir jais slenkstį išbarstyti, 2187 XL | parvažiuosią iš šliūbo, ir kalbėti burtų žodžius. Bet 2188 XL | žodžius. Bet seniai tai buvę, ir tuos burtų žodžius užmiršusi, 2189 XL | burtų žodžius užmiršusi, o ir tada ne tiek juos kalbėjusi, 2190 XL | žmona pagimdžiusi dukterį ir pasimirusi. Tada ji baisiai 2191 XL | Tada ji baisiai nusigandusi ir daugiau jokių burtų nedariusi.~ 2192 XL | panelei, tai išsigelbėjusi ir atbėgusi į Švendubrės davatkyną. 2193 XL | poteriavusi, pasninkavusi ir už savo nusidėjimus atgailą 2194 XL | paaugusi, tai, bijodama, kad ir jos tėvas neišleistų už 2195 XL | ji Uršulę tik išjuokusi ir nieko nedariusi, o Uršulė 2196 XL | padarui vis tiek padėti ir neleisti, kad tėvas pražudytų 2197 XL | vainiką, nunešusi slaptai ir pakasusi po kryžiumi Paudruvės 2198 XL | piršliais pas ją atvažiuoti ir ji neištekėtų. Ar tai padėjo, 2199 XL | piršliu pas Baltaragio dukterį ir auštant atlėkęs užsakų. 2200 XL | nekalta. Nieko nežinojusi ir nieko nedariusi. Tiktai 2201 XL | Pinčukas atnešęs Raupį maiše ir iškratęs prie šventoriaus 2202 XL | pastovų, tas pagriebęs arklius ir nulėkęs su jais, o Pinčukas 2203 XL | žvengęs, aplinkui lakstydamas ir klaidindamas. Ji net padėti 2204 XL | akis išdegęs iš zakristijos ir jos nepasiklausęs, o ji 2205 XL | jam patarusi, ką daryti ir kaip savo dūšią išganyti, 2206 XL | ji esanti nieko nekalta ir nieko nežinanti. Čia, tur 2207 XL | už arkliavagio dūšią. Tą ir patarusi Paudruvės kaimui 2208 XL | atlaikyti.~ - Tai tu ir tokiom šventvagystėm užsiimi? - 2209 XL | šventu kryžium atsikračiusi, ir jis pabėgęs, varpų vejamas, 2210 XL | apšmeižusios. Tai ji atsilygindama ir užtaisiusi joms burtus, 2211 XL | sudžiūvusią rupūžę į medų, kad ir ji kaip ta rupūžė sudžiūtų, 2212 XL | nes esanti labai pikta ir ją vis užkabinėjusi. Kitoms - 2213 XL | padėjusi, kad galvas skaudėtų ir mažiau liežuviais maltų, 2214 XL | mažiau po žmones landžiotų ir juos savo paskalomis piktintų, 2215 XL | numirėlio dantis įkišusi, kad ir joms dantys išbyrėtų, o 2216 XL | atsitikti nuo arklių žiaunų, ji ir pati nežinanti, tiktai mananti, 2217 XL | ką padaryti. Bet, matyt, ir burtai nieko joms nepadėję, 2218 XL | visos sveikos kaip kumelės ir nori dar ją pražudyti.~ 2219 XL | norėjęs išleisti už Pinčuko) ir ragana nebuvusi, niekada 2220 XL | neskraidžiusi pro kaminą ant šluotos ir nežinanti, kaip tai padaryti. 2221 XL | ji iš viso pusiau akla ir neprimatanti, o špitolninkas 2222 XL | mišparus kai užgiedojęs, ji ir pagalvojusi, kad nusižvengęs 2223 XL | Girdvainio drigantas. Gailėjusis ir mušusis į krūtinę, bet nieko 2224 XL | krūtinę, bet nieko nepadėjo, ir kai tik klebonas giedodavęs 2225 XL | išvengtų nusidėjimo, ji ir neidavusi į mišparus.~ - 2226 XL | pritarė visos davatkos ir du vyrai - Bernardas su 2227 XL | išpažintį, mušėsi į krūtinę ir prižadėjo niekada nenusidėti, 2228 XL | dukterį nuo velnio išgelbėti ir pati visą amžių atgailoti.~ - 2229 XL | Skirkite, klebonėli, nors ir sunkiausią atgailą, tik 2230 XL | Uršulė prie klebono kojų ir taip smarkiai sudavė į savo 2231 XL | pakūtavok viena, žmonių atstumta ir nuo bažnyčios atskirta.~ 2232 XL | pamėlynavo, čia pat apalpo ir išsitiesė ant žemės, neatgaudama 2233 XL | veltui ji patarė kaimui ir už arkliavagį užpirkti mišias, 2234 XL | dabar klebonas neatlaikys ir neduos išrišimo nei gyviems, 2235 XL | zakristijonui Benjaminui ir špitolninkui Bernardui:~ - 2236 XL | duokite gerai į padalkas ir paleiskite į visus keturis 2237 XLI | iš Švendubrės davatkyno ir parapijos.~ Pro susigrūdusią 2238 XLI | nesužavėtų, surištomis kojomis ir rankomis, kad nepabėgtų ( 2239 XLI | vargšė, galėjo pabėgti?), ir dar per liemenį pavadžiais 2240 XLI | pasklido gandai, kad ji ir ant arklių marą užtraukusi), 2241 XLI | krapino - vis per padalkas ir per blauzdas - nežinia, 2242 XLI | triukšmas! Tokios spūsties ir tokio riksmo net per didžiausius 2243 XLI | per didžiausius atlaidus ir jomarkus nebūdavo. Susirinko 2244 XLI | Švendubrės bažnytkaimis, bet ir aplinkiniai kaimai. Ar ne 2245 XLI | atslūgo. Ką gi, pamatė raganą, ir gana. Ne tokia ji baisi, 2246 XLI | nusispiovė, kad neužkerėtų, ir nuėjo. Kai išvarė į vieškelį, 2247 XLI | vieškelį, liko tiktai palydovai ir vienas kitas žioplys, kuriam 2248 XLI | neatsibodo. Tarp jų pasimaišė ir vargšas Jurgutis su savo 2249 XLI | pasagomis, bet, išsigandęs, kad ir jo taip nevarytų, pats pabėgo. 2250 XLI | neisite namo? Pažiopsojote, ir užteks!~ Mat, zakristijonas 2251 XLI | ten jai gerai į padalkas ir paleisti į visus keturis 2252 XLI | vesi už parapijos ribos? Ir taip nusivarė, kol išvedė 2253 XLI | Vos nutempė už kalnelio ir buvo beketinąs įvykdyti 2254 XLI | pakelės šoko vyrai su kuolais ir sušuko:~ - Ko čia sustojote? 2255 XLI | Varykite toliau savo raganą! Ir taip toliau visą kelią. 2256 XLI | kelią. Vos tiktai sustodavo ir norėdavo paleisti, tuojau 2257 XLI | atsirasdavo būrys vyrų su kuolais ir reikalaudavo:~ - Varykite 2258 XLI | Uršulę. Tai išpančiojo ją ir ėmė sparčiau varyti. Bet 2259 XLI | nusivarė bažnyčios tarnai, o ir ta ragana Uršulė nepasivelka. 2260 XLI | atsiras vyrai su kuolais, ir reikia varyti toliau! O 2261 XLI | skambinimo varpais. - Negi taip ir turėsime ją varyti į pasaulio 2262 XLI | Taip bėdodami, jiedu ir visai į bėdą įkliuvo. Priėjo 2263 XLI | nuo Švendubrės parapijos - ir sustojo čia viduryje tiltelio. 2264 XLI | užstojo kelią iš priešakio ir neleidžia:~ - Varykite 2265 XLI | užrėmė kelią iš užpakalio ir su kuolais grasina:~ - 2266 XLI | sukniubo viduryje tiltelio ir kriokia kaip prieš galą. 2267 XLI | dabar, ragana, jeigu gali! Ir dairosi čia į vieną tiltelio 2268 XLI | abejingai atsakė vienas ir kitas tiltelio galas. - 2269 XLI | kitas tiltelio galas. - Nors ir į pragarą su ja nugramzdėkite.~ 2270 XLI | Benjaminas į tiltelio atlošą ir spiaudosi į tekantį vandenį, 2271 XLI | ant tiltelio šalia Uršulės ir pradėjo patylomis ją plūsti, 2272 XLI | ją plūsti, kad tu šiokia ir tokia, kad tu galą gautum, 2273 XLI | Jurgutis nusigando patiltėje ir šoko bėgti per laukus, skambindamas 2274 XLI | tiltelio galuose, neiškentė ir pradėjo garsiai lotis. Žodis 2275 XLI | lotis. Žodis po žodžio, ir prasidėjo peštynės. Tiktai 2276 XLI | vieni kitiems antausius ir laksto kepurės nuo tilto 2277 XLI | peštynės būtų pasibaigusios ir katra šalis būtų nugalėjusi, 2278 XLI | ponaičiukas tarp jų maišosi ir siundo dar smarkiau peštis. 2279 XLI | tilto, pasirėmė lazdele ir kvatoja.~ - Ko pešatės, 2280 XLI | raganą nori primesti.~ - Ir mums jos nereikia, - atsiliepė 2281 XLI | ponaičiuko, kad peštynes sukliudė ir neleido jam nepastebėtam 2282 XLI | jam nepastebėtam pasprukti ir palikti raganą ant tiltelio. 2283 XLI | ant tilto šalia jos sėdėti ir patylomis ją keikti~ - 2284 XLI | Tamsūs žmonės esate. Pešatės ir patys nežinote ko. Pirma 2285 XLI | kaip ją išbandysi? - vieni ir kiti nesuprato.~ - Ogi 2286 XLI | Jeigu būtute apsišvietę, tai ir žinotute, kaip reikia raganas 2287 XLI | perkreipė galvą, atvertė lapą ir perskaitė:~ - Štai čia 2288 XLI | kairiosios kojos, pavadelėti ir mesti į vandenį. Jeigu plauks - 2289 XLI | tilto, nežinome, ką daryti, ir pešamės.~ - Tai ką? - 2290 XLI | gulinčią Uršulę (kaip jos ir nesumindžiojo besipešdami!), 2291 XLI | ponaičiukas išskaitė, pavadelėjo ir klausia vieni kitų:~ - 2292 XLI | savo griekus atpakūtavoti ir išrišimą gauti.~ - Gerai, - 2293 XLI | užpakalio, ji aiktelėjo ir pliumptelėjo į vandenį, 2294 XLI | žiūri - suburbuliavo vanduo ir iškilo Uršulė į paviršių.~ - 2295 XLI | tikrai neturės kur jos dėti, ir paleido pavadžių galus. 2296 XLI | plūduriavo vandens paviršiuje ir plaukė pavandeniui.~ 2297 XLI | plaukia, o Uršulės tarsi ir nebuvę.~ - Ką judu padarėte? - 2298 XLI | vandenį, - patarė ponaičiukas ir baisiai nusikvatojo, kad 2299 XLI | geras varsnas pavandeniui ir prieš vandenį apieškoję 2300 XLI | prieš vandenį apieškoję ir niekur skenduolės neradę, - 2301 XLI | nekaltą žmogų nuskandinome ir grieką ant savo sąžinės 2302 XLI | Benjaminu gerai į sprandą ir išsiskirstė spiaudydamiesi. 2303 XLI | Benjaminu, baisiai išvargę ir nekaltai nuskriausti, tiktai 2304 XLI | paryčiu sugrįžo į Švendubrę ir nuėjo tiesiai pas kleboną. 2305 XLI | kleboną. Apsakė savo vargus ir paprašo atlaikyti mišias 2306 XLI | mergelė buvo, - atsiduso abudu ir papasakojo, kas buvo ant 2307 XLI | tokį savo tarnų kvailumą ir išvijo abudu draugus iš 2308 XLI | prisidėjo prie ubagų eilės ir, kalbėdami sveikamarijas 2309 XLI | sukalbėdavo po sveikamariją ir už nekaltos mergelės Uršulės 2310 XLII | šermukšnine lazda, kilpomis ir rezginėmis po pažastimi.~ 2311 XLII | kuris, matyt, visai pablūdo ir nesiliauja eibes daręs. 2312 XLII | Reikia jį kartą pričiupti ir sutramdyti, kad daugiau 2313 XLII | sutelkęs visą savo išmintį ir prityrimą, sekiojo jį pėdomis 2314 XLII | prityrimą, sekiojo jį pėdomis ir taisė ant jo takų kilpas, 2315 XLII | Gaidžgalės karčemą, - rengėsi ir ten užtaisyti jam kilpas, - 2316 XLII | pakeleivį, atšlubuojantį ir su lazdele pasiramsčiuojantį. 2317 XLII | matyt, koją išsinarinęs ir pagaliau grįžtąs namo. Bet, 2318 XLII | nepažįstamąjį.~ - Iš toli ir iš arti, - atsakė tas, stabteldamas 2319 XLII | atsakė tas, stabteldamas ir viena kulnim žemės nesiekdamas.- 2320 XLII | tik nežinojo jo minčių ir ketinimų. Pagalvojo, gal 2321 XLII | neturėdamas ko veikti. Ir staiga šovė jam į galvą 2322 XLII | visus kiškius sugaudysiu ir tave auksu apipilsiu?~ - 2323 XLII | taip? - nustebo Visgirda ir arčiau priėjo, taikydamasis 2324 XLII | atsitraukė šlubčiodamas ir išsiėmė iš liemenės tabokinę.~ - 2325 XLII | tarė, šniaukšdamas taboką ir apgalvodamas, kaip čia geriau 2326 XLII | geriau susitarus. -Tu gudrus, ir aš ne kvailas. Kam mums 2327 XLII | Girdvainio obuolmušiai žuvę, ir jis pats iš proto išėjęs. 2328 XLII | jaunikis: senas kaip kelmas ir šlubas kaip velnias.~ - 2329 XLII | negalėtum manęs atjauninti ir pataisyti koją?~ - Galėčiau, - 2330 XLII | kišenės savo tabokinės ragelį ir ištraukė kamštį.~ - Ta 2331 XLII | tai išlįstum iš jo sveikas ir jaunas.~ - Gerai, - sutiko 2332 XLII | velniška nuogybe šmurkšt ir įlindo į tabokos ragelį, 2333 XLII | nieko nelaukdamas, kakšt ir užkalė ragelį, kamščiu prispausdamas 2334 XLII | neišlįstų, dar kilpomis apraizgė ir, lyg niekur nieko, ramiai 2335 XLII | nenorėdamas gyvą padarą, nors ir didžiausią priešininką, 2336 XLII | lengvai įvarė nenaudėlį velnią ir amžinai užkalė. Patenkintas 2337 XLII | dabar visos bėdos pasibaigė ir bus galima viską pataisyti. 2338 XLII | uždarytas ragelyje, cypė ir zvimbė kišenėje kaip svirplys.~ - 2339 XLII | daugiau po žmones nesivalkiotų ir eibių nedarytų.~ Priėjęs 2340 XLII | Gaidžgalės karčemą, stabtelėjo ir pasižiūrėjo. Prie kampo 2341 XLII | dvasios. Tai pasistiepė ir įkišo cypiantį ragelį į 2342 XLII | Paskui dar giliau pagrūdo ir pleištu užkalė.~ - Na, 2343 XLII | galėsi per amžius cypti ir karčemoje vaidentis, - tarė 2344 XLII | Niekas tavęs čia nesuras, o ir tu niekam blogo negalėsi 2345 XLII | kad niekas nepastebėtų, - ir nuėjo sau, o zvimbimas nuspengė 2346 XLII | susiliedamas į kažkokį neaiškų ir šiurpulingą ūžimą.~ Visai 2347 XLII | kur nors kitus obuolmušius ir pagaliau baigti pradėtas 2348 XLII | pradėtas piršlybas. Deja, nors ir, viską sutvarkęs, skubėjo 2349 XLIII | visų klaidžiojimų keliais ir šunkeliais sugrįžo į savo 2350 XLIII | nebežvengė. Buvo baisiai tylu ir tuščia. Tarytum visas pasaulis 2351 XLIII | kraštą aplankyti Baltaragius ir atsiprašyti, kad taip ilgai 2352 XLIII | pasiūlęs užkasti dvėselienas ir nusilupti nuo jų kanopų 2353 XLIII | dabar jis neturįs kur dėtis ir negalįs sugrįžti namo, nes 2354 XLIII | kurias Girdvainis atpažino ir pasiėmė atminimui.~ Jurgutis 2355 XLIII | prisvilę degino jo rankas, ir nuėjo tiesiai į kalvę su 2356 XLIII | kad už viską atkentėjo ir padarė, ką galėjo, savo 2357 XLIII | laukais, trumpindamas kelią, - ir nesužinojo, kas ten vakar 2358 XLIII | zvimbimą, sklindantį lauke ir per visą karčemą, ir krūptelėjo 2359 XLIII | lauke ir per visą karčemą, ir krūptelėjo nusigandęs.~ - 2360 XLIII | nesuprasdamas, kas čia ir iš kur zvimbia. Visa karčema 2361 XLIII | vaidentųsi? - susivokė Šešelga ir dar labiau nusigando.~ 2362 XLIII | Pasidarė baisiai nyku ir neramu. Spruktų pats iš 2363 XLIII | neramiai žvilgčiodamas į duris ir pats vos neišbėgdamas.~ 2364 XLIII | nupampinimo. Dabar pradės dar ir jis vaidentis! Visai nebebus 2365 XLIII | bebėgąs ieškoti Pinčuko (ir tas kažkodėl seniai nesirodo) 2366 XLIII | keisto zvimbimo nustebintas, ir atsisėdo niaurus kaip naktis 2367 XLIII | akimis kiekvieną jo judesį ir stengėsi įspėti, kas per 2368 XLIII | žvilgtelėjo į karčemninką ir - tarsi jam, tarsi ne jam - 2369 XLIII | kurios baisiai sužvangėjo ir nustelbė keistą zvimbimą. - 2370 XLIII | Šešelga pašoko iš vietos ir tuojau atnešė butelį geriausios 2371 XLIII | ant stalo prieš Girdvainį ir žemai nusilenkė kaip prieš 2372 XLIII | Girdvainis nieko neatsakė ir net nepažiūrėjo į karčemninką, 2373 XLIII | karčemninką, paėmė butelį ir išgėrė vienu užsivertimu. 2374 XLIII | Šešelga kaip stovėjo, taip ir atsisėdo ant žemės. O Girdvainis 2375 XLIII | negalėdamas atsikelti nuo žemės ir nulaikyti danties ant danties. 2376 XLIII | gyvas nebuvo matęs, nors ir nemaža visokių žmonių - 2377 XLIII | nemaža visokių žmonių - ir ponų, ir mužikų, ir kitokių - 2378 XLIII | visokių žmonių - ir ponų, ir mužikų, ir kitokių - praėjo 2379 XLIII | žmonių - ir ponų, ir mužikų, ir kitokių - praėjo pro jo 2380 XLIII | Girdvainis išgėrė jį kaip pirmą ir trečio paprašė.~ Tik 2381 XLIII | Tik tada Šešelga atsigodo ir suprato.~ "Ar tik ne 2382 XLIII | kuris pas Baltaragį bernavo, ir arkliavagio Raupio darbas. 2383 XLIII | obuolmušio odoje. Bet jam taip ir reikėję, kad nevogtų gerų 2384 XLIII | kad nevogtų gerų arklių. O ir Pinčukui tas gražumu neapsieis, 2385 XLIII | išpasakojo, ką jis žinojo ir ko nežinojo. Girdvainis, 2386 XLIII | nežinojo. Girdvainis, nors ir klausė viena ausim Šešelgos 2387 XLIII | bet visai ja nesidomėjo ir nieko negirdėjo. Jis buvo 2388 XLIII | Tai išgėrė trečią butelį ir pakilo nuo stalo, savęs 2389 XLIII | nepakeldamas, baisiai niaurus ir girtas. Piktomis dėbtelėjo 2390 XLIII | kad tas visiškai apmirė ir neteko žado.~ - Pasirink, - 2391 XLIII | žodžio, kaip stovėjo, taip ir susmuko vietoje, o paskui 2392 XLIII | nulindo už alaus statinių ir nesavu balsu pradėjo spiegti, 2393 XLIII | Paskui spyrė koja į duris ir išėjo, palikdamas karčemoje 2394 XLIII | pampino Raupį, paėmė jį ir užrėmė karčemos duris iš 2395 XLIII | kišenėse, atrado degtukų ir brūkštelėjęs - uždegė karčemos 2396 XLIII | laiku plykstelėjo žaibas ir nušvietė visą padangę.~ 2397 XLIII | liepsna apėmė visą stogą, ir nuėjo gaisro atošvaistėse 2398 XLIII | Prasidėjo audra su perkūnijomis ir griaustiniais. Žaibai draskėsi 2399 XLIII | O liepsną pagavo vėjas, ir gaisras ūžaudamas išsiplėtė 2400 XLIV | tas Girdvainis, kokią bėdą ir vėl jis prasimanė ant savo 2401 XLIV | sąsparą.~ To nežinojo ir Šešelga. Tada jis, baisiai 2402 XLIV | buvo užlindęs už statinių ir visas iš baimės drebėjo, 2403 XLIV | langą plykstelėjo žaibas ir nuo griausmo sudrebėjo karčema. 2404 XLIV | lyžtelėjo liepsnų liežuviai ir visa karčema priėjo dūmų. 2405 XLIV | iš lauko buvo užremtos, ir jų niekaip negalėjo išversti, 2406 XLIV | Tabokinės ragas užsidegė ir sprogo, Pinčukas ištrūko 2407 XLIV | sprogo, Pinčukas ištrūko ir kaip žaibas išlėkė, nugriaudamas 2408 XLIV | atbulas griuvo atgal į karčemą ir apsvilęs su dūmais išsivertė 2409 XLIV | pagalbos, bet galva apsisuko, ir jis, pats nežinodamas kaip, 2410 XLIV | niekas neišgirdo jo riksmo ir nesiskubino į pagalbą. Jis 2411 XLIV | pelkes ties pirma akivara ir ten sutiko Pinčuką, kuris 2412 XLIV | kuris pirmas spėjo atlėkti ir užgesinti savo degančius 2413 XLIV | Pinčukas, pamatęs atlekiantį ir visą rūkstantį Šešelgą.~ - 2414 XLIV | pravebleno Šešelga, - ir visai mane pražudė.~ - 2415 XLIV | mane pražudė.~ - Tai ir gerai, kad uždegė karčemą, - 2416 XLIV | Mane išgelbėjo. Aš šaukiau ir cypiau Visgirdos tabokinėje, 2417 XLIV | Lįsk, jei nori, į akivarą ir užsirauk.~ - Pasigailėk, - 2418 XLIV | dumblą? - įsižeidė Šešelga ir bandė atsikelti. Ko jis 2419 XLIV | kuris nenori jam padėti ir taip biauriai tyčiojasi 2420 XLIV | sprando besikeliantį Šešelgą ir tėškė į vidurį liūno, kad 2421 XLIV | tik kojos suvyburiavo ore ir dingo akivaro mauruose.~ 2422 XLIV | kanopomis žemės, šlubčiodamas ir pasišokdamas, užbėgti Girdvainiui 2423 XLIV | nelengva buvo pasivyti. Ir ne todėl, kad buvo raišas. 2424 XLIV | Tada jis pats išsigelbėtų ir Jurgą išgelbėtų. Kaip ir 2425 XLIV | ir Jurgą išgelbėtų. Kaip ir kokiu būdu, jis to nežinojo 2426 XLIV | kokiu būdu, jis to nežinojo ir apie tai negalvojo, tiktai 2427 XLIV | veržėsi prie jų, tarsi širdyje ir būtų visas išsigelbėjimas.~ 2428 XLIV | išsigelbėjimas.~ Tai ir Pinčukas negalėjo Girdvainio 2429 XLIV | užbėgti. Jį apakindavo žaibai, ir jis turėjo klupti ir slėptis 2430 XLIV | žaibai, ir jis turėjo klupti ir slėptis už kiekvieno akmens 2431 XLIV | Girdvainiui žaibai apšvietė kelią, ir jis ėjo, nenuleisdamas akių 2432 XLIV | telkėsi, kryžiavosi žaibai ir griaudėjo perkūnija. Tie 2433 XLIV | draskėsi Girdvainio širdyje, ir perkūnijos griaudėjo viršum 2434 XLIV | to jis nepaisė, negirdėjo ir nematė. Jis pats ėjo kaip 2435 XLIV | jį Pinčukui pavyti? Būtų ir nepasivijęs, jei Girdvainio 2436 XLIV | kilusi abejonė. Tai kas, jei ir nueis jis per baisiausią 2437 XLIV | obuolmušių, kuo ją sužavės ir kaip išneš į naują gyvenimą? 2438 XLIV | kilus abejonei, nusviro, ir Girdvainis sustojo viršum 2439 XLIV | sparnus, apšviestus žaibų ir perkūnijos. Ar ten jo laukia? 2440 XLIV | kilpą, užmetė ant šakos ir pats, ant jos prigludęs, 2441 XLIV | Girdvainis leidosi į pakalnę ir pametė malūno sparnus iš 2442 XLIV | pasinaudojo klastingas Pinčukas ir užmetė kilpą Girdvainiui 2443 XLIV | nusižvengė pro perkūnijas ir malūno sparnai švystelėjo 2444 XLIV | nugalėjęs savo priešininką, ir nulėkė į Baltaragio malūną, 2445 XLIV | suabejojai, tai viską praradai ir pats žuvai.~ 2446 XLV | Jurga iš klaikaus sapno ir, visa drebėdama, pašoko 2447 XLV | Jurga vis dar sirgo ir kliedėjo nuo to vakaro, 2448 XLV | nepaprastas pelėdos ūkimas ir tėvas kažką pašovė. Dar 2449 XLV | kliedėdama pakilusi, apsirengusi ir buvo besiruošianti kažkur 2450 XLV | Palauk, pasveiksi, o gal ir jis, suradęs savo obuolmušius, 2451 XLV | nesuras savo obuolmušių ir pas mane neatvažiuos. Turiu 2452 XLV | neatvažiuos. Turiu aš jį surasti ir visa padaryti, kaip Anupras 2453 XLV | kitaip jis be manęs pražus ir man nebus gyvenimo.~ 2454 XLV | vos pajėgė ją sulaikyti ir paguldyti atgal į lovą. 2455 XLV | ko jis čia buvo atėjęs ir sukėlęs visus tuos atsiminimus, 2456 XLV | atrodė, jau baigia užmiršti. Ir kam jis dar gundė eiti ieškoti 2457 XLV | Prievarta sugrąžinta ir paguldyta atgal į lovą, 2458 XLV | eiti Girdvainio ieškoti ir ramiai užmigo.~ Pramiegojo 2459 XLV | nesirgusi, buvo nepaprastai gera ir linksma su tėvu.~ - Ak 2460 XLV | Kokia aš miegalė pasidariau! Ir kaip apleidau viską. Nepyk, 2461 XLV | nustebęs žiūrėjo į dukrą ir nežinojo pats, ką galvoti. 2462 XLV | pasveikusi. Kokia tat laimė būtų! Ir tėvo sunykusiose akyse švystelėjo 2463 XLV | Jurga, lyg visai nesirgusi ir viską užmiršusi, sukosi 2464 XLV | užtiesė stalą balta staltiese ir, žiūrėdama į tėvą, tarsi 2465 XLV | dabar pasitaisysiu, tėveli, ir pamatysi, kokia gera būsiu.~ 2466 XLV | Tėvas tik žiūrėjo į dukterį ir šypsojosi. Taip gera jam 2467 XLV | valgė, kiek jį valgydino ir žiūrėjo į jį pilnomis meilės 2468 XLV | žiūrėjo į jį pilnomis meilės ir gailesčio akimis.~ - 2469 XLV | Visą amžių taip gyvenčiau ir niekada nesiskirčiau. Nieko 2470 XLV | tiktai matyti tavo žilą galvą ir tavo prašvitusias akis.~ - 2471 XLV | prasidėjęs naujas šviesus ir laimingas gyvenimas. - Kaip 2472 XLV | tu visada tokia laiminga ir linksma būtum!~ - Ir 2473 XLV | ir linksma būtum!~ - Ir būsiu, - spindėjo Jurga.~ 2474 XLV | išvakarių, negalėdami atsiskirti ir atsidžiaugti savo naujai 2475 XLV | kartą prie tėvo prisiglausti ir pabučiuoti.~ - Na, dukrele, 2476 XLV | Eik, išsimiegok gerai ir atsikelk rytoj kaip šviesi 2477 XLV | seklyčią, paguldė, užklostė ir sugrįžo atgal į trobą. Atsigulė 2478 XLV | praskaidrėjusia širdimi ir galva, negalėjo užmigti, 2479 XLV | tarsi po didelių vargų ir sunkių darbų ilsinčią ir 2480 XLV | ir sunkių darbų ilsinčią ir pro sapną šypsančią. Pažiūrėjo 2481 XLV | paglostė jos galvą, nusiramino ir sugrįžo atgal į trobą, visas 2482 XLV | visas spindėdamas. Atsigulė ir tuojau užmigo kietu, laimingu 2483 XLV | miegojęs.~ Bet šį kartą - ir paskutinį - apgavo Baltaragį 2484 XLV | pabudo iš klaikaus sapno ir, baisiai išsigandusi, visa 2485 XLV | bet prasivėrusi bedugnė, ir jis su žirgais nugarmėjęs 2486 XLV | pasirodė Jurgai iš miego ir išgąsčio.~ Visa drebėdama, 2487 XLV | pavasario vėjai, keldami audrą. Ir pasivaideno Jurgai, kad 2488 XLV | tada nesavu balsu Jurga ir išbėgo vienmarškinė į kiemą. 2489 XLV | Vėjas pagavo Jurgą ir nunešė paskui.~ - Palauk! - 2490 XLV | antrą kartą. Dabar niekur ir niekada nuo tavęs nesiskirsiu.~ 2491 XLV | sukliko žuvėdra lyg išgąsdinta ir dingo tamsoje.~ Apačioje 2492 XLV | nešte nešė Jurgą vis toliau ir toliau. Iš siaučiančio ežero 2493 XLV | baltakarčiais obuolmušiais ir lėkė jos pasitikti.~ 2494 XLV | pakalnės atbėgo uždusęs ir persigandęs Jurgutis, o 2495 XLV | šikšnosparnis pakilo Pinčukas ir šoko už akių. Nusigandusi 2496 XLV | Nusigandusi Jurga metėsi į šalį ir puolė nuo pakriūtės tiesiai 2497 XLV | kasas, ji ištiesė rankas ir krito tarsi mylimojo glėbin 2498 XLV | Atsiritusi banga pagavo ją ir nunešė į ežero vidurį.~ 2499 XLV | važiuotų į savo vestuves. Ir atrodė jai, lyg ne šaltos 2500 XLV | glamonėja, bet mylimojo rankos. Ir tokia nepaprasta ir didelė