Chapter

2501 XLV    |          rankos. Ir tokia nepaprasta ir didelė laimė, rodos, apglobė
2502 XLV    |            ją, kad širdis neišturėjo ir sustingo iš džiaugsmo.~   
2503 XLV    |                Tada dangus prasivėrė ir žvaigždės mirgėdamos skambėjo
2504 XLV    |         merginą - Baltaragio dukterį ir Girdvainio nuotaką.~   
2505 XLVI   |    Baltaragis skardų eržilų žvengimą ir pabudo. Pagalvojo, negi
2506 XLVI   |             suradęs savo obuolmušius ir atvažiavęs. Nežinojo Baltaragis,
2507 XLVI   |         niekur neišeidamas iš malūno ir tik savo sielvartu gyvendamas,
2508 XLVI   |         trinktelėjo priemenės durys, ir suprato, kad Jurga išbėgusi
2509 XLVI   |          Tada jis nudžiugęs atsikėlė ir, užsimetęs kailinius ant
2510 XLVI   |      šmėkštelėjo ant ežero pakriūtės ir dingo, o paskui pasigirdo
2511 XLVI   |      nusigandęs šuktelėjo Baltaragis ir nubėgo prie ežero pakriūtės,
2512 XLVI   |             nusigandęs Jurgutis, bet ir šis dingo po malūno sparnais.~   
2513 XLVI   |             šniokštė sukilęs ežeras, ir kraupioje mėnesienoje skardeno
2514 XLVI   |                 stebėjosi Baltaragis ir dairėsi aplinkui.~    Bet
2515 XLVI   |              įbėgo į seklyčią - taip ir yra, kaip nujautė: nėra
2516 XLVI   |              kiemą, dairosi aplinkui ir nieko nesupranta. Tiktai
2517 XLVI   |        mėnulio delčia, viską suprato ir apmirė vietoje.~    Ant
2518 XLVI   |           kabaldavo arklio kanopomis ir žvengė visa gerkle, net
2519 XLVI   |                 pagalvojo Baltaragis ir visai nusiminė, supratęs,
2520 XLVI   |            tiesiai ant malūno sparno ir taip sužvengė, kad net malūnas
2521 XLVI   |            netekai ne tik žento, bet ir dukters.~    Iš to velniško
2522 XLVI   |    susimaišydamas su velnio žvengimu ir audros staugimu.~    Baltaragis
2523 XLVI   |       stovėjo vietoje, nesujudėdamas ir taip nusiminęs, tarsi žemėn
2524 XLVI   |      kaišiojo špygas, baksėjo ragais ir visaip kitaip šaipėsi kaip
2525 XLVI   |              kas darosi prie malūno, ir nieko nepastebėjo. Jis iš
2526 XLVI   |            to skausmo visas sustingo ir tarsi suakmenėjo.~    Tada
2527 XLVI   |            dangus kryžiumi sužaibavo ir trenkė perkūnija tiesiai
2528 XLVI   |       sielvarto, baisiai užsirūstino ir nutrenkė jį savo ugnine
2529 XLVI   |           džiaugdamasis savo pergale ir tyčiodamasis iš Baltaragio,
2530 XLVI   |           baltakarčiais obuolmušiais ir tiesiai lėktų prieš kalną.
2531 XLVI   |           kalną. Pinčukas krūptelėjo ir sustingo.~    Tada jį nučiupo
2532 XLVI   |              krito nuo malūno sparno ir prasmego kiaurai žemę, nespėjęs
2533 XLVI   |          nespėjęs nė žioptelti. Taip ir užspringo ant amžių amžinųjų
2534 XLVII  |         Paudruvės kraštą. Bet niekas ir nepagalvojo, kad tiek daug
2535 XLVII  |        karčemninkas, niekas nežinojo ir nepasigedo.~    - Pagaliau
2536 XLVII  |         neišlaikė jaunikio sielvarto ir nugriuvo, buvo neaišku.
2537 XLVII  |       nugriuvo, buvo neaišku. Ten jį ir palaidojo, iš pušies padarė
2538 XLVII  |            malūną, perkūno nutrenktą ir nugriuvusį, o patį malūnininką
2539 XLVII  |       pakriūtės stovėjo malūnas, tai ir nutrenkė.~    Po malūno
2540 XLVII  |           čia nebus žaibo nutrenktas ir suanglėjęs Pinčukas. Kai
2541 XLVII  |             paklaikęs, ilgai šnypštė ir mykė, prisipažino, kad dvi
2542 XLVII  |             dvi poras pasagų pavogęs ir pragėręs Gaidžgalės karčemoje,
2543 XLVII  |            kuriais kalvis nepatikėjo ir priėmė už priekvailio ir
2544 XLVII  |             ir priėmė už priekvailio ir dar pakvaišusio kliedėjimą.~   
2545 XLVII  |     kliedėjimą.~    Tai pavalgydinęs ir užrakinęs jį kalvėje, kad
2546 XLVII  |             kalvėje, kad išsimiegotų ir vėl kur nors nepaspruktų,
2547 XLVII  |    ketindamas iš ryto gerai iškvosti ir išsiaiškinti, ką jis čia
2548 XLVII  |      išsiaiškinti, ką jis čia kliedi ir kur tiesą pasakoja. Bet,
2549 XLVII  |             Kaip jis ištrūko?~    To ir kalvis nežinojo. Jurgutis,
2550 XLVII  |            uždarytas kalvėje, aprimo ir kietai numigo sename guolyje,
2551 XLVII  |          Tada jis užlipo ant žaizdro ir pro aukštinį išlindo ant
2552 XLVII  |          Lietus pylė kaip iš kibiro, ir žaibai draskėsi po visą
2553 XLVII  |            pasileido bėgti pro lietų ir žaibus į malūno kalną. Baisiai
2554 XLVII  |        malūno kalną. Baisiai skubėjo ir visas virpėjo iš baimės,
2555 XLVII  |        baimės, kad tik laiku suspėtų ir kas nors neatsitiktų. Jis
2556 XLVII  |        pamatyti Jurgą, o paskui nors ir žūti su visu malūnu.~   
2557 XLVII  |            Jurga. Griaudė perkūnija, ir žvengė audros obuolmušiai,
2558 XLVII  |           norėjo užbėgti jai už akių ir sugauti į savo glėbį, kad
2559 XLVII  |      Nusigandusi Jurga metėsi į šalį ir dingo kaip žuvėdra šniokščiančiame
2560 XLVII  |              sparno, pradėjo kvatoti ir žvengti kaip pamišęs ir
2561 XLVII  |              ir žvengti kaip pamišęs ir sukti malūno sparnus. O
2562 XLVII  |         kalvę, pasidėti ant priekalo ir tol plakti su didžiuoju
2563 XLVII  |           Jurgutis padarys, nežinojo ir negalvojo, tiktai visa širdies
2564 XLVII  |        širdies neapykanta jautė, kad ir toks atpildas būtų per mažas
2565 XLVII  |         gražiausią Paudruvės merginą ir skaisčiausią jo svajonę.~   
2566 XLVII  |           Girdvainis su obuolmušiais ir baisiu trenksmu krito žaibas
2567 XLVII  |         nusirito nuo sparno Pinčukas ir nugarmėjo kiaurai žemę,
2568 XLVII  |       nugarmėjo kiaurai žemę, o pats ir nepajuto, kaip suanglėjo
2569 XLVII  |             sparnais su didele meile ir baisia neapykanta širdyje.~   
2570 XLVII  |             O Baltaragio akmenį taip ir paliko viršukalnėje, nes
2571 XLVII  |              sužadėtinė, niekas taip ir nesužinojo. O ji nugalėjo
2572 XLVII  |          nugalėjo įžeistą savo širdį ir išbėgo per audrą pasitikti
2573 XLVII  |              ištrūko iš Pinčuko nagų ir Jurgučio meilės glėbio ir
2574 XLVII  |            ir Jurgučio meilės glėbio ir nuskrido kaip žuvėdra, ūžiant
2575 XLVII  |              ūžiant pavasario audrai ir žvengiant griaustinio obuolmušiams,
2576 XLVII  |            žmonių likimai susikirto, ir tik atminimas bepaliko,
2577 XLVIII |             išdidų jaunikį Girdvainį ir jo obuolmušius žirgus, kurie
2578 XLVIII |          tiktai žmonės atsimena.~    Ir man kartais atrodo, tarytum
2579 XLVIII |              tuos obuolmušius žirgus ir nulėkęs su jais kaip vėjo
2580 XLVIII |              savo eikliuosius žirgus ir klaidžiojęs, jų ieškodamas,
2581 XLVIII |               jų ieškodamas, keliais ir kryžkeliais.~    Arba ir
2582 XLVIII |             ir kryžkeliais.~    Arba ir vėl, kitą kartą man atrodo,
2583 XLVIII |             ant Udruvės ežero kranto ir gražuolę dukterį, kurią
2584 XLVIII |              kurią be galo mylėdamas ir dėl jos sielvartaudamas,
2585 XLVIII |            sielvartaudamas, pražilau ir suakmenėjau, jos netekęs.
2586 XLVIII |            tai pasaka, kuri klaidina ir vedžioja, kaip tą Girdvainį
2587 XLVIII |            Pinčukas.~    Bet kartais ir man tas Pinčukas pasivaidena
2588 XLVIII |             tas Pinčukas pasivaidena ir atrodo, tarytum jis ne kas
2589 XLVIII |             per savo lengvatikiškumą ir sukdavęs malūno sparnus
2590 XLVIII |               supykdavau, keršydavau ir juokdavausi, nugalėjęs savo
2591 XLVIII |           Uršulės vaizduotėje atgijo ir, prisidengęs Jurgučio šešėliu,
2592 XLVIII |          šešėliu, klaidino jaunikius ir kaip vaiduoklis persekiojo
2593 XLVIII |           susiliedamas su jo šešėliu ir pavirsdamas bene vienu veikėju,
2594 XLVIII |              bene vienu veikėju, kad ir man iš pradžių buvo sunku
2595 XLVIII |              pareikalavo savo teisių ir įsiveržė į knygos puslapius,
2596 XLVIII |            Gal taip viskas buvo, gal ir nebuvo, tiktai susipynė
2597 XLVIII |          susipynė kaip pasakų raštas ir pavergė širdį savo margumu
2598 XLVIII |           pavergė širdį savo margumu ir spalvingumu.~    Ak, juk
2599 XLVIII |             kalba pasaka, todėl taip ir sužavi.~    O vakaro prieblandoje,
2600 XLVIII |             Baltaragis su savo dukra ir Girdvainis su obuolmušiais,
2601 XLVIII |       klastingu Pinčuko šešėliu, bet ir išmintingasis Anupras, ir
2602 XLVIII |            ir išmintingasis Anupras, ir vargšė Uršulė, ir nenaudėlis
2603 XLVIII |           Anupras, ir vargšė Uršulė, ir nenaudėlis Šešelga, ir arkliavagis
2604 XLVIII |               ir nenaudėlis Šešelga, ir arkliavagis Raupys, ir visi
2605 XLVIII |               ir arkliavagis Raupys, ir visi kiti, kuriuos prikėliau
2606 XLVIII |              su kuriais daug šviesių ir karčių valandų esu išgyvenęs.~   
2607 XLVIII |              tai pats gyvenimas!~    Ir iš tikrųjų susipina pasaka
2608 XLVIII |        pasaka su tikrove, kaip laimė ir nelaimė žmogaus gyvenime,
2609 XLVIII |            nelaimė žmogaus gyvenime, ir kur čia tada atskirsi, kur
2610 XLVIII |        tikrasis gyvenimas?~    Aš jų ir neskiriu.~    Neskiria ir
2611 XLVIII |            ir neskiriu.~    Neskiria ir Paudruvės krašto žmonės
2612 XLVIII |           žmonės su skaidria širdimi ir šviesiomis akimis.~    Dar
2613 XLVIII |           šviesiomis akimis.~    Dar ir dabar, pasakoja, Paudruvės
2614 XLVIII |          stovėjo Baltaragio malūnas, ir pradeda tada tenai dėtis
2615 XLVIII |          tada tenai dėtis nepaprasti ir nuostabūs dalykai.~    Tada
2616 XLVIII |      malūnininko duktė Jurga, verkia ir juokiasi, šaukia savo jaunikį
2617 XLVIII |        juokiasi, šaukia savo jaunikį ir neprisišaukia.~    O tuo
2618 XLVIII |              O tuo metu kai kas matė ir net pakelėje sutiko išdidų
2619 XLVIII |           net pakelėje sutiko išdidų ir niaurų jaunikį Girdvainį,
2620 XLVIII |     Girdvainį, kuris vis dar ieškojo ir negalėjo surasti pavogtų
2621 XLVIII |         labiau pradeda siausti audra ir ima šėlti ežeras, o ežero
2622 XLVIII |           ežeras, o ežero pakrantėse ir aplinkiniuos kalnuose pradeda
2623 XLVIII |             pradeda žvengti eržilai, ir jų žvengimas nustelbia pavasario
2624 XLVIII |             pakyla dar didesnė audra ir dar garsiau pradeda žvengti
2625 XLVIII |      sparnais tuoktis su Girdvainiu. Ir skamba tada aplinkiniai
2626 XLVIII |              kaip vestuvių vargonai, ir juokiasi audra kaip laiminga
2627 XLVIII |          dūšia, užsiūta arklio odoje ir negalinti iš jos ištrūkti.
2628 XLVIII |               Tai daužosi kryžkelėje ir aimanuoja, šaukdama pagalbos.
2629 XLVIII |            nedrįsta prie jos prieiti ir išvaduoti iš odos.~    O
2630 XLVIII |              raganą, kūrenančią ugnį ir prašančią išrišimo. Bet
2631 XLVIII |            tuo tilteliu, kūrena ugnį ir šildosi, laukdama, kada
2632 XLVIII |              atkentės už savo burtus ir gaus išrišimą.~    Paudruvės
2633 XLVIII |              dar tokios pat klampios ir klastingos, tinginys velnias
2634 XLVIII |          karčemninko Šešelgos dvasia ir skundžiasi, koks čia gali
2635 XLVIII |            lig šiol niekas neišgirdo ir tų pelkių nenusausino.~   
2636 XLVIII |      Jurgutis nučiumpa jį už to rago ir perkūnas, trenkęs jam į
2637 XLVIII |             savo sielvarto sustingęs ir amžinai pavirtęs akmenimi.
2638 XLVIII |              atgyja Baltaragio akmuo ir per jo veidus nurieda stambios
2639 XLVIII |            nušvinta Baltaragio akmuo ir vėl sustingsta. Iš ežero
2640 XLVIII |     baltakarčiai obuolmušiai žirgai, ir lekia su jais kaip vėjo
2641 XLVIII |         semia dangų, audra nurimsta, ir viskas išnyksta. Tiktai