Chapter

  1 I      |              laiką skalavo pakrantę, o malūnas vis stovėjo kaip
  2 I      |       nepaprastos laimės apšviestas, o kartais taip nuliūsdamas
  3 I      |           rūpestis ir gyvenimas.~    O dukrai maža terūpėjo, ko
  4 I      |           linksma jaunystės išdaiga, o jos kiekviename žingsnyje
  5 I      |       paversdavo tamsiausia naktimi, o patys arkliai, nežinia ko
  6 I      |          ežero sąsmaukų tilčiukai, - o jų buvo ne vienas, bet septyni, -
  7 I      |       kankindavosi, nerasdami kelio, o išaušus pamatydavo, kad
  8 I      |         grįždavo tuščiomis namo.~    O nuo to laiko, kai vienas
  9 I      |           viliodamos į liūno eketes, o paskui, kai kitas išdidus
 10 I      |            ir būdamas pats raganius (o kad jis turi kažkokių reikalų
 11 I      |             išgirdusi tokias kalbas, o senis Baltaragis kaip žemė
 12 I      |          naktį - niekados nepaklysi, o su piršliais nė nemėgink -
 13 I      |             nieko negalėjo padaryti. O duktė kasdien vis gražesnė
 14 II     |           Kaip ten buvo - nesuprasi, o ir pati Uršulė ne visą teisybę
 15 II     |            ir pati ne viską suprato, o jeigu suprato, tai senmergės
 16 II     |            sako. - Apžadai apžadais, o kai pamatysi jaunikį su
 17 II     |             nutirpo visa Uršulė.~    O iš karietos išlipo toks
 18 II     |      nepaprastus svečius į seklyčią, o Uršulė kamaroje pasislėpė,
 19 II     |           atvažiavęs karalaitis?~    O tuo tarpu žilabarzdis piršlys,
 20 II     |            jos čia nesurasime?~    - O kaipgi, - atsakė Baltaragis
 21 II     |          atsakė patenkintas piršlys, o jaunikis iš to džiaugsmo
 22 II     |      neapsakomai. Suspurdėjo širdis, o pati vos bepastovinti ant
 23 II     |        atsirado, žalia rūta užkišta. O kaip ten toliau seklyčioje
 24 II     |            skaistybei pražudyti.~    O tada Uršulė nieko nesuprato,
 25 II     |          rankos piršlys žilabarzdis, o už kitos jaunikaitis, jau
 26 II     |         raštus jaunikis jam atidavė, o tas apsidžiaugęs įsikišo
 27 II     |            ir pardavė jos skaistybę, o ji, vargšė, nieko nesuprato.~   
 28 II     |        atsisėdo piršlys žilabarzdis, o iš kaires - jaunikis kaip
 29 II     |           neliko lyg niekada nebuvę, o nusigandusi Uršulė žiūri,
 30 II     |           pažastų į maurus įsmukusi. O dar kažkas baisiai traukia
 31 II     |              visų šventųjų užtarimo, o ypatingai skaisčiausios
 32 II     |           Švendubrė buvusi per toli, o gal todėl, kad buvo tamsi,
 33 II     |         pažadėjo, tas žodį ištesėjo, o tu nesistumdyk! - atsakė
 34 II     |          nusitvėrė už kadugio krūmo, o dešine ištraukė iš maurų
 35 II     |             lyg nuo kadugio šaknies, o sijonas, užsikabinęs už
 36 II     |            ne mažiau, kaip Pinčukui, o gal ir daugiau - už nuvytusią
 37 II     |              su visais prakeiksmais, o paskui, lyg atsipeikėjusi,
 38 II     |             grasindama malūno pusėn, o tokia pat dešiniąja - žegnojo
 39 III    |     spindulys, aplinkui zirzė musės, o voras kampe tinklą spendė.
 40 III    |           mėtėsi išblaškytos kortos, o krėsle klebonas knarkė,
 41 III    |          Klebonas knarkė išsižiojęs, o musės zujo aplink burną,
 42 III    |              ranka, baidydama muses, o klebonas nustojo knarkęs
 43 III    |         susigiminiuoti norėjo.~    - O kaipgi, - nudžiugo Uršulė
 44 III    |        Žioptelėjo Uršulė ir sustojo, o klebonas vėl ėmė knarkti.~   
 45 III    |              vos liežuvio neprarijo, o Uršulei pasirodė, lyg kažką
 46 III    |        norėjai kažką pasakyti?~    - O kaipgi, klebonėli, - apsidžiaugė
 47 III    |                Žinau. Gali sau eiti. O aš pagalvosiu, ką čia reiks
 48 III    |            Uršulė padėkojo ir išėjo, o klebonas ir vėl užmigo,
 49 III    |            to atsitikimo dalyvę.~    O Uršulė nuo to laiko apsigyveno
 50 III    |         tiktai akimis sužaibuodavo), o bažnyčios visus kampus jau
 51 III    |         Reikėjo ko nors prasimanyti, o čia sena žaizda atgijo.
 52 III    |         išplūsdavo už tokį atsakymą, o paskui vieną kartą ėmė ir
 53 III    |         žadėjo ištirti ir pagalvoti, o paskui staiga nei iš šio,
 54 III    |            ir nebežinojo, ką daryti. O gandai apie Baltaragio malūną
 55 IV     |              savo dukterį prižadėjo, o tas suka jam malūną be vėjo.
 56 IV     |       išgelbėjo skaisčiausi apžadai, o ji, vargšelė, pasmerkta
 57 IV     |             ir Pinčuko sąmokslą.~    O Jurgos Uršulė iš pat mažens
 58 IV     |           jam galvos nekvaršina.~    O pabudusi Uršulės sąžinė
 59 IV     |        Uršulę ir garsiai tarė:~    - O ką aš su tavim, tetule,
 60 IV     |         meilių žodžių ir nesulaukia, o aš ir be jų apsieisiu.~   
 61 IV     |              klausėsi nekantraudama, o paskui, springdama juoku,
 62 IV     |               rimtai pritarė Uršulė, o Jurga neišlaikė ir nusikvatojo.~    -
 63 IV     |         rimtai paklausė Jurga.~    - O kaipgi. Vienoje karietoje
 64 IV     |    nesiožiavusi. Juk taip ar kitaip, o jo sužadėtinė esi.~    -
 65 IV     |            kur tikra velnio nuotaka, o ne aš! - graudžiai pagalvojo
 66 V      |                                V~    O tuo metu už septynių mylių
 67 V      |          mylių, bet tokios nesurado. O kaltas čia buvo paties Girdvainio
 68 V      |           viena ausimi neprigirdėjo, o pats apsivilkdavo ne išeiginiais
 69 V      |         vasarą, palikdavo ant kelio, o jei rudenį, tai net padanges
 70 V      |             nors ir pasaulio krašte, o savo mergą atrasiu.~   
 71 V      |          arkliais ir tokiu jaunikiu. O uošvių ir gundyti nereikėjo,
 72 V      |      ūkininkai ramsto savo gyvenimą, o Girdvainis ne tik neramstė,
 73 V      |            su pavydu garsiai pasakė, o pats sau pagalvojo: - Su
 74 V      |         išverstais kailiniais.~    - O gal ir manasis? Ką tu žinai? -
 75 V      |          tiesiai į akis žiūrėdama, - o pas mane neužsuki. Negi
 76 V      |              tau per prasta mergina, o gal paskalų bijaisi, kad
 77 V      |       merginos jis dar nebuvo matęs. O tokios jam kaip tik ir reikėjo.~    -
 78 V      |        atgavo Girdvainis išdidumą, - o pirmą šeštadienį atvažiuosiu
 79 V      |              merginų ir bernų būrys, o kiti dar bėgo per šventorių,
 80 V      |      nusiprunkštė merginos į saujas, o bernai visa gerkle nusižvengė.~    -
 81 V      |             kažin kas atsiliepė.~    O Jurga, visai užmiršusi,
 82 V      |              greitai išnyko iš akių, o Girdvainis veltui klajojo
 83 VI     |                               VI~    O vis dėlto ne visai be pagrindo
 84 VI     |       ribuliuoti nuo lengvo vėjelio. O malūno sparnų bures jis
 85 VI     |      Baltaragis, ko ji čia trankosi, o kartais, net nežvilgtelėjęs
 86 VI     |             kad jis nieko nepadedąs, o ji negalinti persiplėšti.~   
 87 VI     |           patraukdavo pečiais.~    - O kodėl negali? Persiplėšk,
 88 VI     |              nei šį, nei tą nukalba, o pati paraudonuodavo nuo
 89 VI     |             baltakiuoti stengdavosi. O kai jau per daug savo meilumu
 90 VI     |       pastoge gyvename? Aš - malūne, o tu - troboje ir kiauliatvartyje.~   
 91 VI     |         berišdama, ir vėl atrišdavo, o paskui atsidusdavo ir nusiramindavo:~    -
 92 VI     |             Baltaragis apsiriko.~    O dienos slinko, bėgo metai
 93 VI     |           kakta dar labiau padidėjo, o į plaukų vainiką ties smilkiniais
 94 VII    |         kelias. Aš jo nesivysiu.~    O pati juokiasi kaip tie pavasario
 95 VII    |      sidabrinis varpelis jos juokas, o linksmos akys jau šokinėjo
 96 VII    |             sumalė, sukrovė į roges, o kai Marcelė atsisėdo važiuoti,
 97 VII    |              matė gundančią šypseną. O to Juoko buvo pilnas malūnas,
 98 VII    |  iškratydamas, supylęs tarpuežerėje, o Baltaragis vis dar negalėjo
 99 VII    |     įsiklausydamas ir džiaugdamasis, o kartais taip sielvartaudamas,
100 VII    |            sau vietos nerasdavo.~    O rudenį, kai antroje ežero
101 VII    |       įsmeigęs, į kitą ežero krantą. O pavakare, kai pradėdavo
102 VII    |            dar kažką pasidaryti.~    O kartais nesusivaldydamas
103 VII    |           taip gyventi, kaip gyveno, o gal ir iš viso nebegyvens.~   
104 VII    |           gąsdinusi, kad pamesianti, o kartais net skarelės kampu
105 VIII   |           pieva plauktų ant vandens. O kartais, atsistojęs ant
106 VIII   |    snaudžiančio velnio ir pabėgdavo, o drąsesnieji piemenys ne
107 VIII   |          tokio nusmurgusio velniuko, o šiaip kokią moterišką negi
108 VIII   |             tik pirklys!"-pagalvojo, o paskui, kad nereikėtų tuščiai
109 VIII   |          vesti tiktai norėtum?~    - O iš kur tu žinai? - nustebo
110 VIII   |        tiktai nori. Imk nors malūną, o priedo senmergę Uršulę,-
111 VIII   |              papurtė galvą Pinčukas. O paskui kiek pagalvojo ir
112 VIII   |      kaimynai, - pertarė Pinčukas, - o kad neužmirštume, ką sutarėme,
113 VIII   |                 nesutiko Pinčukas, - o kas parašyta - kirviu neiškirsi! -
114 VIII   |  užsikišdamas plunksną už kepeliušo, o popierių į užantį.- Taigi
115 VIII   |        Pinčukas čia buvo, čia dingo, o apstulbęs Baltaragis liko
116 IX     |       nuvešiu Baltaragį pas Marcelę, o paskui tave pas Uršulę...
117 IX     |            Bala jūsų nematė...~    - O, kaip gerai bus! - nusišnypštė
118 IX     |            ir net prisipažino:~    - O aš, - sako, - ne veltui
119 IX     |             visus nemažai nustebino, o labiausiai patį Baltaragį,
120 IX     |           per daug vienuose namuose, o man į kalvę marčios dar
121 IX     |          kaip čia Baltaragiui išeis. O tu dar jaunas esi ir gali
122 IX     |             kai reikia palaukti.~    O ir Uršulė, sužinojusi apie
123 IX     |              apsuko Baltrukui galvą, o ji, visus širdies lūkesčius
124 IX     |             kerštaudama Baltaragiui, o tas ir dėmesio neatkreipė.
125 IX     |             laukė savo vestuvių.~    O Uršulė greičiau būtų pasaulio
126 IX     |        slenkstį, kad jo neperžengtų, o jeigu peržengs - su grabu
127 IX     |         jaunavedžių laimės nepamatė, o ir jos niekas nepastebėjo.
128 X      |                                X~    O Baltaragis parsivedė jaunamartę
129 X      |           visais vestuvininkais.~    O Baltaragio ir pažinti nebuvo
130 X      |         nustelbdamas vestuvių ūžesį. O apie Baltaragį ji sukosi
131 X      |             besisukančiais sparnais? O dabar ji čia jaunamartė
132 X      |       Baltaragio pražilusią galvą, - o aš tavo aušrinė žvaigždelė...
133 X      |              sėkmės ir ilgo amžiaus. O piršlys Juodvalkis, nors
134 X      |            galvos, bet ir ligi mano, o aš ketinu ilgai gyventi.
135 X      |            tyvuliavo Udruvės ežeras, o už alkūnės žaliavo apsamanojusi
136 X      |             savo malūno čiaudėdamas, o paskui juokdamasi Marcelė,
137 X      |            sukosi ir sklaidė dulkes, o atsikvošėjęs Baltaragis
138 X      |        juokas nustelbė malūno ūžimą. O Baltaragis, nuėjęs į trobą,
139 X      |           barščius iš vieno dubenio. O laimės buvo per kraštus.
140 XI     |              metai kaip viena diena, o jis vis dar neatsipeikėjo
141 XI     |     atjaunėjęs, nespėdavo jos sekti, o ji kvatodama juokdavosi,
142 XI     |               lyg kažką nujausdamas. O Marcelė nieko nepaisė, viskas
143 XI     |     pasisupti ant malūno sparnų.~    O vieną kartą - tai buvo po
144 XI     |        Malūnas girgždėdamas sustojo, o Marcelė nušoko nuo sparno
145 XI     |      sielvartą. Taip buvo, taip bus, o be skausmo nėra džiaugsmo...
146 XI     |    skaičiuotų lėtai slenkantį laiką, o jis pats, klausydamas girnų
147 XI     |     klykiančiu naujagimiu ant rankų, o prie Marcelės lovos degė
148 XII    |             apsisuko gyvenimo ratas. O Baltaragio troboje atsirado
149 XII    |           kaip užmigusi nuotaka.~    O Baltaragis, parblokštas
150 XII    |              prie lopšio ir sustojo. O kūdikis vis garsiau klykė,
151 XII    |             ir puolė maldyti kūdikį, o Baltaragis stovėjo lyg suakmenėjęs,
152 XII    |            pajutęs didžiąją nelaimę, o Baltaragis vis dar nesitraukė
153 XII    |           stovėjo sustingęs malūnas, o saulėleidžio žaroje aplinkui
154 XII    |            laikas - šalia atsigulsi, o dabar dar turi užauginti
155 XII    |         pačiam pakelti savo nelaimę. O šis susvyravęs griuvo ant
156 XII    |            gyventi ir viską pakelti, o kas mirė - amžiną atilsį,
157 XII    |             parvedė jį sutemus namo. O jis ėjo lyg sapnuodamas
158 XII    |               Lopšys pamažu lingavo, o jame ramiai miegojo naujagimė.
159 XII    |            sugrįžtant iš laidotuvių, o mane jau kviečia prie kito
160 XII    | atsisveikindama. - Nieko nepadarysi. O aš rytoj, jei spėsiu, užbėgsiu
161 XII    |            tikrai buvo tas Pinčukas, o gal tiktai prisisapnavo?
162 XII    |       Marcelė dingo? Bet ar buvo ji, o gal tik jo ilgesio svajonė,
163 XII    |          svajonės išnyko lyg nebuvę, o naujas gyvenimas miegojo
164 XIII   |           sustingusių malūno sparnų, o pro langą išblyškęs mėnulis
165 XIII   |    maldydamas pravirkusį kūdikį.~    O Uršulė kaip tik atėjo, išgirdusi
166 XIII   |             aš paliksiu prie lopšio, o tu eik į savo malūną.~    -
167 XIII   |          nauji Baltaragio rūpesčiai. O Uršulė pasiliko prie lopšio,
168 XIII   |                supčiau savo dukrelę. O dabar...~    Bet smilktelėjusį
169 XIII   |         nustelbė nauja viltis:~    - O gal dar dievas duos... Susipras
170 XIII   |           supdama svetimą lopšį.~    O Baltaragis, tarsi viską
171 XIII   |           išeidavo vėl į malūną.~    O laikas vietoje nestovėdavo.
172 XIII   |             šalčiais ir atodrėkiais, o pro malūno sparnus vis dažniau
173 XIII   |    susiprastum... Turėtum sau žmoną, o kūdikiui motiną...~    Bet
174 XIII   |            palinkęs su rūpesčiu.~    O Baltaragis, išėjęs į malūną,
175 XIII   |          kaip skraidanti paukščiukė, o pavasario upelių čiurlenimas
176 XIII   |           apgaulingą savo laimę.~    O iš tikrųjų be reikalo Baltaragis
177 XIII   |         reiks tuos pažadus ištesėti, o kartais ir atsitiktinumas
178 XIV    |              Dvylikti metai baigėsi, o Baltaragis vis dar negalėjo
179 XIV    |             paguodą - dukterį Jurgą. O duktė ir nežinojo, kad tėvas
180 XIV    |             linksma ir laiminga.~    O Baltaragis per tuos rūpesčius
181 XIV    |      Baltaragį už jo nerūpestingumą, o matydama, kad Baltaragis
182 XIV    |           malūno, paskui dėl pačios, o dabar dėl dukters (kam dievas
183 XIV    |              padarytas nuodėmes.~    O Baltaragiui tada kaip tik
184 XIV    |              lūkuriavo nerimaudamas, o čia ir dvylikti metai suėjo.~   
185 XIV    |         kieme, nerasdama sau vietos, o ir kitiems nuo jos nebuvo
186 XIV    |        pabėgo pas senelius už ežero, o Baltaragis pasislėpė malūne,
187 XIV    |        apkvaišo iš netikėtos laimės, o Baltaragis iškišo ją tada
188 XIV    |           jis parbėgusiai dukteriai, o pro jo suvargusias akis
189 XIV    |         nesugrįš. Tvarkykis troboje, o aš eisiu į malūną.~    Kas
190 XIV    |              be jokio debesėlio.~    O dar tą patį rytą auštant
191 XIV    |          tuojau suprato, kad ne jis, o velnias jo rankose.~    -
192 XIV    |        Nepriėjome dar ligi vestuvių, o aš vos gyvas likau. Nenoriu
193 XIV    |         Baltaragis, - tavo reikalas. O dabar, matai, jau išaušo.
194 XIV    |                 atsakė Baltaragis, - o nėra vėjo. Pasuk malūno
195 XIV    |              perdaug spartus nebūtų. O Pinčukui taip patiko suktis
196 XIV    |            kas po girnomis ir tūnok, o aš eisiu malūno durų užremti.~   
197 XIV    |         girnomis ir tūno drebėdamas, o Baltaragis nuėjo, užrėmė
198 XIV    |            per silpna durų sklendė), o paskui staiga apsisukusi
199 XIV    |            kumštimi ir keikdama.~    O kai Uršulė jau taip toli
200 XIV    |          nematomas, nes kai užklups, o ypač ta ragana, ir aš neišgelbėsiu.~   
201 XIV    |               vargšui, įvarė Uršulė. O Baltaragis šį kartą buvo
202 XV     |              į Paudruvės pelkes.~    O kiti žmonės kraipė galvas
203 XV     |              su velniu susidėti?~    O jo artimiausias kaimynas,
204 XV     |      prasimanys ir negirdėtų dalykų. O Baltaragis negi tik už jo
205 XV     |           čia neapsieita be velnio), o dabar už ką gi maltų?~   
206 XV     |          kuodelio barzdą ligi kelių, o už jaunikį pasiėmęs savo
207 XV     |           prisimerkęs, Juodvalkis. - O tu, jei man ir toliau už
208 XV     |               Na, tai ne šnirpščiok, o pustykis! - sudraudė kalvis
209 XV     |           sudraudė kalvis Jurgutį. - O tu, - tarė Baltaragiui, -
210 XV     |             iš vakaro jos neatsiėmė. O ir Juodvalkis, rodos, niekur
211 XV     |            tamsi ir su perkūnijomis, o iš ryto buvo didelis rūkas.~   
212 XV     |       Šešelga ir išsivežė kalamašką, o Jurgutis nulindo kalvėje
213 XV     |          laiką prunkštė ir šnirpštė, o pabudęs dieve gink nebenorėjo
214 XV     |           daryti, - sutiko kalvis. - O apie tai, kas buvo naktį,
215 XV     |          naująja Šešelgos kalamaška, o paskui naktį, griaudžiant
216 XV     |              bet laimingai ištrūkęs, o Uršulę vesti pats velnias
217 XV     |            daugiau, kaip Uršule.~    O užklausta Uršulė, ar ne
218 XV     |          buvo, kuo čia dabar tikėti. O užklausti Baltaragis su
219 XV     |          Jucdvalkiu - vienas tylėjo, o kitas šaipėsi pro ūsus:~    -
220 XV     |      prisisapnavo?~    Sapnas sapnu, o kitą dieną Paudruvės pelkėse,
221 XV     |            veiksi su kiauru daiktu), o sijoną atnešė Baltaragiui.
222 XV     |         atminimui dulkėms šluostyti. O paskui nusiplėšė jo pusę
223 XV     |           sklisti nepaprasti gandai, o paskui ir galas žino, kas
224 XVI    |         žmonės to gero apsčiai turi, o juk velnias, kaip sako,
225 XVI    |              tuojau prasiblaivydavo. O suktis su malūno sparnais
226 XVI    |              tuščias svajotojas.~    O metai bėgo po metų, ir Pinčukas
227 XVI    |             Uršulės pusiau išsuktas, o nutriušusi uodega baigė
228 XVI    |          uodega baigė visai išnykti. O kas anksčiau jį liūne pažinojo,
229 XVI    |            Baltaragį, nuėjo į trobą, o Pinčukas nusekė akimis ir
230 XVI    |     neišdraskė ir vieną ragą išsuko. O jeigu ne duktė, tai kas
231 XVI    |              snūduriuodamas pelkėse, o paskui sukdamas Baltaragio
232 XVI    |              Būk, jeigu patinka.~    O kitą kartą pats Pinčukas
233 XVI    |            Pinčukas neatstojo.~    - O kas tie savieji?~    - Ar
234 XVII   |            vis toks pat priekvaišis, o paskui ir visai pablūdo.~   
235 XVII   |        laksto palube pro aukštinį... O kai kalvis, čiupęs replėmis
236 XVII   |   nusišnirpšdavo per vieną šnirpšlę, o kalvis nusišluostydavo nuo
237 XVII   |                 Nėra bobų be sijonų, o su sijonais žinai kaip atsitinka...~   
238 XVII   |         atsiminimai Jurgutį kankino, o kalvis dar kaip tyčia liepdavo
239 XVII   |              žino, kas jam pasidarė. O kai išgirdo jos linksmą
240 XVII   |             tuo tarpu jo nepasigedo, o Jurgutis slankiojo apie
241 XVII   |      greičiau nuskrido į malūną.~    O Jurgutis dar ilgai žiūrėjo,
242 XVII   |             šnirpštė, lyg verkdamas. O iš ryto nenorėjo keltis
243 XVII   |                Juk tu jau senbernis, o ji dar mergaitė...~    -
244 XVII   |             ji dar mergaitė...~    - O kai Baltaragis senbernis
245 XVII   |            dūmė, kiek kažką galvojo. O paskui, kur buvęs, kur nebuvęs,
246 XVII   |     Baltaragis tiktai nustebo:~    - O kas jį vilioja? - atsakė,
247 XVII   |          amžinai šnirpščiodamas.~    O Jurgutis kaip tik buvo viršuje
248 XVII   |        malūno sparnus ir dūsaudamas. O sutikęs Jurgą, spoksodavo
249 XVII   |         tarsi ne žaizdras liepsnotų, o jo širdis, svaidydama kibirkštis.
250 XVII   |            dar kartą pamatyti Jurgą, o paskui nors eiti į pasaulio
251 XVII   |           bent iš tolo pamatyti.~    O subatvakariais, kai pasigirsdavo
252 XVII   |              gyventi kaip be saulės. O ji ir už saulę jam buvo
253 XVIII  |            malūnas pašoko iš vietos, o jis pats nulėkė padebesiais
254 XVIII  |            viena ranka dumples pūtė, o kita - geležį kaitino žaizdre.~   
255 XVIII  |          geležį kaitino žaizdre.~    O Jurgutis, kaip tik laiku
256 XVIII  |         nepaleido, sustabdė arklius, o paskui žiūri ir savo akimis
257 XVIII  |         iškišti man kažkokią raganą, o dukterį sau pasilikti ir
258 XVIII  |           apgaulingai išnaudojo!~    O Baltaragis veltui laukė
259 XVIII  |          malimo buvo pilnas malūnas, o čia tokia gaišatis. Pagaliau
260 XVIII  |          reiks nuo jo apsiginti.~    O Pinčukas sugrįžo į savo
261 XVIII  |      piršliams ir lakstė jų taisyti. O piršliai su jaunikiais tarsi
262 XVIII  |            jis visiems sukliudydavo, o pačius atkakliausius paklaidindavo
263 XVIII  |      pusgalvis į senatvę, ir praeis. O tuo laiku gal ir Baltaragio
264 XVIII  |           jis taip labai mylėjo.~    O apie Baltaragio malūną,
265 XIX    |            kaip kaimynas su kaimynu, o jeigu tai nepadėtų, bent
266 XIX    |            jokių reikalų neturėdavo, o dabar kažkur eina prieš
267 XIX    |            negali prisišaukti.~    - O ko tau reikia? - staiga
268 XIX    |            sutarėme, taip ir darėme. O aš, rodos, tavęs neskriaudžiau.
269 XIX    |          nesuprato Baltaragis.~    - O kaipgi kitaip. Man kažkokią
270 XIX    |              kažkokią raganą įkišai, o dukterį pats sau pasilikai.
271 XIX    |       pagalvojo pats sau Baltaragis, o garsiai tarė:~    - Ne,
272 XIX    |             prieš tave ir man padės, o tave pražudys.~    - Tai
273 XIX    |             Kai leidau, tai pešėtės, o dabar prieš mane abudu susidėsite.
274 XIX    |                Nenori, tai nereikia. O aš maniau - kaip su žmogum
275 XIX    |              tuo pasikliaudamas.~    O Baltaragis, grįždamas į
276 XIX    |        suriši, jei vienas su uodega, o antras be uodegos? Nebent
277 XIX    |             nieko negalėjo padaryti, o apie malūną vakarais pradėjo
278 XX     |          nesulaukdamas subatvakario, o paskui - pavakarės, kad
279 XX     |       nuvažiuosime. Ne į kokį dvarą, o į malūną važiuojame.~    -
280 XX     |              tik nuvažiuotume.~    - O kodėl nenuvažiuotume? -
281 XX     |      ryžtingumo, kaip anais kartais, o ir piršlys buvo ne tik susirūpinęs,
282 XX     |    murmėdamas, lyg burtus darydamas, o paskui persižegnojo ir jaunikį
283 XX     |                supaisysi seną žmogų? O Girdvainiui ir taip nekantru
284 XX     |       smarkios risčios vengdavo.~    O arkliai vis smarkiau šuoliais
285 XX     |              smarkaus važiavimo.~    O čia dar, pravažiuojant pro
286 XX     |              kažkokius ženklus daro. O kai pasuko pro Aklojo ežero
287 XX     |          vieną tiltelį pravažiavome, o jų septyni. Lėk tiesiai,
288 XX     |      nudardėjo, kai buvo pravažiavę, o septintą ir patys nežino,
289 XX     |         visiškai tamsu ir akla buvo. O paskui ratus jau ne cypė,
290 XX     |              tokį kalno statumą.~    O Girdvainis su Anupru, atvažiavę
291 XX     |        važiavo pro nepermatomą rūką, o čia giedriausias vakaras,
292 XX     |       sparnus malūnas, lyg užsnūdęs, o viršum jo spindi vakarinė
293 XX     |         Girdvainis Baltaragio balsą, o akių negali nuo seklyčios
294 XX     |       pašnairuodamas į šluotą.~    - O aš maniau, - tarė sumišusi
295 XX     |          sukau šimtą mylių aplinkui, o dabar tiesiai atlėkiau ir
296 XX     |          Pamatysim,- abejojo Jurga.- O kur savo išverstus kailinius
297 XX     |             sumišo Girdvainis.~    - O gal pragėrei? - pašiepė
298 XX     |           obuolmušių neteksiu.~    - O gal obuolmušių neteksi ir
299 XX     |                 nepaleido Anupras, - o kas mums rūtelę atkiš?~    -
300 XX     |            akimis ir panarino galvą, o ranka pati atkišo butelį
301 XX     |             gražią dukrelę užaugino, o paskui gal ir judu burnelę
302 XX     |          pasakys, taip ir bus.~    - O ką tėvelis gali pasakyti,
303 XX     |             jo toks iškalbingumas. - O mums reikia šeimininkės
304 XX     |           šypsojosi lyg netikėdamas, o jaunieji iš viso negirdėjo,
305 XX     |           tarp savęs akimis kalbėjo. O ta kalba daug ką jiems sakė,
306 XXI    |          niekam netikęs arkliavagis. O ar maža arklių jis pavogęs,
307 XXI    |             į kamarą pas mergas.~    O Pinčukas, pravėręs karčemos
308 XXI    |             vienos mėlynės ir guzai, o kairiajame žande taip ir
309 XXI    |       prasimanys!~    - Kam Šešelga, o kam pan Šešelgevič, - pasipiktinęs
310 XXI    |          priėjo arčiau prie Pinčuko, o kai pažino, net akis išpūtė:~    -
311 XXI    |           mužiką Baltaragį už berną? O gal Baltaragis tave taip
312 XXI    |        mandrumo, kad velnias nežino, o jis žino. - Nagi pas mane
313 XXI    |            vidaus duris ir užtrenkė, o paskui šūktelėjo: - Atnešk
314 XXI    |            Nespėjo Šešelga pamatyti, o velnias tik pasipurtė ir
315 XXI    |         nepasitikėdamas.~    - Savo, o ne tavo, - atsikirto Jurgutis. ~   
316 XXI    |          išstūmė Jurgutį į priemenę, o pats ir vėl puolė prie kamaros
317 XXII   |                             XXII~    O kamaroje, kai pasirodė Pinčukas
318 XXII   |       degtinės, kaip žinai, negeriu. O reikalas toks: pavok man
319 XXII   |                   Aš jau sugalvojau, o tu tik padaryk, - pasakė
320 XXII   |          Jurgutis su savo pasagomis. O paskui, išvaręs jį į priemenę,
321 XXII   |                apsidžiaugė Raupys. - O kada mes tai padarysim?~    -
322 XXII   |           karčemininko godumu:~    - O man kas bus? - nusišiepė
323 XXII   |                 Arklius vogti!~    - O tavo dar prastesnis, - nenusileido
324 XXII   |              įsižeidė Šešelga.~    - O tu ar sugavai mane, kad
325 XXII   |         degtinės, kad išsipagiriotų, o Šešelga iš to piktumo nuėjo
326 XXII   |    nepastebėjo, būtų laukan išmetęs, o dabar atėjęs griuvo į guolį,
327 XXIII  |        Pirmieji gaidžiai pragiedojo, o Baltaragio seklyčioje vis
328 XXIII  |               kad jis, senas žmogus, o apgavikas, apsimetęs pakeleivingu,
329 XXIII  |          vienintelę paguodą dukterį, o Anupras, nors ir ne viską
330 XXIII  |                 tvirtino Visgirda, - o prie dukrelės kaip nendrelės
331 XXIII  |           naujo imtis už ąsočių.~    O Girdvainis su Jurga vis
332 XXIII  |             Nežinau, - atsakė Jurga, o akys išdavikės juokėsi. -
333 XXIII  |            akys išdavikės juokėsi. - O kur mes nuskrisim?~    -
334 XXIII  |         sparnais į savo laimę.~    - O gal nelaimę? - abejojo ir
335 XXIII  |            vienu atsikvėpimu pasakė, o rankos kaip pelkių vijokliai
336 XXIII  |        paleido arklius kiek įkabina. O tie, tarsi tiktai laukę
337 XXIII  |        rūpesčiu ne ką galėjo padėti. O Girdvainiui visai nerūpėjo
338 XXIII  |        sugrįžo atgal į seklyčią.~    O Baltaragis dar snaudė, apsikniaubęs
339 XXIII  |            Pramiegojom mudu, seniai, o jaunieji išvažiavo.~    -
340 XXIV   |        sveiki jie buvo, ar sugriuvę, o pamatęs pastaruosius, Girdvainis
341 XXIV   |            džiaugsmo smarkiai plakė, o jis akių nuo Jurgos nenuleido,
342 XXIV   |         pagalvojo ir vėl užmigo.~    O Girdvainis pastatė arklius
343 XXIV   |             Tegu kerai pirma praeis, o jau paskui apie šliūbą kalbėk.~    -
344 XXIV   |           Stonan moterystės stojate, o poterių nemokate. Negaliu
345 XXIV   |          Tėvas buvo geras ūkininkas, o tu, girdėjau, didelis palaidūnas.
346 XXIV   |          prižadėjo Girdvainis.~    - O nuotaka iš kur? - paklausė
347 XXIV   |        Apraganiavo tave, neišmanėli, o tu ir galvos netekai.~    -
348 XXIV   |              užmiršęs pasaulyje.~    O arkliai vis dar žvengė.~
349 XXV    |          dėlto paskelbė po pamokslo (o pamokslą pasakė kaip tik
350 XXV    |        vienas kitą kaip kirvis kotą, o gal dar geriau. Dabar žmonėms
351 XXV    |              tokia ji išdidi atrodė, o jeigu kas ir mėgino pajuokauti,
352 XXV    |              visai ne taip buvo.~    O kaip buvo, ne taip jau lengva
353 XXV    |         smalsumą, kol prabilo:~    - O buvo taip, - pagaliau pasakė,
354 XXV    |           smakai, vietoje nenustovi, o pakinkyti tiktai į vienus
355 XXV    |              arklių - ponas didelis, o iš ratų - paskutinis nevaleiva.
356 XXV    |            Baltaragio Jurga užsakų." O jergutėliau, galvoju, vis
357 XXV    |           jie čia darys?" - galvoju. O nusileido tiesiai prie Girdvainio
358 XXV    |              kad net žemė sudundėjo. O velnias tada pakilo, pavirto
359 XXV    |               kad jo arklius pavogė, o jis kaip galvos netekęs
360 XXV    |         tokiais arkliais nuvažiavęs. O būtų mane paklausęs, būčiau
361 XXV    |           kaip savo dūšią išgelbėti, o ne arklių, nes čia nieko
362 XXV    |             su arkliavagiu susidėjo, o už jų pečių dar stovi tėvas
363 XXV    |       pažadėjo, arba arklių neteksi. O norėsi turėti ir arklius,
364 XXV    |                  Boba niekus paisto, o rimti vyrai klauso, - kažkas
365 XXV    |             arkliai, ir jis atsakęs, o paskui nuėjęs į varpinę
366 XXV    |              paskui nutolęs į rytus. O Girdvainis į pietų pusę
367 XXV    |              nieko tikro nesužinosi, o apie Baltaragio malūną seniai
368 XXVI   |                             XXVI~    O vis dėlto Uršulė šį kartą
369 XXVI   |             matęs ir pergyvenęs.~    O su Girdvainio obuolmušiais
370 XXVI   |       išsigandęs, kad nesumindžiotų, o paskui, supratęs, kad čia
371 XXVI   |           vos-ne-vos išsikapstė.~    O paskui iš pelkių staiga
372 XXVI   |             su obuolmušiais žirgais, o pro seklyčios langelį mirguliavo
373 XXVI   |              Jurga, nuleidusi galvą, o iš jos rankų jaunikis ėmė
374 XXVI   |         plaukai šiaušėsi ant galvos. O aplinkui dundėjo žemė nuo
375 XXVI   |            kalvė, Jurga su jaunikiu, o tie obuolmušiai, kirsdami
376 XXVI   |             buvo baisiai išsigandęs, o ir Pinčukas nepaprastai
377 XXVI   |       Jurgutį, lendantį iš pasuolės, o paskui pasigriebė iš kamaros
378 XXVI   |             pavogsi obuolmušius?~    O Jurgutis tada nieko nežinojo,
379 XXVI   |  besikapstant, dar labiau nusigando. O Pinčukas su maišu ant pečių
380 XXVI   |         nusinešė Raupį ne į pragarą, o į Švendubrę, kad pavogtų
381 XXVI   |           amžinai sutems kaip naktį, o malūnas ant kalno persekios
382 XXVI   |              ir nuėjo kur akys mato. O kur jis ėjo - pats nežinojo,
383 XXVI   |         nesulaikomomis ašaromis.~    O kalvis ne tiek pasagų (ir
384 XXVII  |                            XXVII~    O Baltaragio malūne ir namuose
385 XXVII  |            duktė vis verkė ir laukė, o jaunikis vis negrįžo. Jis
386 XXVII  |             nematė obuolmušių žirgų, o apie nuotaką nė karto neužsiminė,
387 XXVII  |       nevažiavo į Baltaragio malūną, o paskui pats Baltaragis,
388 XXVII  |         pasakė, kad malūnas sugedęs, o jis pasenęs ir nežinąs,
389 XXVII  |           veikė, net duktė nežinojo. O iš tikrųjų nieko neveikė,
390 XXVII  |           tiktai Jurgos širdyje.~    O laukuose vis dar siautėjo
391 XXVIII |               nei matė, nei girdėjo. O kai Girdvainis pradėdavo
392 XXVIII |             arkliai - viesulai buvę, o ne arkliai - tada žmonės
393 XXVIII |     sužvengdavo kurioje nors pusėje, o jis krūptelėjęs įsiklausydavo
394 XXVIII |              žmogui galvoje negerai, o ne pavogtų arklių reikalas?~   
395 XXVIII |         sugrąžinti pagaliau į namus, o gal ir pas nuotaką, kuri
396 XXVIII |           žmonių širdyse užuojautos, o tiktai piktą pašaipą.~   
397 XXVIII |                 neva paklausdavęs. - O tavo jaunoji, girdėjau,
398 XXVIII |       pradžių atsakydavo Girdvainis, o paskui, kai suprato, kad
399 XXVIII |           supratimo, nei užuojautos, o tiktai piktą pašaipą ir
400 XXVIII |             ar kas nematė jo arklių, o jeigu kas jį paklausdavęs
401 XXVIII |             piktai atšaudavęs:~    - O kas tau darbo? - ir nueidavęs
402 XXVIII |            ir net nepasižiūri.~    - O ko aš į tave žiūrėsiu? -
403 XXVIII |              paklausė Anupras.~    - O kas tu toks? - grįžtelėjo
404 XXVIII |              tikrai sunku bepažinti. O aš - koks buvau, toks ir
405 XXVIII |      arkliais nors ir pasaulio gale, o turime surasti savąją mergą.
406 XXVIII |             Kas iš to, kad suradome, o arklius praradome, - atsakė
407 XXVIII |            Arba arkliai, arba merga, O dėl tokios šaunios merginos
408 XXVIII |              jį Anupras. - Aš senas, o ir tai, kai pasižiūriu -
409 XXVIII |          Anupras prisėdo ant akmens, o Girdvainis žiūrėjo lyg abejodamas,
410 XXVIII |      pritrūko paguosti ar nuraminti, o Girdvainis, sukandęs dantis,
411 XXVIII |               pagaliau tarė Anupras, o ką pasakyti norėjo, ir pats
412 XXVIII |             klaidžioti. Eisime namo, o paskui ir pas ją nuvažiuosime.
413 XXVIII |              surasti tą pagalbą.~    O Girdvainis toliau nuklydo
414 XXVIII |             mylias aplinkui ieškojo, o suradęs dėl savo arklių
415 XXIX   |            languose nemirgėjo.~    - O gal jų ir gyvų nebėra? -
416 XXIX   |         Anupras, kad su gyvu žmogum, o ne dvasia susitinka. - Argi
417 XXIX   |           nes kitaip - jis pražuvęs, o ir tu neišsigelbėsi.~    -
418 XXIX   |   nusivylimas grūmėsi krūtinėje?~    O pasilikę pirkioje vienu
419 XXIX   |           neklausys senių išminties, o nueis savo keliais, kur
420 XXIX   |          galvą ir žiūrėdamas į žemę, o Anupras pasikrapštė pypkę
421 XXIX   |     nepadarysi, kai vienas paklydęs, o kito širdis įžeista. Kaip
422 XXIX   |            tik jos pečiai krūpčiojo, o per veidus riedėjo ašaros.~   
423 XXIX   |           Pasėdėjo seniai, padūsavo, o paskui prigulė - Baltaragis
424 XXIX   |             buvo gaila savo dukters, o kitam savo jaunikio, bet
425 XXIX   |        palangės, visko išsižadėjusi, o kitas, viską užmiršęs, klaidžiojo
426 XXIX   |                nieko čia nepadarysi. O jei artinasi neišvengiama
427 XXIX   |       Baltaragį akis lyg klausdamas. O tas stovėjo išbalęs lyg
428 XXIX   |     Pavasario pūga klebena langines, o tu išsigandai.~    Duktė
429 XXIX   |      greičiau už Jurgučio ištekėsiu, o neisiu ieškoti jaunikio,
430 XXIX   |              kerštaudamas vaidenasi, o iš tikrųjų būta Jurgučio.~   
431 XXIX   |      nugriuvo kaip į minkštą patalą. O Visgirda, atsisveikinęs
432 XXX    |   paskandinta nuotaka jo atsižadėjo. O galėjo būti gyvenimas kaip
433 XXX    |     Girdvainiu kryžkelėje susitikti, o ypač naktį, su jo paklaikusiomis
434 XXX    |             gali su tokiu susitikti, o žmogus sutikęs - sirgsi
435 XXX    |      atsiliepė tas su pašaipa.~    - O kas tau rūpi, - pyktelėjo
436 XXX    |         atitolo.~    - Gal pavogiau, o gal tik padėjau pavogti, -
437 XXX    |         pavogti, - iš tolo atsakė. - O tu savo obuolmušių nesurasi,
438 XXX    |         obuolmušius ir savo nuotaką, o paskui, visko netekęs, ir
439 XXX    |              protamsiais jo ieškoti, o dabar, jį susitikęs, nusigando
440 XXX    |      piršliais pas Baltaragio Jurgą. O tavo obuolmušius pavogė
441 XXX    |             tavęs negalėjau surasti. O tu Jurgą per savo obuolmušius
442 XXX    |             su gyvu žmogumi kalbėtų. O ir tas čia buvo, čia dingo
443 XXX    |        atsiimti pragertų pasagų.~    O Girdvainis negalėjo pas
444 XXX    |      obuolmušius ir neteko nuotakos, o pats klaidžioja kaip užburtame
445 XXXI   |                             XXXI~    O Girdvainio obuolmušiai,
446 XXXI   |            iš paskutinių jėgų.~    - O aš svajojau! - sustojo pirmasis
447 XXXI   |            jaunąjį su nuotaka.~    - O kas dabar jį nuneš? - atsiduso
448 XXXI   |              kelio ir kojas užvertė, o antras sustojo, panarinęs
449 XXXI   |             priekaištu į vežiką.~    O tas suniuręs nulipo nuo
450 XXXI   |            čia arkliai? Dvėselienos, o ne arkliai. Tokiais arkliais
451 XXXI   |            pragare velniam jodinėti, o ne javus vežioti į Prūsus.~    -
452 XXXI   |           atsiduso Anupras.- Žaibas, o ne arkliai. Tas, kuris juos
453 XXXI   |              vežikas nuėjo į smuklę, o Anupras pasiliko vienas
454 XXXI   |             ką čia dabar daryti.~    O vežikas netrukus sugrįžo
455 XXXI   |             lyg šlubčiodamas Raupys, o pro kampą praskrido tarsi
456 XXXI   |             Prieš aušrą apie malūną, o iš ryto apie karčemą tie
457 XXXI   |              trumpindamas kelią.~    O vežikas, atsivedęs naują
458 XXXI   |          vienas nudvėsęs obuolmušys, o antras vos bepavelkąs kojas.
459 XXXI   |          Girdvainio obuolmušius.~    O Šešelgai pasiliko, kaip
460 XXXII  |              nesipainioti akyse.~    O pavasariniai vėjai jau pradėjo
461 XXXII  |         atlikusi didžiausius darbus. O iš tikrųjų nieko neveikė,
462 XXXII  |             ledą ir kėlė į paviršių, o Jurgos krūtinėje pritvino
463 XXXII  |            tiktai iš širdies gelmių, o širdis buvo ligi pat padugnių
464 XXXII  |              abudu laukė kažko kito, o ko - patys nežinojo.~   
465 XXXII  |          langais - pelėda ne pelėda, o kažkas kitas - baisiai nusikvatojo
466 XXXII  |            kad veltui pelėda neūkia. O ar tikrai čia pelėda ūkė,
467 XXXII  |              pražūtų nelemta pelėda, o ne jo duktė.~
468 XXXIII |          seniai jau nebuvo lankęsis. O ir tas, tarsi jo laukdamas,
469 XXXIII |              gyvas? Bet man į kalną, o tau į pakalnę. Vis, tariau,
470 XXXIII |        neturi kartais šautuvo?~    - O kam jis tau? - nustebo kalvis.~    -
471 XXXIII |           negaliu išbaidyti...~    - O gal iš tikrųjų velnias? -
472 XXXIII |      nelaimingų Girdvainio piršlybų? O ir Jurgutis - galas jį žino
473 XXXIII |       arkliavagiais. Taip ar kitaip, o čia kažkas bendro turėjo
474 XXXIII |          nesusidėjo iš to pasiutimo? O gal į užkurius kur išėjo,
475 XXXIII |              artimiausiam bičiuliui. O kalvis, negalėdamas suprasti,
476 XXXIII |         Tiktai visai be reikalo.~    O Jurgutis tuo metu kaip tik
477 XXXIII |         kalvis neturės ko pykti.~    O kalvis, visai nežinodamas,
478 XXXIII |           pat jį nušveitė suodžiais, o paskui per patį vidurnaktį,
479 XXXIII |             apie Baltaragio malūną.) O pelėda ar apuokas, nors
480 XXXIII |        visokių priešininkų apsigins, o perkūnas jam ne priešas,
481 XXXIV  |          neatgaudamas kvapo, Raupys, o paskui jį vijosi Paudruvės
482 XXXIV  |              uždraudė landžioti.~    O ir oda buvo ta pati, kurią
483 XXXIV  |         neišsiduotų, kur pasislėpęs. O čiaudulys kaip tyčia nežmoniškai
484 XXXIV  |              ir kirmėlės neėstų.~    O vyrai su kuolais jau apstojo
485 XXXIV  |        klastą. - Atiduok arkliavagį, o jei ne, tai patį pakarsime
486 XXXIV  |          pasiūlė laikąs už virvės. - O aš tuo tarpu palaikysiu,
487 XXXIV  |         atsakė jam laikąs už virvės, o kiti vyrai su kuolais nuėjo
488 XXXIV  |         užpampino vargšą arkliavagį, o kas su jo dūšia atsitiko -
489 XXXV   |        arklių, nebebus ir jų uodegų. O iš tų uodegų Šešelga svarbiausia
490 XXXV   |          šunbajoriui, gyvenimas?~    O, be to, po tokio negarbingo
491 XXXV   |              po Raupio nugalabijimo. O Pinčukas, tegu ir prietelius,
492 XXXV   |        šiurpulys ėmė krėsti Šešelgą, o paskui pradėjo ir kinkos
493 XXXV   |              kažkas viduryje pelkių, o čia pat nematomas balsas
494 XXXV   |              aš dabar darysiu?~    - O kas man darbo? - atsakė
495 XXXV   |         abejingai atsakė Pinčukas. - O tau ko reikia?~    - Patark,
496 XXXV   |             net Raupio ims gailėtis. O jeigu dar bus tau maža,
497 XXXV   |            Tada ištiks tave nelaimė. O dabar lik sveikas ir netrukdyk
498 XXXV   |              papratimo ir dingo.~    O Šešelga apsidžiaugė, kad
499 XXXV   |            rytas, vos pradėjo aušti, o kelias tolimas. Norėjo anksčiau
500 XXXV   |      kasytųsi ir minėtų pono malonę. O dabar - nieko nepadarysi -