Chapter

 1 II     |  nusijuokė Baltaragis ir linksmai tarė:~    - Nieko, - sako. -
 2 II     |          neišturėjo, nusikeikė ir tarė:~    - Trauk tave devynios,
 3 III    |         Tegul bus pagarbintas...- tarė Uršulė, pravėrusi duris,
 4 III    |          tad rūsčiai susiraukė ir tarė:~    - Ko čia atėjai? Eik
 5 IV     |         bet nieko nesugalvojo, ir tarė: tegu prasmenga jis su ta
 6 IV     |        pečius į Uršulę ir garsiai tarė:~    - O ką aš su tavim,
 7 IV     |          springdama juoku, rimtai tarė:~    - Tai ką aš, tetule,
 8 IV     |      amžinai, - paskui su apmaudu tarė pati sau ir išsitraukė rožančių,
 9 V      |         akis ir, visa nukaisdama, tarė:~    - Lauksiu. Neužmiršk.~   
10 VIII   |        priklauso pagal sutartį, - tarė patenkintas Pinčukas, užsikišdamas
11 IX     |    pusbernio Jurgučio, - linksmai tarė Juodvalkis, patenkintas
12 IX     |       klausinėjo.~    - Palauk, - tarė iš kantrybės išvestas kalvis. -
13 X      |          atsimink savo pažadus, - tarė. - Aš noriu, kad už tokias
14 X      |              Oi, tu mano laime! - tarė Baltaragis, vėl apglėbdamas
15 XI     |         Tau čia nėra ko veikti, - tarė jam atlaidžiai bobutė. -
16 XII    |                Vargeli tu mano! - tarė bobutė, pakildama nuo lopšio. -
17 XII    |              Tokia dievo valia! - tarė atsisveikindama. - Nieko
18 XII    |       peties.~    - Nenusimink, - tarė. - Pakelsi nelaimę, dvigubai
19 XIII   | Baltaragio peties.~    - Leisk, - tarė, - aš paliksiu prie lopšio,
20 XIII   |                 Matai, Baltruk, - tarė prisimeilindama, - juokiasi
21 XIII   |            Nesusipras, - pati sau tarė ir skarelės kampu nubraukė
22 XIV    |      Pagalvojo kiek Baltaragis ir tarė:~    - Ką čia dabar su tavim
23 XIV    |            Baltaragis atsiduso ir tarė Pinčukui:~    - Lįsk iš
24 XV     |        Daryk, kaimyne, ką nori, - tarė netekęs vilties Baltaragis. -
25 XV     |         kalvis Jurgutį. - O tu, - tarė Baltaragiui, - gali ramiai
26 XV     |         vesti.~    - Tai gerai, - tarė jam kalvis, - tik žiūrėk
27 XVII   |                 Kokia tu graži! - tarė susižavėjęs Jurgai. - Visą
28 XVIII  |         kvailas buvau, - pats sau tarė. - Juk mane apgavo Baltaragis
29 XIX    |           galas nunešė? - supykęs tarė. - Sauki šauki ir negali
30 XIX    |         sau Baltaragis, o garsiai tarė:~    - Ne, to nebus. Vieną
31 XX     |         peržegnojo.~    - Sėsk, - tarė pagaliau. - Su pono dievo
32 XX     |         dievo pagalba, - pagaliau tarė Anupras ir ėmė dairytis,
33 XX     |      šluotą.~    - O aš maniau, - tarė sumišusi Jurga, slėpdama
34 XX     |               Na, tai ir gerai, - tarė Anupras, žiūrėdamas į jaunuosius. -
35 XXI    |    šniurkštelėjęs, lyg verkdamas, tarė Jurgutis. - Še pasagas.
36 XXII   |           Pagaliau atsipeikėjo ir tarė:~    - Ar tik ne mano dūšios
37 XXII   |        Eisiu tabokinės ieškoti, - tarė Pinčukas ir atsisveikino. -
38 XXIII  |          jaunieji:~    - Jurga, - tarė Girdvainis ir pats savo
39 XXIII  |           dar niekada nelėkėme, - tarė Girdvainis, šokdamas stačias
40 XXIII  |        Tegu jums dievas padeda, - tarė Anupras, kai Girdvainis
41 XXIII  |           suprato tėvo liūdesį ir tarė, kad pats nesusigraudintų:~    -
42 XXV    |        galvą pakraipė ir pagaliau tarė:~    - Nieko nematėte, nieko
43 XXVI   |                  Pražuvo Jurga, - tarė Jurgutis. - Viską pamynė
44 XXVI   |          skvernų.~    - Palauk! - tarė prigrasindamas. - Jei bent
45 XXVIII |                Tai va, - pagaliau tarė Anupras, o ką pasakyti norėjo,
46 XXIX   |         reikalais.~    - Verta, - tarė neabejodamas Anupras. -
47 XXIX   |            ką čia, dėde, kalbi, - tarė, pati nuo savęs bėgdama,
48 XXIX   |          bus, taip bus - pagaliau tarė:~    - Tai va, mergele,
49 XXIX   |         įsižiebti.~    - Taigi, - tarė, užtraukdamas dūmą. - Nieko
50 XXXI   |         kaip vienas arklys antram tarė:~    - Ne, - sako visiškai
51 XXXI   |    sustingusias akis, atsiduso ir tarė:~    - Toks jau gyvenimas!
52 XXXI   |    arkliavagių lizdui? - pats sau tarė. - Kad jį kur perkūnas giedrą
53 XXXIII |            Galas žino, - pagaliau tarė kalvis,- gal čia ir reikia
54 XXXIII |            tai žiūrėk, - pagaliau tarė kalvis, užtaisęs abu vamzdžius
55 XXXIII |         tai ir padėk tau dieve, - tarė kalvis, išleisdamas kaimyną,
56 XXXIII |          dabar tu man paūkausi! - tarė apsidairydamas. - Gausi,
57 XXXIV  |     Paskui prisiminęs nudžiugo ir tarė: - Lėk į stadalą ir lįsk
58 XXXIV  |        arklių nebevogtų.~    Kaip tarė, taip padarė. Tuojau atsirado
59 XXXIV  |  paskutinę skylutę,~    - Tegu, - tarė, - paliksime ir jam, kaip
60 XXXV   |                 Nepyk, - pagaliau tarė Pinčukas.- Jeigu jau taip
61 XXXV   |          atsikeršyti, ir pats sau tarė:~    - Na, dabar parodysiu
62 XXXVI  |              Apsigalvojęs Šešelga tarė dar kartą nueiti pas Pinčuką
63 XXXVII |         nutykojo tą akimirksnį ir tarė, kad bus pats laikas Baltaragį
64 XXXVII |           dukters.~    - Gerai, - tarė Baltaragis atsikvošėdamas. -
65 XXXVII |            Seniai taip reikėjo, - tarė, vikriai įšokdamas į malūną.~    -
66 XXXVII |            Nieko nėra, dukrele, - tarė susivaldydamas Baltaragis. -
67 XXXVIII|          kelmelio.~    - Palauk - tarė, atsipeikėdamas iš tos išgąsties
68 XXXVIII|   nusilenkė:~    - Sveika gyva, - tarė. - Ko mums pyktis, bičiule?
69 XXXVIII|                 Palauk, palauk, - tarė nusigandusi Uršulė.- O kas
70 XXXVIII|                 Kvaila tu boba! - tarė supykęs. - Jei manęs neklausysi,
71 XXXVIII|        apėmė.~    - Na, palaukit, tarė ji, sugniauždama rožančių
72 XXXIX  |         kad nepabėgtų, - pagaliau tarė drebančiu balsu špitolninkas
73 XXXIX  |             Netiesa, klebonėli, - tarė. - Nebuvau velnio nuotaka,
74 XL     |      Negausi išrišimo, - pagaliau tarė pasipiktinęs klebonas. -
75 XLII   |          tabokinę.~    - Matai, - tarė, šniaukšdamas taboką ir
76 XLII   |   ištraukė kamštį.~    - Ta va, - tarė, - jei galėtum įlįsti į
77 XLII   |         ir karčemoje vaidentis, - tarė Visgirda, baigęs darbą. -
78 XLIII  |         tarsi jam, tarsi ne jam - tarė:~    - Duok degtinės! -
79 XLIII  |   Girdvainis lyg niekur nieko vėl tarė:~    - Dar duok, biaurybe!~    "
80 XLIII  |           žado.~    - Pasirink, - tarė, - po kuriuo balkiu nori
81 XLIII  |             nereikia! - abejingai tarė, patraukęs pečiais, Girdvainis.
82 XLIV   |           Bajoras - ne bajoras, - tarė, - o aš neturiu laiko ilgiau
83 XLVII  |         įsitaisytų perkūnsargį, - tarė nusiminęs Juodvalkis. -
84 XLVII  |         Ar galas jį čia atnešė? - tarė kalvis, atradęs jį sudegusį