Chapter

 1 V     |             O kaltas čia buvo paties Girdvainio pernelyg didelis išdidumas
 2 V     |              jiems atrodė, kad visas Girdvainio gyvenimas kaip ta statinė
 3 V     |              nekiltų. Bernai apstojo Girdvainio obuolmušius ir negalėjo
 4 V     |          Jurga tiesiai ir nuėjo prie Girdvainio. Daug buvo girdėjusi apie
 5 V     |            per šventorių, palikę net Girdvainio žirgus.~    Kai Girdvainis
 6 V     |    nenorėdama tikėti, ir susitiko su Girdvainio degančiomis akimis. Tada
 7 XXI   |           lig šiol neįstengė pavogti Girdvainio obuolmušių ir su jais išvažiuoti
 8 XXI   |        pasiguosti norėjo Raupys, kad Girdvainio arkliai esą tiktai katinai
 9 XXI   |              Širdo Raupys ir niekino Girdvainio obuolmušius, nes jų neįstengė
10 XXI   |       krūptelėjęs atsigręžė (vis tie Girdvainio arkliai vaidenosi!), ar
11 XXI   |            gerai įsiklausęs (vis tos Girdvainio arklių kanopos ausyse tebekaukšėjo!),
12 XXII  |             reikalas toks: pavok man Girdvainio obuolmušius.~    - Tai kad
13 XXII  |        nelįsk su ja pro antrą galą į Girdvainio obuolmušius. Tada pražūsi
14 XXII  |              tiltelio pametė, kai su Girdvainio arkliais ėjo lenktynių.~    -
15 XXII  |            bajoriškas unaras. Be to, Girdvainio arkliai jam iš galvos neišėjo.~    -
16 XXII  |           kaip sielojosi Šešelga dėl Girdvainio arklių, nieko negalėjo sugalvoti,
17 XXII  |              ir jam kas nors teks iš Girdvainio arklių.~
18 XXIII |         apversti liežuvio.~    Dingo Girdvainio visas mandrumas, ir jis
19 XXIII |         Jurga savo prižadus atversti Girdvainio išverstus kailinius (deja,
20 XXIII |             Jurga, išsisukinėdama iš Girdvainio glėbio.~    Po visą seklyčią
21 XXV   |             kuo daugiau stebėtis, ar Girdvainio su Baltaragio Jurga nelauktais
22 XXV   |     paslaptingai ir netikėtai pavogė Girdvainio arklius.~    Jeigu ne arklių
23 XXV   |             niekas nebūtų stebėjęsis Girdvainio su Baltaragio Jurga užsakais,
24 XXV   |           būti.~    Bet kodėl pavogė Girdvainio arklius kaip tik tada, kai
25 XXV   |          buvo kažkas neaišku. Galėjo Girdvainio arklius ir anksčiau pavogti,
26 XXV   |           galvą neatėjo, kad ji būtų Girdvainio nuotaka ir grįžtų po užsakų.
27 XXV   |             O nusileido tiesiai prie Girdvainio arklių. Nespėjau susivokti
28 XXVI  |              ir pergyvenęs.~    O su Girdvainio obuolmušiais lenktyniavo
29 XXVI  |              jis, lenktyniuodamas su Girdvainio obuolmušiais, pametė tabokinę
30 XXVI  |             į Švendubrę, kad pavogtų Girdvainio obuolmušius.~    Vos nepatrūko
31 XXVI  |             į Švendubrę, kad pavogtų Girdvainio obuolmušius ir Jurgą pražudytų.
32 XXVII | pasivaidendavo šiauraus vėjo kaukime Girdvainio arklių žvengimas, ir jis
33 XXVII |                   Laukė atvažiuojant Girdvainio ir Jurga, nors ir buvo jo
34 XXVII |           Taip laukė ji visa širdimi Girdvainio, ir jis, gal būt, tai nujautė,
35 XXVIII|             Pagaliau Anuprui pagailo Girdvainio, ir jis išėjo ieškoti jo
36 XXVIII|               Niekas kitas negirdėjo Girdvainio obuolmušių žvengiant, tiktai
37 XXVIII|        skleisdami visokias paskalas. Girdvainio nelaimė nesužadino žmonių
38 XXVIII|              ne tiek stebėjosi, kiek Girdvainio gailėjosi Anupras, - Tave,
39 XXVIII|          nežinojo. Tik pasižiūrėjo į Girdvainio sunykusį veidą ir susitiko
40 XXIX  |         keliu Paudruvės link.~    Iš Girdvainio pasiilgimo, kuris pasigirdo
41 XXIX  |             nugalėti. Gaila jam buvo Girdvainio, to mandro jaunikio, kuris,
42 XXIX  |        baisus nusikaltėlis, pabaidęs Girdvainio obuolmušius ir Jurgą ašarose
43 XXX   |                 Jis kaip tik ieškojo Girdvainio, per naktį klausęs Jurgos
44 XXX   |              ir klaidina?~    Staiga Girdvainio galvoje prašvito, ir jam
45 XXXI  |                           XXXI~    O Girdvainio obuolmušiai, kai pavogė
46 XXXI  |          pavogė juos, per visą žiemą Girdvainio obuolmušiai vežiojo biauriais,
47 XXXI  |                   Juos pažino tiktai Girdvainio piršlys, Daugnorų kaimo
48 XXXI  |              iš kalbos ir pažino jis Girdvainio obuolmušius.~    Per pat
49 XXXI  |          Pribėgo Visgirda, atpažinęs Girdvainio obuolmušius, pasižiurėjo
50 XXXI  |              nežinodamas, kad užkasa Girdvainio obuolmušius.~    O Šešelgai
51 XXXII |           ėjusi nors į pasaulio galą Girdvainio ieškoti. Viską užmirštų,
52 XXXII |       ištiestomis rankomis pasitikti Girdvainio, kad tik būtų žinojusi,
53 XXXII |             nežinodama ko. Ir jau ne Girdvainio (nujautė širdis, kad jo
54 XXXIII|             malūną nuo tų nelaimingų Girdvainio piršlybų? O ir Jurgutis -
55 XXXIII|             nuo to laiko, kai pavogė Girdvainio obuolmušius, - susirūpino
56 XXXIII|      pragertomis, bet nuluptomis nuo Girdvainio obuolmušių dvėselienų, -
57 XXXIV |            arkliavagis Raupys, žuvus Girdvainio obuolmušiams, pagaliau taip
58 XXXIV |         rakalis nulupo nuo pasmaugto Girdvainio obuolmušio. Antro arklio
59 XXXIV |     darydamas su juo sutartį pavogti Girdvainio arklius, kaip tik jį perspėjo
60 XXXIV |               atleido virvę.~    - Į Girdvainio obuolmušio kailį, - pasakė
61 XXXIV |          kurias iš vakaro nulupo nuo Girdvainio eržilų ir kuriose dabar
62 XXXV  |             girtuokliui, kad nelįstų Girdvainio obuolmušiam pro pasturgalį,
63 XXXV  |              taip nusivarytute, kaip Girdvainio obuolmušiai." Ir kris tie
64 XXXVI |       išvažiuojamieji, tarsi pražuvę Girdvainio obuolmušiai būtų paskui
65 XXXVI |            Juk ties ta karčema krito Girdvainio obuolmušiai, nuo ten ir
66 XXXVI |           išbarstys. Be to, saugokis Girdvainio. Kritus jo obuolmušiam,
67 XL    |              buvo tą sekmadienį, kai Girdvainio obuolmušius pavogė. Klebonas
68 XL    |           kad nusižvengęs nelyginant Girdvainio drigantas. Gailėjusis ir
69 XLII  |       gražumu susitarti. Kaip žinai, Girdvainio obuolmušiai žuvę, ir jis
70 XLIII |            Šešelga iš karto nepažino Girdvainio, nes niekada nebuvo jo matęs,
71 XLIV  |             Tai ir Pinčukas negalėjo Girdvainio pasivyti, o juo labiau už
72 XLIV  |       perkūnija. Tie žaibai draskėsi Girdvainio širdyje, ir perkūnijos griaudėjo
73 XLIV  |             Būtų ir nepasivijęs, jei Girdvainio širdyje nebūtų kilusi abejonė.
74 XLIV  |         suposi, tykodamas ateinančio Girdvainio. O suabejojęs Girdvainis
75 XLV   |             nustebęs paklausė.~    - Girdvainio ieškoti, - atsakė be sąmonės
76 XLV   |           užmiršo savo ketinimą eiti Girdvainio ieškoti ir ramiai užmigo.~   
77 XLV   |   vienmarškinė į kiemą. Bet už lango Girdvainio jau nebuvo. Jo šešėlis,
78 XLV   |                Baltaragio dukterį ir Girdvainio nuotaką.~    O audra tarsi
79 XLVI  |            sielvartu gyvendamas, kad Girdvainio obuolmušiai jau buvo žuvę
80 XLVI  |              matyti. Nei Jurgos, nei Girdvainio, nei jo obuolmušių žirgų.
81 XLVII |              tą kalną paskui praminė Girdvainio vardu.~    Daugiau žmonės
82 XLVII |           gražuolė Jurga, nelaiminga Girdvainio sužadėtinė, niekas taip