Chapter

 1 I      |         buvo viso Paudruvės kaimo pati smagiausia mergina, kuri
 2 I      |          iš visko juokus krėtė ir pati pirmoji juokėsi.~    Ne
 3 II     |        ten buvo - nesuprasi, o ir pati Uršulė ne visą teisybę sakė,
 4 II     |         visą teisybę sakė, nes ir pati ne viską suprato, o jeigu
 5 II     | neapsakomai. Suspurdėjo širdis, o pati vos bepastovinti ant kojų,
 6 II     |       seklyčioje buvo, Uršulė net pati tikrai nieko neatsimenanti,
 7 III    |      sustojo prie durų. - Apie tą patį velnių raganių.~    - Na,
 8 IV     |       burtai. Pagaliau suprato ir pati sau per kaktą delnu sudavė:~    -
 9 IV     |          ir piktus darbus. Tiktai pati nežinojo ir kitiems buvo
10 IV     |         jai ir reikia, - ne kartą pati sau pasakydavo ir gailėdavosi,
11 IV     |       mane norėjo už jo išleisti, pati žinai! - Uršulė liūdnai
12 IV     |            paskui su apmaudu tarė pati sau ir išsitraukė rožančių,
13 VI     |         nei šį, nei tą nukalba, o pati paraudonuodavo nuo ausų
14 VII    |            Aš jo nesivysiu.~    O pati juokiasi kaip tie pavasario
15 VII    |        nekalbant apie tai, kad ir pati duktė iš tolo pabėgtų nuo
16 IX     |     piršliu, bet Marcelė kažkodėl pati baisiai užsigeidė, pamiršusi
17 IX     |       užleistų eilę, bet Marcelė, pati to nežinodama, kažkodėl
18 IX     |           nustebino, o labiausiai patį Baltaragį, kai pati pasisiūlė
19 IX     |    labiausiai patį Baltaragį, kai pati pasisiūlė už jo eiti.~    -
20 IX     |           numaldyti. Bet pagaliau pati Uršulė susiprato, išgirdusi
21 IX     |     prakeikė Baltaragio malūną ir pati pabėgo?.. Teks palaukti...~    -
22 X      |          nesidžiaugsi, jei širdis pati virpėjo kaip sidabro varpelis.~    -
23 X      |      kalną, bet Marcelė ištrūkusi pati viena užbėgo kvatodama.~   
24 XI     |      nusileidžiant už akiračio ar pati su jomis skristi į dausas.~   
25 XI     |        malūno sparnas, ir Marcelė pati nežino, kaip užsikabino
26 XIII   |         peržengusi slenkstį, kurį pati buvo prakeikusi, nusigando
27 XIII   |           į savo malūną.~    - Tu pati eik sau, kur nori, - atsakė
28 XIII   |    židinio, pasitaisė skarelę ir, pati šypscdama, priėjo prie laimingo
29 XIII   |       Uršulė.~    - Nesusipras, - pati sau tarė ir skarelės kampu
30 XIV    |        tik visai nepakvaišo? Tai, pati persižegnojusi ir jį peržegnojusi,
31 XIV    |         Uršulę? Juo labiau kad ji pati to nori. Tai ir tegu sau
32 XIV    |  suversdamas ant kito galvos, jei pati Uršulė būtų nepadėjusi.
33 XIV    |              numojo Baltaragis. - Pati prarūgo ir visus namus praraugino.
34 XIV    |        Uršulės nusikratęs. Tai ir pati ne mažiau nudžiugo, nes
35 XIV    |           debesėlio.~    O dar tą patį rytą auštant pamatė Baltaragis
36 XV     |                Ar aš akla, ar ką? Pati savo akimis mačiau. Koks
37 XVI    |           tikėti, kad tai būtų ta pati Baltaragio duktė, piktesnė
38 XVIII  |         apgavo Baltaragis kaip tą patį kvailiausią velnią. Ir aš
39 XX     |          pakinkė obuolmušius į tą patį mėšlavežį, su kuriuo pas
40 XX     |        vis labiau nyko, ir šluota pati nejučiomis nusirito į pasuolę.~   
41 XX     |               Prašom, - pasakė ir pati nusigrįžo.~    - Palauk,
42 XX     |           panarino galvą, o ranka pati atkišo butelį su rūta. Apsidžiaugęs
43 XXIII  |           nesugaudamas Jurgos, ji pati pagavo Girdvainį.~    -
44 XXVI   |          kaip iš tikrųjų buvo, ir pati nežinojo. Jai pritarti ir
45 XXVI   |        pro šalį kaip viesulai, jį patį nubloškė į liūną, iš kur
46 XXVI   |   kapstosi iš šiaudų nusinešti jį patį į pragarą.~    Bet, pamatęs
47 XXVII  |        tiktai galvojo vieną ir tą patį, kaip išpirkti savo kaltę
48 XXVII  |    artėjantį pavasarį, ir ji, net pati sau nedrįsdama prisipažinti,
49 XXVIII |         galima išgelbėti, būtent, patį Girdvainį, kuris visai galvos
50 XXIX   |        laukdama. Bet ko ji laukė, pati nežinojo, nes visko buvo
51 XXIX   |                Nežinau, - atsakė, pati su savim kovodama, - ar
52 XXIX   |           ar pajėgsi tu, mergele, pati save pergalėti? Jei pajėgsi,
53 XXIX   |         čia, dėde, kalbi, - tarė, pati nuo savęs bėgdama, Jurga,
54 XXXII  |         užspringusios, nes audėja pati su savimi ginčijosi ir negalėjo
55 XXXII  |      sustingdavo užsisvajodama ir pati nežinodavo, ką begalvojo.~   
56 XXXII  |       pavasarį ne tiek audė, kiek pati su savimi grūmėsi visu įsisiūbavusios
57 XXXII  |       slankiojo iš kampo į kampą, pati neturėdama kur dingti. Kartais
58 XXXII  |  išbėgdavo į paežerę ir klajodavo pati viena pakrantėmis.~    Udruvės
59 XXXII  |       klajodama paežere, negalėjo pati su savim susitarti, tai
60 XXXII  |            Tai laukė dabar Jurga, pati nežinodama ko. Ir jau ne
61 XXXII  |     dukrele, - ramino tėvas, nors patį šiurpulys krėtė. - Nuo savo
62 XXXIII |           suodžiais, o paskui per patį vidurnaktį, mėnuliui šviečiant,
63 XXXIV  |           neišvengė savo galo. Jį patį pirmąjį ištiko nusipelnytas
64 XXXIV  |   landžioti.~    O ir oda buvo ta pati, kurią iš vakaro rakalis
65 XXXIV  |         arkliavagį, o jei ne, tai patį pakarsime karčemoje už Raupį
66 XXXVI  |          iš Šešelgos žodžių ir jį patį apstumdę ir išplūdę, kam
67 XXXVI  |   paviršiaus. Bet vyrai, matydami patį Šešelgą apstumdytą ir nelabai
68 XXXVI  |       atvykęs mužikų malšinti, jį patį, bajorą Šešelgą, apstumdė,
69 XXXVIII|     varstydama pirštais rožančių, pati pirmoji ėjo į bažnyčią.
70 XXXVIII|  neklausysi, nieko nelaimėsi. Tik pati per savo burtus pražūsi.~   
71 XXXIX  |        davatkyne. Kas tai padarė? Pati rupūžė negalėjo įlįsti ąsotėlin,
72 XL     |          Keletą naktų teko vis tą patį daryti. Pagaliau vieną rytą
73 XL     |          nuo arklių žiaunų, ji ir pati nežinanti, tiktai mananti,
74 XL     |        dar ją pražudyti.~    O ji pati su velniais jokių reikalų
75 XL     |    giedodavęs mišparus, ji vis tą patį pagalvodavusi. Todėl, kad
76 XL     |           nuo velnio išgelbėti ir pati visą amžių atgailoti.~    -
77 XL     |          po kojomis dar išsitiesė pati svarbiausioji tos velniavos
78 XLV    |           tu jo ieškosi, dukrele, pati sirgdama? - iš karto nesuprato
79 XLV    |    atsisėdusi šalia tėvo, ne tiek pati valgė, kiek jį valgydino
80 XLVII  |           už savo obuolmušius. Jį patį atrado tarpukalnėje į Baltaragio
81 XLVII  |        nutrenktą ir nugriuvusį, o patį malūnininką Baltaragį -