Chapter

 1 XX    |        dar tėvų tėvo paliktą, tik Anupras pertarė:~    - Kam reikia? -
 2 XX    |        Nesirūpink, - numojo ranka Anupras. - Nesvarbu, kuo važiuosime,
 3 XX    |       kalba? - atsakė susirūpinęs Anupras.~    - Paskalos ir pasakos, -
 4 XX    |              Pamatysime, - atsakė Anupras, vis labiau susirūpindamas,
 5 XX    |          vos kojom žemę siekdami. Anupras tramdė Girdvainį, kad nepervarytų
 6 XX    |          Nieko, - tada pertarė jį Anupras. - Dabar tegu lekia, kiek
 7 XX    |          keista jam pasirodė, kad Anupras nestabdo arklių, nors kitais
 8 XX    |            nieko nematyti, tiktai Anupras vis kažkokius ženklus daro.
 9 XX    |      atsitiko.~    Neatsigręžė nė Anupras, tiktai atgalia ranka kažkokį
10 XX    |        Bet to nei Girdvainis, nei Anupras nepastebėjo, tiktai Baltaragis
11 XX    |          pagalba, - pagaliau tarė Anupras ir ėmė dairytis, ar nepamatys
12 XX    |        kalno nepamatysi, - atsakė Anupras. - Bet važiavome važiavome
13 XX    |       stalo.~    - Ačiū, - atsakė Anupras ir išsitraukė iš kišenės
14 XX    |      Palauk, mergele, - nepaleido Anupras, - o kas mums rūtelę atkiš?~    -
15 XX    |          Na, tai ir gerai, - tarė Anupras, žiūrėdamas į jaunuosius. -
16 XX    |      žiedas prie žiedo, - lankstė Anupras liežuvį, kad net Girdvainis
17 XX    |       alaus putos paraginama.~    Anupras apsakinėjo Baltaragiui sunkią
18 XXIII |     vienintelę paguodą dukterį, o Anupras, nors ir ne viską nugirsdamas,
19 XXIII |           Girdvainį su Jurga.~    Anupras, nespėjęs prasiblaivyti
20 XXIII |          be manęs.~    Susirūpino Anupras, prisiminęs, koks sunkus
21 XXIII |        jums dievas padeda, - tarė Anupras, kai Girdvainis su Jurga
22 XXIII |            Kelkis, - prižadino jį Anupras. - Pramiegojom mudu, seniai,
23 XXIII |        nuotaka, - mostelėjo ranka Anupras. - Ant užsakų. Ir mane paliko.~   
24 XXIII |        apsikniaubė ant stalo.~    Anupras suprato tėvo liūdesį ir
25 XXVIII|          nerasdamas išeities.~    Anupras tikėjosi, kad jam gal pasiseks
26 XXVIII|       buvo susikalbėti. Pamatė jį Anupras keliu nuo Girninkų ateinantį.
27 XXVIII|         tu mano margas! - nustebo Anupras. - Eina pro šalį ir net
28 XXVIII|       manęs nepažįsti? - paklausė Anupras.~    - O kas tu toks? -
29 XXVIII|         kiek Girdvainio gailėjosi Anupras, - Tave, vyruti, tai tikrai
30 XXVIII|         kam? - nesuprato iš karto Anupras. - Ogi pats sakei, kad su
31 XXVIII|   žiūrėdamas į Girdvainį, pertarė Anupras. - Ką dabar padarysi? Arba
32 XXVIII|       tiesa, tai tiesa, - pritarė Anupras. - Bet vis dėlto žmogus
33 XXVIII|       dabar, ir gana! - subarė jį Anupras. - Aš senas, o ir tai, kai
34 XXVIII|           gal ir susitarsime.~    Anupras prisėdo ant akmens, o Girdvainis
35 XXVIII|          Sėsk, - dar kartą pasakė Anupras. - Ko čia dabar dairaisi?~   
36 XXVIII|         abudu ir sėdėjo tylėdami. Anupras žiūrėjo į Girdvainį, ir
37 XXVIII|           Tai va, - pagaliau tarė Anupras, o ką pasakyti norėjo, ir
38 XXVIII|           išgirsti norėdamas. Bet Anupras pasižiūrėjęs tik tiek pasakė: -
39 XXVIII|         ką pasakysiu?~    Nespėjo Anupras žodžio pertarti, kai Girdvainis
40 XXVIII| obuolmušių žvengimą!~    Nustebęs Anupras nespėjo nei jo sulaikyti,
41 XXVIII|         vis tiek neprišauksi. Bet Anupras nė nemėgino jo prisišaukti
42 XXVIII|    tokioje nelaimėje pagalbos? Ir Anupras su visu savo senų metų užsispyrimu
43 XXIX  |          susitikimo su Girdvainiu Anupras nuėjo ne atgal į savo kaimą,
44 XXIX  |       pakelėje ant akmens sėdėjo, Anupras suprato, kur būtų galima
45 XXIX  |     šunkeliais.~    Tai supratęs, Anupras lengviau atsiduso ir, nors
46 XXIX  |         išmaltas ir duobėtas, kad Anupras, tiktai didelio ir skubaus
47 XXIX  |    atsistodamas pagaliau temstant Anupras pasiekė Paudruvės kraštą
48 XXIX  |     dvasios nesimatė. Pasižiūrėjo Anupras į trobos langus. Taip pat
49 XXIX  |             apsidairė ir atsiduso Anupras.~    Bet čia išgirdo, tarytum
50 XXIX  |        Prasivėrė malūno durys, ir Anupras pamatė Baltaragio šešėlį.
51 XXIX  |       vėjas, ir sujudėjo šešėlis. Anupras net krūptelėjo, ar tik nesivaidena
52 XXIX  |     pasaulio pasirodo? - paklausė Anupras, žiūrėdamas į Baltaragį,
53 XXIX  |                Tai aš, - nudžiugo Anupras, kad su gyvu žmogum, o ne
54 XXIX  |   nepažįsti? Tai aš, tavo piršlys Anupras.~    Tada sujudėjo Baltaragio
55 XXIX  |     Pagalbos ieškodamas, - atsakė Anupras.~    - Nežinau, - atsiliepė
56 XXIX  |         ir tavo dukterį, - atsakė Anupras. - Jeigu nesurasiu, nueis
57 XXIX  |        vakaras, mergele, - pasakė Anupras, įėjęs į trobą. - Pas tave
58 XXIX  |        Verta, - tarė neabejodamas Anupras. - Tik tu viena gali čia
59 XXIX  |             Ne, mergele, - pasakė Anupras. - Ne viskas pražuvo. Viską
60 XXIX  |         ir atėjau, - neskubėdamas Anupras dairėsi, kur čia kepurę
61 XXIX  |                  Ačiū, - padėkojo Anupras. - Nors ir skubus reikalas,
62 XXIX  |  pagalvosime.~    Nors ir skubėjo Anupras ateiti, bet atėjęs delsė,
63 XXIX  |          padarysi tai? - paklausė Anupras, dar atidžiau žiūrėdamas
64 XXIX  |      paprastai, mergele, - atsakė Anupras. - Tau širdis pasakys, ką
65 XXIX  |           ir žiūrėdamas į žemę, o Anupras pasikrapštė pypkę ir priėjo
66 XXIX  |          aš taip manau, - pritarė Anupras, paleisdamas dūmą. - Reikia
67 XXIX  |          nė žodžio nepratardamas, Anupras pakėlė galvą, pasižiūrėjo
68 XXIX  |           krūptelėjo ir sustingo. Anupras pasižiūrėjo į langą ir atsigręžė
69 XXX   |         čia nepadarysi, jeigu net Anupras nieko negalėjo pagelbėti
70 XXXI  |          Daugnorų kaimo skerdžius Anupras Visgirda, kuris nors viena
71 XXXI  |         iš Baltaragio malūno, ėjo Anupras susimąstęs keliu, kurio
72 XXXI  |       šonais.~    Daug buvo matęs Anupras ant to kelio (kelias ėjo
73 XXXI  |            Tada netikėtai išgirdo Anupras savo priekurčia ausimi,
74 XXXI  |      Pirmasis arklys, kol pribėgo Anupras, griuvo viduryje kelio ir
75 XXXI  |        kad tu žinotum! - atsiduso Anupras.- Žaibas, o ne arkliai.
76 XXXI  |         vežikas nuėjo į smuklę, o Anupras pasiliko vienas prie kritusio
77 XXXI  |                Dar kartą paglostė Anupras nuleistą arklio galvą, pažiūrėjo
78 XXXII |          Ir tada, kai buvo atėjęs Anupras, vieną mirksnį būtų bėgusi
79 XLV   |    surasti ir visa padaryti, kaip Anupras sakė, nes kitaip jis be
80 XLVIII|     šešėliu, bet ir išmintingasis Anupras, ir vargšė Uršulė, ir nenaudėlis