Chapter

 1 I      |           O dukrai maža terūpėjo, ko tėvas nušvinta ar pražyla,
 2 I      |          o patys arkliai, nežinia ko išsigandę, pasukdavo iš
 3 II     |           mergelę, išleisti ne už ko kito, tiktai už paties velnio,
 4 II     |           Tada suprato Uršulė, už ko norėjo Baltaragis ją išleisti,
 5 III    |          susiraukė ir tarė:~    - Ko čia atėjai? Eik sau į davatkyną
 6 III    |          ir paklausė:~    - Pala, ko aš čia norėjau tavęs paklausti? ~   
 7 III    |  keliaklupsčiais apėjusi. Reikėjo ko nors prasimanyti, o čia
 8 VI     |           pažiūrėdavo Baltaragis, ko ji čia trankosi, o kartais,
 9 VI     |      pastogėje gyventi, dar kažin ko žmonės gali prasimanyti.
10 VI     | storžieviškai atsikirsdavo:~    - Ko tu nori? Argi mudu po viena
11 VI     |  nudžiugęs, atsakydavo:~    - Tai ko dar lauki? Eik sau. Man
12 VIII   |         atsigręžė į svečią.~    - Ko čia nežinosi? - truktelėjo
13 VIII   |           pažiūrėjo į ponaičiuką, ko čia jam reikia, ir pamatė,
14 VIII   |    pakreipė galvą Pinčukas.~    - Ko tiktai nori. Imk nors malūną,
15 VIII   |        Jeigu tu man atiduotum tą, ko neturi, bet ką turėsi, kai
16 IX     |        pablūdo iš to sielvarto ir ko neišėjo iš proto. Nubėgusi
17 XI     |          prie žmonos lovos.~    - Ko sielojiesi? - iš karto suprato
18 XI     |        daryti.~    - Tau čia nėra ko veikti, - tarė jam atlaidžiai
19 XIII   |         labiau nuliūsdamas.~    - Ko čia dabar vis prie lopšio
20 XIV    |       eina nuo jo vargšės galvos. Ko čia pavydėti laimės? Tiktai
21 XIV    |        atbulas atšoko Pinčukas. - Ko nori reikalauk už suvedžiojimą,
22 XVI    |          velniškos silpnybės. Bet ko norėti iš velnio, jeigu
23 XVII   |     pašnairavo kalvis.~    - Maža ko norėjau! - prikišo Jurgutis. -
24 XVII   |    Baltaragio Jurgą.~    - Matai, ko įsigeidė! - nustebo kalvis. -
25 XVII   |           pakvaišęs, nežinodamas, ko stvertis, ir tik vieno bijodamas,
26 XIX    |     šermukšninę lazdą ir dėl visa ko pasiėmęs iš malūno seną
27 XIX    |       negali prisišaukti.~    - O ko tau reikia? - staiga iš
28 XIX    |     trūksta. Išlėkei tada nežinia ko, nei algos atsiėmei, nei
29 XIX    |           ir giminės.~    "Matai, ko užsigeidė!" - pagalvojo
30 XIX    |       susidėsite. Na, gerai. Nėra ko laukti dėkingumo iš velnio
31 XIX    |     pelėdos ūkti, kad jau nežinia ko buvo ir laukti.~
32 XX     |        ėmė dairytis, ar nepamatys ko pagaliau.~    Išgirdęs dievą
33 XXI    |     Šešelga. - Taip aš ir maniau. Ko kito gali laukti iš tų chamų?~    -
34 XXI    |         poras naujų pasagų.~    - Ko tau reikia? - atšoko nuo
35 XXIV   |          juos į zakristiją.~    - Ko reikia? - piktai paklausė. ~   
36 XXIV   |          laiko yra.~    - Neturiu ko galvoti, - atsakė Girdvainis
37 XXV    |    pagundą, išslinko į šventorių, ko anksčiau niekada nedarydavo.
38 XXVIII |          net nepasižiūri.~    - O ko aš į tave žiūrėsiu? - atsakė
39 XXVIII |      turime surasti savąją mergą. Ko gi nori - suradome.~    -
40 XXVIII |           kartą pasakė Anupras. - Ko čia dabar dairaisi?~   
41 XXIX   |           lyg kažko laukdama. Bet ko ji laukė, pati nežinojo,
42 XXIX   |           tą, lyg visai užmiršęs, ko atėjo.~    Tiktai paskui,
43 XXX    |        nesuprasi patamsyje.~    - Ko tu nori iš manęs? - paklausė
44 XXX    |      Palauk tu man, tuojau gausi, ko norėjai! - puolė Girdvainis,
45 XXXII  |      dabar Jurga, pati nežinodama ko. Ir jau ne Girdvainio (nujautė
46 XXXII  |      kvatodama, kad nežinia buvo, ko laukti - vestuvių ar šermenų.
47 XXXII  |         abudu laukė kažko kito, o ko - patys nežinojo.~    Tai
48 XXXIII |          išėjo, nieko nesakęs? Ar ko negirdėjai iš atvažiuojančių
49 XXXIII |            Tada ir kalvis neturės ko pykti.~    O kalvis, visai
50 XXXIII |          apsidairydamas. - Gausi, ko norėjai, ir atstosi nuo
51 XXXV   |        velnias: ką žinai, žmogus, ko jis gali prasimanyti? Jeigu
52 XXXV   |          žmonės visiškai pabiuro, ko gali laukti iš velnių?~   
53 XXXV   |           balsas atsiliepė:~    - Ko tau reikia, kad vidurnaktyje
54 XXXV   |       obuolmušiam pro pasturgalį, ko lindo?~    - Kad nebuvo
55 XXXV   |          atsakė Pinčukas. - O tau ko reikia?~    - Patark, prieteli,
56 XXXV   |         tarsi norėdama paklausti, ko tu čia, durniau, badaisi?~    -
57 XXXV   |     užsiėmęs, kad ir nepastebėjo, ko čia ta jo kumelė dairosi.
58 XXXVI  |     karčemą kaimo vyrai sužinoti, ko čia buvo atjoję ir ką rengiasi
59 XXXVI  |         ir piktai paklausė:~    - Ko gi tau dar reikia?~    -
60 XXXVI  |          aš ir be tavęs rūpesčių. Ko čia dabar mane nuolat trukdai?~    -
61 XXXVIII|      kanopa nuspyrė į šalį.~    - Ko spardaisi kaip arklys? -
62 XXXVIII|      Juodvalkio gizelis Jurgutis? Ko jam reikia? Uršulė visai
63 XXXVIII|            Sveika gyva, - tarė. - Ko mums pyktis, bičiule? Juk
64 XL     |         atbula ranka ir pasakęs: "Ko čia kabinėjiesi?" Ir nuėjęs
65 XLI    |           su arklio uodega.~    - Ko čia dabar? - atsigręžęs
66 XLI    |          kuolais ir sušuko:~    - Ko čia sustojote? Varykite
67 XLI    |         lazdele ir kvatoja.~    - Ko pešatės, vyrai? - klausia.~    -
68 XLI    |         Pešatės ir patys nežinote ko. Pirma reikia išbandyti,
69 XLII   |     medžioja kiškius, neturėdamas ko veikti. Ir staiga šovė jam
70 XLIII  |             Labai prašau. Gal dar ko malonėsite? ~    Girdvainis
71 XLIII  |      išpasakojo, ką jis žinojo ir ko nežinojo. Girdvainis, nors
72 XLIV   |           degančius gaurus.~    - Ko čia dabar rėki? - supyko
73 XLIV   |                    Nežinojai, tai ko dabar nori?~    - Gelbėk,
74 XLIV   |       Šešelga ir bandė atsikelti. Ko jis čia taip žeminsis prieš
75 XLIV   |       kaklo.~    Ak tu Girdvaini, ko tu klajojai, suradęs savo
76 XLV    |            Supyko net ant Anupro, ko jis čia buvo atėjęs ir sukėlęs
77 XLVIII |   prieblandoje, kai pats nežinai, ko pasiilgsti, susirenka kaip