Chapter

 1 II     |            nieko iš to nebus. Tu man seniai esi pažadėta ir mano
 2 III    |          ar ne apie Baltaragį tu man norėjai kažką pasakyti?~    -
 3 III    |          naujo sužinosi, pasakyk man.~    Bet Uršulė, nors iš
 4 IV     |     Negaliu, tetule, - atsakė. - Man bernai taip patinka, kad
 5 VI     |      pasaulyje nebūtų.~    - Kad man nieko daugiau ir nereikia, -
 6 VI     |       Tai ko dar lauki? Eik sau. Man vienam tik ramiau bus.~   
 7 VIII   |         malūno neparduodu.~    - Man visai nereikia tavo malūno, -
 8 VIII   |           Kodėl tu nemali?~    - Man visai nerūpi malimas, -
 9 VIII   |          padėti.~    - Kuo gi tu man galėtum padėti? - dar labiau
10 VIII   |     Baltaragiui.~    - Bet ką tu man už tai duosi? - mandriai
11 VIII   |         atsakė Baltaragis.~    - Man to nereikia, - papurtė galvą
12 VIII   | pagalvojo ir pridėjo: - Jeigu tu man atiduotum tą, ko neturi,
13 VIII   |       metų ateisiu pasiimti, kas man priklauso pagal sutartį, -
14 IX     |         Baltaragio Uršulę?~    - Man vis tiek, - sutiko Jurgutis, -
15 IX     |         tokią, kaip stovi.~    - Man nieko daugiau ir nereikia,
16 IX     |         daug vienuose namuose, o man į kalvę marčios dar nereikia.
17 X      |          kad už tokias piršlybas man už dyką maltum ne tik ligi
18 X      |    apglėbdamas Marcelę. - Juk tu man savo jaunystės džiaugsmą
19 XV     |       gyvenimo per ją nebėra nei man, nei mano dukteriai.~    -
20 XV     |          Juodvalkis. - O tu, jei man ir toliau už dyką malsi,
21 XV     |         jam kalvis, - tik žiūrėk man, niekam neprasitark, kas
22 XVII   |    Nenoriu.~    - Na, tai žiūrėk man! - tardavo kalvis ir prisimerkęs
23 XVII   |          patraukdamas pečiais. - Man jo visai nereikia. Dar tik
24 XVIII  |          tik leidžiasi.~    - Tu man nesakyk, senas aš žmogus,
25 XVIII  |           kad jis norėjo iškišti man kažkokią raganą, o dukterį
26 XIX    |    atsiliepė balsas.~    - Nieko man nereikia, - atsakė Baltaragis,
27 XIX    |          neatsileido Pinčukas. - Man tiktai akis dūmei.~    -
28 XIX    |                 O kaipgi kitaip. Man kažkokią raganą įkišai,
29 XIX    |       kad susitaikytume, atiduok man gera valia dukterį, ir galėsime
30 XIX    |          su manimi prieš tave ir man padės, o tave pražudys.~    -
31 XIX    |          ir davatkos! Pakliūsite man dar kartą, neapsidžiaugsite.
32 XIX    |       Tai pražūk savo pelkėse ir man daugiau į akis nesirodyk.
33 XXI    |      sutiko Pinčukas. - Leisk tu man su juo truputį pakalbėti.~    -
34 XXI    |     šunsnuki? Aš rūpesčių turiu, man reikia vienam pagalvoti.~    -
35 XXI    |       paskui šūktelėjo: - Atnešk man dar vieną bonką.~    - Gausi,
36 XXI    |    Pinčukas. - Kaip tik šiandien man reikia su juo susitarti,
37 XXII   |        galėsi turėti savo dūšią, man jos visai nereikia.~   
38 XXII   |           O reikalas toks: pavok man Girdvainio obuolmušius.~    -
39 XXII   |          pritarė Raupys. - Ir tu man dūšią dar grąžinsi?~    -
40 XXII   |     karčemininko godumu:~    - O man kas bus? - nusišiepė Pinčukui
41 XXIV   |                 Ką tu žinai, gal man dega? - pyktelėjo tada Girdvainis
42 XXV    |       būtų toks atvažiavęs?" Jis man ir atsakė: "Ogi nežinai,
43 XXVII  |   Nereikia, - atsakė ji tėvui, - man daugiau tokio jaunikio,
44 XXVII  |         guosdama tėvą. - Nelemta man laimingai būti, tai ir nereikia.~    -
45 XXVIII |          kraustysiesi?~    - Kad man niekas daugiau pasaulyje
46 XXIX   |      klaidžioja savo šunkeliais, man jo daugiau nereikia.~   
47 XXX    |        lėkiau ar nelėkiau?~    - Man daugiau rūpi, negu tu manai, -
48 XXX    |        tu manai, - tas atsakė. - Man ji seniai pažadėta.~    -
49 XXX    |          išsižadėčiau? Palauk tu man, tuojau gausi, ko norėjai! -
50 XXX    |        verkdamas.~    - Ar ne tu man pasivaidenai? - sulaikė
51 XXXIII |     pažiūrėti, ar dar gyvas? Bet man į kalną, o tau į pakalnę.
52 XXXIII |    likučiais.~    - Na, dabar tu man paūkausi! - tarė apsidairydamas. -
53 XXXV   |       miego keli?~    - Gyvenimo man nebėra, - prašvebleno vis
54 XXXV   |       dabar darysiu?~    - O kas man darbo? - atsakė vis dar
55 XXXV   |           Patark, prieteli, kaip man dabar gyventi? - maldavo
56 XXXV   |      mane mužikai užbadys. Padėk man nuo jų apsiginti.~    -
57 XXXVI  |    Šešelga. - Kur aš čia skųsiu? Man ir į galvą neatėjo.~   
58 XXXVI  |       buvo nusiminęs. - Vis tiek man nebėra jokio gyvenimo. Ir
59 XXXVI  |        arkliai krinta, bet kokia man iš to nauda? Atjojo baudžiamasis
60 XXXVI  |         taip negerai. Įgrisai tu man ligi gyvo kaulo.~    - Bet
61 XXXVI  |      gyvo kaulo.~    - Bet ką gi man daryti, pan Pinčuk! - beviltiškai
62 XXXVII |                 Tėveli, kodėl tu man nesakai visos teisybės?~    -
63 XXXVIII|    atsakė Pinčukas. - Iškrapštyk man kulką iš kulnies.~    -
64 XXXVIII|       liūno pakraščiu. - Verčiau man dantis sudėtum.~    - Kaip
65 XXXVIII|   priklauso: tau - Baltaragis, o man - Jurga.~    - Palauk, palauk, -
66 XLIV   |        pražudyti nori.~    - Kas man darbo? - atsakė iš kantrybės
67 XLIV   |      kalnus į Baltaragio malūną. Man reikia jam už akių užbėgti.
68 XLV    |    kitaip jis be manęs pražus ir man nebus gyvenimo.~    Ji veržėsi
69 XLV    |     gailesčio akimis.~    - Kaip man gera su tavim, tėveli, -
70 XLV    |      niekada nesiskirčiau. Nieko man daugiau nereikia, tiktai
71 XLVIII |          žmonės atsimena.~    Ir man kartais atrodo, tarytum
72 XLVIII |          Arba ir vėl, kitą kartą man atrodo, tarsi ne Baltaragis,
73 XLVIII |     Pinčukas.~    Bet kartais ir man tas Pinčukas pasivaidena
74 XLVIII |       bene vienu veikėju, kad ir man iš pradžių buvo sunku juos
75 XLVIII |     knygos puslapiuose.~    Tada man labai gera su jais visais