Chapter

 1 I      |       vainikas apie nuplikusią jo galvą dar labiau išbaldavo. Ką
 2 III    |       Uršulę ir liūdnai palingavo galva. - Matyt, susigiminiuoti
 3 IV     |          Uršulė liūdnai pamaksėjo galva kaip nuvarytas arklys.~    -
 4 V      |      nuleidusi akis, bet iškėlusi galvą ir graži kaip karalaitė.~   
 5 VI     |            Tas malūnas susuko tau galvą, - kartais pasakydavo Uršulė,
 6 VII    |           bus susukęs Baltaragiui galvą ir visas smegenis, ir ji
 7 VIII   |        duosi? - mandriai pakreipė galvą Pinčukas.~    - Ko tiktai
 8 VIII   |        Man to nereikia, - papurtė galvą Pinčukas. O paskui kiek
 9 IX     |          malūną, apsuko Baltrukui galvą, o ji, visus širdies lūkesčius
10 X      |   jaunikis, nors ir su pražilusia galva, visą laiką neišleisdamas
11 X      |  glostydama Baltaragio pražilusią galvą, - o aš tavo aušrinė žvaigždelė...
12 XI     |    atrasdavo Baltaragį, susiėmusį galvą, sėdintį prie žmonos lovos.~    -
13 XI     |       lovos, glostydamas Marcelės galvą ir žiūrėdamas į jos akis,
14 XII    |   kalnelio. Baltaragis, panarinęs galvą, lyg pro ūką sekė paskui
15 XII    |   paglostė Baltaragiui nulinkusią galvą.~    - Tokia dievo valia! -
16 XII    |        Bobutė atsiduso, palingavo galvą lyg pritardama ir patyliukais
17 XII    |         ar tikrai jis ūžė? Pakėlė galvą, įsiklausė - tylu, nė garso.
18 XIII   |        Uršulė. - Ar tau jau visai galva susisuko ir be lopšio nieko
19 XIV    |           glušą, kuris pirma buvo galvą praradęs dėl malūno, paskui
20 XIV    |     dukters (kam dievas tokiam ir galvą davė?), ji nebegalinti ilgiau
21 XIV    |  Baltaragiui tada kaip tik šovė į galvą: kodėl jis negalėtų apgauti
22 XVI    |           ta mįslė, kad jis laužė galvą (visai jis galvoti buvo
23 XVI    |          kantrybės, ir jis iškišo galvą pro langelį:~    - Ar tu
24 XVII   |   priekalą kūju daužytų, bet į jo galvą. Jurgutis neištverdavo ir
25 XVIII  |      supykęs Baltaragis ir iškišo galvą pro langelį.~    Bet Pinčuko
26 XVIII  |        kokie čia niekai, - kraipė galvą piršlys. - Gerai dar, kad
27 XVIII  |             Dabar suko Baltaragis galvą, kaip išvengti velnio keršto.
28 XX     |      atgaudamas išdidumą, - pirma galvą prarasiu, negu obuolmušių
29 XX     |         gal obuolmušių neteksi ir galvą prarasi? - neatstojo Jurga,
30 XX     |       susitiko akimis ir panarino galvą, o ranka pati atkišo butelį
31 XXI    |     Šešelga jį vadins! Nesulaukta galva, dar ką prasimanys!~    -
32 XXI    |           neužgavusi Pinčukui per galvą, tas spėjo linktelėti, ir
33 XXIV   | obuolmušiai. Apsisuko Girdvainiui galva besisukinėjant, ir jis nubėgo
34 XXV    |     priešingą pusę. Niekam tada į galvą neatėjo, kad ji būtų Girdvainio
35 XXV    |      rankų. Bet susivaldė, iškėlė galvą ir išėjo iš zakristijos
36 XXV    |         kito, paklausė, paklausė, galvą pakraipė ir pagaliau tarė:~    -
37 XXV    |         tai ir apsuko jam velnias galvą, ir jo arkliai pražuvo.
38 XXV    |          laukus nubėgęs. Taip jam galva vargšui susisuko.~    Žmonės
39 XXVI   |          stovėjo Jurga, nuleidusi galvą, o iš jos rankų jaunikis
40 XXVII  |          bedaryti - neišmanė žila galva.~    Praėjo antri ir treti
41 XXVII  |          visą apylinkę, tartum jo galva būtų susisukusi ir jis nežinotų,
42 XXVII  |   našlaitėle mano, - paglostė jos galvą. - Tai aš vis kaltas.~   
43 XXVII  |          ir ji apsikabino jo žilą galvą.~    - Nusiramink, tėveli, -
44 XXVIII |     Girdvainį; atsukti jo susuktą galvą ir sugrąžinti pagaliau į
45 XXIX   |    Atsiduso Baltaragis, panarinęs galvą ir žiūrėdamas į žemę, o
46 XXIX   |           susimąstęs ir panarinęs galvą, prislėgtas sunkaus rūpesčio.
47 XXIX   |     nepratardamas, Anupras pakėlė galvą, pasižiūrėjo ir suprato
48 XXIX   |           ir abejodamas, pakraipė galvą ir įrėmė į Baltaragį akis
49 XXXI   |         antras sustojo, panarinęs galvą, sunkiai šniokšdamas.~   
50 XXXI   |          paglostė antro panarintą galvą, ir taip graudu pasidarė
51 XXXI   |      šalia jo stovinčio panarinta galva nelaimės draugo, antrojo
52 XXXI   |           Anupras nuleistą arklio galvą, pažiūrėjo į kritusio sustingusias
53 XXXII  |        gailesčiu paglostė dukters galvą, ir ji prisiglaudė prie
54 XXXIV  |      Pavakare į stadalą kyštelėjo galvą Jurgutis, ieškodamas Šešelgos
55 XXXV   |      įsižeidė Šešelga. Nesulaukta galva, kad šitaip bajoras žemintųsi
56 XXXV   |       pėdos užburti), ir, pakėlęs galvą, piktai šūktelėjo:~    -
57 XXXVI  |           buvo suprasti (niekam į galvą neatėjo, kad čia būtų toks
58 XXXVI  |           aš čia skųsiu? Man ir į galvą neatėjo.~    O vis dėlto
59 XXXVI  |        visų dantų neteksi, bet ir galvą palydėsi.~    Bet nespėjo
60 XXXVII |           slegia pečius ir lenkia galvą, bet iš lopšio pakilęs naujas
61 XXXVIII|           trenkė kaip su kūju per galvą. Pinčukas, nebaigęs derybų
62 XLI    |           po pažasties, perkreipė galvą, atvertė lapą ir perskaitė:~    -
63 XLII   |      veikti. Ir staiga šovė jam į galvą gera mintis.~    - Nori, -
64 XLIV   |       bėgti į kaimą pagalbos, bet galva apsisuko, ir jis, pats nežinodamas
65 XLV    |           tiktai matyti tavo žilą galvą ir tavo prašvitusias akis.~    -
66 XLV    |        praskaidrėjusia širdimi ir galva, negalėjo užmigti, tai nuėjo
67 XLV    |     miegančią dukrą, paglostė jos galvą, nusiramino ir sugrįžo atgal
68 XLVII  |       kvapo.~    Niekam neatėjo į galvą, kad karčemą būtų uždegęs