Chapter

 1 III    |          ant delno, ir ji užsimojo vėl iš eilės klebonui apsakyti,
 2 III    |      Uršulė ir sustojo, o klebonas vėl ėmė knarkti.~    Gerą pusvalandį
 3 III    |             paklausė.~    Klebonas vėl atmerkė akis ir, pamatęs
 4 III    |        Klebonas klausė, klausė, ir vėl jam užėjo miegas.~    -
 5 III    |            ir išėjo, o klebonas ir vėl užmigo, visai užmiršdamas
 6 III    |            dulkes sijonu sukėlė. - Vėl naujus burtus tas raganius
 7 IV     |         atšiaurius žodžius, bet ir vėl atsileido, prisiminusi savo
 8 IV     |            Ar tu matei tą Pinčuką?-vėl rimtai paklausė Jurga.~    -
 9 VI     |         bet, čia pat berišdama, ir vėl atrišdavo, o paskui atsidusdavo
10 VI     |    neapsidžiaugdavo atradęs Uršulę vėl po namus besiruošiančią,
11 VII    |        baisiai pagailo.~    - Kada vėl atvažiuosi? - paklausė,
12 VIII   |        pagalvodavo, bet čia pat ir vėl užsnūsdavo. - Didelio čia
13 VIII   |        pakėlė akis, manydamas, kad vėl kuris nors kaimynas atėjęs
14 VIII   | atsikratyti įkyraus pribuvėlio, ir vėl nusigręžė į ežero pusę.~    -
15 IX     |    Jurgutis po Baltaragio vestuvių vėl prie kalvio pristojo, kada
16 X      |           susikibusi rankomis, čia vėl ištrūkdama ir viliodama,
17 X      |          laime! - tarė Baltaragis, vėl apglėbdamas Marcelę. - Juk
18 XI     |           supylęs grūdus į girnas, vėl sugrįždavo ir atsisėsdavo
19 XII    |        prižadino Baltaragį, ir jis vėl puolė prie lopšio, užmiršęs
20 XII    |          Baltaragis krūptelėjo, ir vėl užgriuvo mirtina tyla. Kur
21 XII    |     Nelaimė kaip naktis praeis, ir vėl užtekės saulė.~    Baltaragis
22 XIII   |         nuo slenksčio, kai lopšyje vėl pravirko naujagimė ir pasimetęs
23 XIII   |           neatsakydavo ir išeidavo vėl į malūną.~    O laikas vietoje
24 XIII   |            žvilgtelėjo į Uršulę ir vėl nuliūdo. Paguldęs vaiką
25 XIII   |        nusikratyti, nes ji, matyt, vėl neduos jam ramybės. Bet
26 XVI    |         gyventų ir ką darytų? Negi vėl kiurksotų per dienas ir
27 XVII   |    Žaizdras čia suliepsnodavo, čia vėl užgesdavo. Pritrūko kantrybės
28 XVII   |           Jurgutis neištverdavo ir vėl sprukdavo iš kalvės į paežerę.~    -
29 XVIII  |        nusišiepė patenkintas. Mat, vėl atgavo savo velnišką prigimtį
30 XVIII  |            laimingai pasibaigė, ir vėl nusišiepė. Bet čia pat pliaukštelėjo
31 XVIII  |     nežinojo, kaip jį nugalėti, ir vėl žilo ir linko iš didelio
32 XIX    |        velnią ir, jeigu pasisektų, vėl prie darbo pristatyti. Pakvailiojo
33 XIX    |           galima apsieiti. Gali ir vėl snausti mauruose, kas jam
34 XXI    |      Jurgutį į priemenę, o pats ir vėl puolė prie kamaros durų
35 XXII   |             išvaręs jį į priemenę, vėl puolė prie kamaros durų,
36 XXII   |        degtinės, Šešelga atšoko ir vėl prikišo ausį prie durų,
37 XXIII  |            pradėjo snausti, kad ir vėl kiek nusnūdę galėtų iš naujo
38 XXIV   |            baigti", - pagalvojo ir vėl užmigo.~    O Girdvainis
39 XXIV   |      subarė klebonas jaunuosius ir vėl sako:~    - Stonan moterystės
40 XXVIII |         vydamasis.~    Ak, tai jis vėl nusivijo tariamą savo obuolmušių
41 XXIX   |         slidinėdamas, klupdamas ir vėl atsistodamas pagaliau temstant
42 XXIX   |        Jurga pažino Anuprą, širdis vėl sustingo laukdama: matyt,
43 XXIX   |        atsitiko.~    Bet tuo laiku vėl kažkas suūkė, lyg vėjo šuoras
44 XXX    |          juodasis.~    - Kas tu? - vėl paklausė Girdvainis.~    -
45 XXX    |          Kas čia per galas? Ar tik vėl nesivaidena?" - dar labiau
46 XXX    |          nesuranda. Tai dabar, kai vėl tolumoje pasigirdo žvengimas (
47 XXXI   |            nesujudėjo.~    Botagas vėl sušvilpė apie arklių galvas
48 XXXII  |      vakarienės, apleistame malūne vėl suūkė pelėda. Tėvas su dukra,
49 XXXII  |         įsiklausydamas.~    Pelėda vėl suūkė, tarsi raudodama,
50 XXXIV  |         juokai, nelaukė, kol virvė vėl suverš gerklę, ir spėjo
51 XXXVII |        gyvenimo ratas.~    Bet čia vėl iškyla praeities vaiduokliai-nusivylusi
52 XXXVIII|       stabtelėjo susidomėjusi, bet vėl greitai susigriebė, ėmė
53 XXXIX  |         numirėlio dantis, penkta - vėl kažką nei į šį, nei į tą
54 XXXIX  |           priešininkių, kai tos ir vėl visu būriu ją užklupo, tiktai
55 XL     |           kamaroje, ir gana. Kartą vėl užėjusi tokia ubagė, išsipasakojusi
56 XLI    |             Ar tikrai ji ragana? - vėl paklausė tas ponaičiukas,
57 XLI    |     paleido pavadžių galus. Uršulė vėl pasinėrė.~    - Laikykit,
58 XLIII  |        Girdvainis lyg niekur nieko vėl tarė:~    - Dar duok, biaurybe!~    "
59 XLIV   |          Girdvainis, kokią bėdą ir vėl jis prasimanė ant savo galvos,
60 XLIV   | Persigandęs Šešelga pagalvojo, kad vėl trenkęs žaibas, atbulas
61 XLVI   |         dar paabejojo, bet čia pat vėl išgirdo, kaip trinktelėjo
62 XLVI   |           jaunikiui kilpą, o dabai vėl pamatė, kaip tas nelemtas
63 XLVII  |        kalvėje, kad išsimiegotų ir vėl kur nors nepaspruktų, ketindamas
64 XLVII  |          žaizdro nė kvapo. Kur jis vėl dingo, kalvis suprasti negalėjo.~    -
65 XLVIII |           kryžkeliais.~    Arba ir vėl, kitą kartą man atrodo,
66 XLVIII |          trenkęs jam į tarpukaktę, vėl nugramzdina į pragaro tamsybes.~   
67 XLVIII |       nušvinta Baltaragio akmuo ir vėl sustingsta. Iš ežero gelmių