Chapter

 1 I      |      pusėje arba dar blogiau - čia pat prie malūno klampiose Paudruvės
 2 II     |   grasindama malūno pusėn, o tokia pat dešiniąja - žegnojo ir plūdosi
 3 IV     |                 O Jurgos Uršulė iš pat mažens nekentė. Visą senmergės
 4 IV     |        akis juokiasi.~    - Tokius pat niekus, kaip ir tu, - atsakė
 5 VI     |        atsitiko, kad Baltaragis iš pat jaunumės buvo per daug prisirišęs
 6 VI     |            savo ryšulius, bet, čia pat berišdama, ir vėl atrišdavo,
 7 VIII   |               pagalvodavo, bet čia pat ir vėl užsnūsdavo. - Didelio
 8 VIII   |       skambalai.~    Pinčukas taip pat pakilo ir žiūri į tą pusę.~    -
 9 VIII   |          Pinčukas. - Kaimynas. Čia pat pakalnės pelkėse gyvenu,
10 IX     |          gerai nežinojo, tiktai tą pat pavakarę, pasikinkęs arklį,
11 X      |   karalystę. Ar mažai ją masino iš pat mažens malūnas už ežero
12 XI     |      surimtėti, vis dar buvo tokia pat nerūpestinga išdykusi mergaitė
13 XIV    |             sutiko Pinčukas ir čia pat užlėkė ant malūno sparnų
14 XV     |             tik girdėjo, kad ji tą pat rytą prakeikė Baltaragio
15 XV     |            Paudruvės pelkėse, prie pat didžiosios akivaros, piemens
16 XVII   |            senbernis, bet vis toks pat priekvaišis, o paskui ir
17 XVII   |            atsiminimai, kurie taip pat pamažu baigė blėsti.~   
18 XVII   |          ir antrininką, kuris taip pat dėl Jurgos iš proto kraustėsi.
19 XVIII  |          ir vėl nusišiepė. Bet čia pat pliaukštelėjo pats sau per
20 XVIII  |      sugrįžo į savo pelkes ir taip pat daug galvosūkio turėjo.
21 XIX    |      grįždamas į savo malūną, taip pat galvojo, tiktai ne apie
22 XXV    |      prakiurksodavo bažnyčioje nuo pat ankstyvo ryto, kai zakristijonas
23 XXV    |     vakarus, žvengimas gi buvo čia pat aplinkui girdėti, paskui
24 XXVI   |           griuvo, nusirisdamas čia pat į pasuolę.~    Kas toliau
25 XXVI   |    dvikartę, prikimštą šiaudų, čia pat juos iškratė, apversdamas
26 XXVIII | atsikvėpdamas.~    Girdvainis taip pat ne kartą buvo nuėjęs ligi
27 XXVIII |         apie savo arklius, nes čia pat, bekalbant, sužvengdavo
28 XXIX   |          namo neužsukdamas, tuojau pat nuvykti į Paudruvės kraštą
29 XXIX   |            ir sunkus kelias, prieš pat pavasario pabiurimą, išmaltas
30 XXIX   |      Anupras į trobos langus. Taip pat tamsu buvo. Jokio žiburėlio
31 XXIX   |       ašarose paskandinęs, bet čia pat ties prieangiu sugriuvo
32 XXX    |     sumerkti akis, kai staiga ties pat ausimis taip sužvengė, kad
33 XXXI   |      Lietuvos į Prūsus.~    Nuo to pat rudens, kai pavogė juos,
34 XXXI   |    Girdvainio obuolmušius.~    Per pat pavasario atolaidį, grįždamas
35 XXXI   |          atsiduso antrasis ir taip pat sustojo.~    Sustojus vežimui,
36 XXXI   |      paskutinėmis jėgomis, bet čia pat ir suklupo. Pirmasis arklys,
37 XXXII  |       sutiktų ir pamatytų, bet čia pat kildavo toks kartus apmaudas,
38 XXXII  |        pakrantės ir pakriūtės, nuo pat vaikystės išbėginėti, nepaguodė
39 XXXII  |         gelmių, o širdis buvo ligi pat padugnių sudrumsta. Tai
40 XXXII  |            kur jį surasti. Bet čia pat sukilo šaltas bejausmis
41 XXXII  |         kai jau ne malūne, bet čia pat po langais - pelėda ne pelėda,
42 XXXII  |            plėšusios nuo tėvo. Čia pat ji susmuko be žado ant išsigandusio
43 XXXIII |           aprūdijusiu šautuvu, čia pat jį nušveitė suodžiais, o
44 XXXIV  |        obuolmušiams, pagaliau taip pat neišvengė savo galo. Jį
45 XXXIV  |   obuolmušio. Antro arklio oda ten pat kabojo.~    Raupys per tą
46 XXXV   |          kai jau buvo priėjęs prie pat pelkių. Bet pats save čia
47 XXXV   |        kelmą apsisuk ir tuojau čia pat pribūk!~    Šaukė vieną
48 XXXV   |      kažkas viduryje pelkių, o čia pat nematomas balsas atsiliepė:~    -
49 XXXV   |      Pasiekęs miestą, Šešelga taip pat negaišo. Lakstė net liežuvį
50 XXXVI  |            kelio bevažiuojant, čia pat akyse, arba rytą atrasdavo
51 XXXVIII|          kur Pinčukas įspyrė, taip pat nesitvėrė iš skausmo ir
52 XXXVIII|         ryto miglose?), nutarė t.ą pat dieną atsiskaityti su davatkyno
53 XXXIX  |       klebonijos rimtį.~    Tuojau pat ties prieangiu pribuvo ir
54 XXXIX  |    pagalvojus, kokia velniava prie pat jo bažnyčios dedasi, o jis
55 XXXIX  |            nusilenkė klebonui ligi pat žemės, o davatkoms parodė
56 XL     |       gyvenimo.~    Pradėjo ji nuo pat kūdikystės, kaip augusi
57 XL     |  pasigailėti, visa pamėlynavo, čia pat apalpo ir išsitiesė ant
58 XLII   |           kur eini?~    - Nagi čia pat į pelkes kiškių gaudyti, -
59 XLII   |         apsidžiaugęs Pinčukas, čia pat pasimuistė, skarmalai kaip
60 XLVI   |                     XLVI~    Prieš pat aušrą išgirdo Baltaragis
61 XLVI   |         jis dar paabejojo, bet čia pat vėl išgirdo, kaip trinktelėjo
62 XLVI   |       eržilų žvengimas. Visai toks pat, kaip tada, kai Girdvainis
63 XLVI   |            jį savo ugnine strėle į pat pragaro gelmes.~    O įsismaginęs
64 XLVII  |         daug bėdos turėjo, bet čia pat suspaudė širdį kažkoks graudulys,
65 XLVIII |     pelkėse, kurios vis dar tokios pat klampios ir klastingos,