Chapter

 1 II     |         davatkyne, kad neatsitiktų daugiau tokių baisių dalykų.~   
 2 II     |          velnio, kad tik nereikėtų daugiau gaišti pas Baltaragį, kurio
 3 II     |      apžadus.~    Supyko Uršulė ir daugiau nekalbėjo su Baltaragiu,
 4 II     |           raganą! Nenoriu aš tavęs daugiau. Tiktai atstok tu nuo manęs!~    -
 5 II     |            kaip Pinčukui, o gal ir daugiau - už nuvytusią jaunystę
 6 III    |          su savo Baltaragiu! Nieko daugiau aš apie jį nenoriu girdėti.~   
 7 IV     |        akyse palydėjo Jurgą, nieko daugiau nepasakiusi, nors ir baisiai
 8 V      |           Tai ir Girdvainis, nieko daugiau nelaukdamas, apsuko savo
 9 VI     |            į Baltaragį. - Nieko tu daugiau nematai, tiktai tą savo
10 VI     |        nebūtų.~    - Kad man nieko daugiau ir nereikia, - atsakydavo
11 VII    |   senbernystės. Ir juo toliau, juo daugiau Baltaragis jautėsi vienišas,
12 VII    |           sielvarto ir kasdien vis daugiau pajuosdamas, tarytum gyvas
13 VIII   |            Kodėl jis nemala? - vis daugiau susirūpindavo Pinčukas,
14 IX     |      Tiktai sarmatą apturėsime, ir daugiau nieko.~    - Kaip bus, taip
15 IX     |        kaip stovi.~    - Man nieko daugiau ir nereikia, tiktai Marcelės
16 IX     |         palubėmis pro aukštinį. Ką daugiau darysi, kai reikia palaukti.~   
17 X      |          per kraštus. Ir saulė vis daugiau apšvietė trobą, išpuoštą
18 XIII   |            malūną, nežinodamas, ką daugiau daryti.~    Pamažu pradėjo
19 XIII   |        susisuko ir be lopšio nieko daugiau nematai?~    Baltaragis,
20 XIV    |           vos gyvas likau. Nenoriu daugiau pačios. Pasiimk atgal tą
21 XIV    |     pasipurtė velniukas. - Niekada daugiau neieškosiu jokios pačios.
22 XV     |  sapaliojimais. Ir juo patikėjo ne daugiau, kaip Uršule.~    O užklausta
23 XV     |          Jurgučiui atgrasinti, kad daugiau nekvailiotų ir neįsigeistų
24 XVIII  |          su piršliais nesėkmes vis daugiau gandų ir paskalų sklido,
25 XIX    |         sau pasilikai. Dabar manęs daugiau neapgausi, aš jau viską
26 XIX    |    Pinčukas. - Ir tos tavo raganos daugiau nebijau, nes ji savo gandais
27 XIX    |         pražūk savo pelkėse ir man daugiau į akis nesirodyk. Tfu! -
28 XIX    | atsikratyti Pinčuku, kuris pradėjo daugiau įgristi, negu Uršulė. Nebent
29 XX     |         smarkiau lėkė arkliai, juo daugiau atsiliko tas uždusęs kriokimas.~   
30 XXII   |           Tiktai kad jų Girdvainis daugiau nematytų.~    Tada Šešelga,
31 XXIII  |      Tarytum tie žvilgsniai, kurie daugiau negu žodžiai kalbėjo, atėmė
32 XXV    |    Švendubrę, žmonės nežinojo, kuo daugiau stebėtis, ar Girdvainio
33 XXV    |          nuėjęs į varpinę ir nieko daugiau nematęs, tiktai išgirdęs
34 XXVI   |            niekas, prisiminus, kad daugiau nebepamatys Jurgos, skraidančios
35 XXVII  |             atsakė ji tėvui, - man daugiau tokio jaunikio, kuris dėl
36 XXVII  |       prislėgė tėvą, bet jis nieko daugiau jai nepasakė, nes jau tuo
37 XXVIII |         Girdvainis juo toliau, juo daugiau atšiauresnis ir niauresnis
38 XXVIII | kraustysiesi?~    - Kad man niekas daugiau pasaulyje nebemiela, - atsakė
39 XXIX   |        bėgdama, Jurga, nepajėgdama daugiau su savimi grumtis.~    -
40 XXIX   |            savo šunkeliais, man jo daugiau nereikia.~    Vienu atsikvėpimu
41 XXX    |      lėkiau ar nelėkiau?~    - Man daugiau rūpi, negu tu manai, - tas
42 XXXII  |          Udruvės ežere kasdien vis daugiau rinkosi vandens, kuris nardino,
43 XXXII  |      Jurgos krūtinėje pritvino vis daugiau prieštaraujančių jausmų,
44 XXXII  |     nujautė širdis, kad jo niekada daugiau nebepamatys), ne savo vestuvių,
45 XXXIV  |          aplinkinių kiemų bėgo vis daugiau vyrų su kuolais.~    Vargšas
46 XXXIV  |        arimų, kad tik nereikėtų jo daugiau matyti."~    Bet tokia jau
47 XXXIV  |        dūšia arklio odoje, kad jis daugiau dienos šviesos nebematytų
48 XXXIV  |         kad nei tu, nei tavo dūšia daugiau nebeišlįstų ir nesusigundytų
49 XXXV   |            pamatė, kad nebebus jam daugiau gyvenimo, nes nebus vogtų
50 XXXV   |       pėdas paspiaudysi. Pražudysi daugiau arklių, negu Raupys nujojo,
51 XXXV   |     Sugrįžęs į savo karčemą, nieko daugiau neveikė, tiktai žvalgėsi
52 XXXVI  |     dvėseliena. Ir juo toliau, juo daugiau atsirado žmonių, kurie matę
53 XXXVI  |            gal ji atsileisianti ir daugiau nebekeršysianti, bet rengėsi
54 XXXVI  |         obuolmušiam, aš negaliu jo daugiau vedžioti, ir jis grįžta.
55 XXXVI  |          dūmais išrūksi. Bet manęs daugiau netrukdyk. Turiu aš ir be
56 XXXVI  |               prižadėjo Šešelga. - Daugiau tavęs netrukdysiu. Kaip
57 XXXVII |         pelėdą pašoviau... Neūkaus daugiau... Ir bus ramu...~    -
58 XXXVIII|     kulnies sidabro kulką. Bet juo daugiau krapštė, tuo giliau kulka
59 XXXIX  |             ir taip toliau, ir vis daugiau, kad vargšės davatkos, siaubo
60 XL     |          ji baisiai nusigandusi ir daugiau jokių burtų nedariusi.~   
61 XLI    |   špitolninkas Bernardas. Jo kakta daugiau išrasojo, negu po didžiausio
62 XLII   |       pričiupti ir sutramdyti, kad daugiau nesivaidentų.~    Tad Visgirda,
63 XLII   |           Reiktų taip užkišti, kad daugiau po žmones nesivalkiotų ir
64 XLV    |            nesiskirčiau. Nieko man daugiau nereikia, tiktai matyti
65 XLVII  |      praminė Girdvainio vardu.~    Daugiau žmonės pasigedo Baltaragio