Chapter

 1 I     |  sukdavosi nuo mažiausio vėjelio, kuris padvelkdavo iš ežero.~   
 2 I     |        vieną svaiginantį gaudesį, kuris užkerėdavo savo paslaptingumu.~   
 3 I     |     malūnininką Baltrų Baltaragį, kuris vienišas gyveno tame malūne
 4 I     |           kildavo iš ežero rūkas, kuris šviesiausią dieną paversdavo
 5 I     |      spėliodavo, koks velnias: ne kuris nors kitas, tiktai pačių
 6 II    |          tiktai už paties velnio, kuris iš seno Paudruvės pelkėse
 7 V     |       šaunus ir išdidus jaunikis, kuris niekaip negalėjo sau mergos
 8 V     |         skerdžių Anuprą Visgirdą, kuris viena akimi neprimatė ir
 9 VII   |   negalėjo užmiršti nei to juoko, kuris tebeskambėjo visur, kur
10 VII   |          užmiršo net savo malūną, kuris dabar stovėjo suglaudęs
11 VII   |          skambalai ir tas juokas, kuris nuo ankstyvo pavasario jį
12 VIII  |          akis, manydamas, kad vėl kuris nors kaimynas atėjęs bartis,
13 IX    |    parankinis pusbernis Jurgutis, kuris dumples prie žaizdro dumdavo
14 XI    |           susikrimtusį Baltaragį, kuris vis dar nežinojo, ką daryti.~    -
15 XII   |          pagautas naujo rūpesčio, kuris viską nustelbė lyg nepermatomas
16 XII   |        minčių ir traukdamas dūmą, kuris kamuoliais kilo į palubę
17 XIV   | susiriesdama, kad pas tokį glušą, kuris pirma buvo galvą praradęs
18 XIV   |         negalėtų apgauti Pinčuko, kuris jį apgavo, ir vietoje dukters
19 XIV   |        nusiritęs nuo jo krūtinės, kuris jį slėgė ištisus dvylika
20 XV    |       kaulo įgrisusi Baltaragiui, kuris jos niekaip atsikratyti
21 XVI   |         kimsynų tinginys velnias, kuris visiškai niekam netiko.~   
22 XVI   |     Atvažiuos piršliais jaunikis, kuris tau patiks, ir išvažiuosi,
23 XVII  |          malūną ieškoti Jurgučio, kuris amžinai ten slankiodavo
24 XVII  |     vienas, turėjo ir antrininką, kuris taip pat dėl Jurgos iš proto
25 XVIII |        piršlys, - ar tam velniui, kuris ratus sulaužė ir nesuvedė
26 XIX   |     pagaliau atsikratyti Pinčuku, kuris pradėjo daugiau įgristi,
27 XXI   |         ir tas bajoriškas unaras, kuris karčemininkui tiko kaip
28 XXIV  |     prižadino Švendubrės kleboną, kuris dar šiltoje lovoje saldžiai
29 XXIV  |   Baltaragio? Ar ne to raganiaus, kuris čia vieną davatką norėjo
30 XXV   |        vis dėlto atsirado vienas, kuris išplėšė ją iš tėvo raganiaus
31 XXVII |         sužaibavo tokiu išdidumu, kuris tiktai tada žmogų pagauna,
32 XXVII |           daugiau tokio jaunikio, kuris dėl savo arklių mane pametė.~   
33 XXVII |    apgailėdami Baltaragio malūną, kuris stovėjo kaip šmėkla ant
34 XXVII |    sudėdavo visas viltis į žentą, kuris pagaliau atvažiuos ir išgelbės
35 XXVII |      obuolmušių arklių žvengimas, kuris artėdavo ir staiga dingdavo.
36 XXVII |           girdėdamas jų žvengimą, kuris ir klaidino Girdvainį.~   
37 XXVIII|           būtent, patį Girdvainį, kuris visai galvos neteko per
38 XXVIII|         išsižadėti savo jaunikio, kuris savo obuolmušiais patraukė
39 XXIX  |         Iš Girdvainio pasiilgimo, kuris pasigirdo jo balse, kai
40 XXIX  |   Girdvainio, to mandro jaunikio, kuris, vaikydamasis vėją laukuose,
41 XXIX  |        atgal į pirkią pas Anuprą, kuris sėdėjo susimąstęs ir panarinęs
42 XXIX  |          neisiu ieškoti jaunikio, kuris mane pametė.~    - Kokio
43 XXX   |     nuskurdėlį, elgetą ne elgetą, kuris ėjo šnirpščiodamas, lyg
44 XXX   |          Nebent tas pats velnias, kuris pavogė obuolmušius ir kryžkelėje
45 XXXI  |       skerdžius Anupras Visgirda, kuris nors viena akim neprimatė
46 XXXI  |        Žaibas, o ne arkliai. Tas, kuris juos turėjo, dar ir šiandien
47 XXXII |          daugiau rinkosi vandens, kuris nardino, laužė ledą ir kėlė
48 XXXIV |           pasakysiu.~    Bet tas, kuris laikė už virvės, dar labiau
49 XXXVII|   atsikvošėjęs iš klaikaus sapno, kuris slėgė jį visą gyvenimą,
50 XXXVII|           sapnas, klaikus sapnas, kuris su diena išsisklaidys. Yra
51 XXXVII|        atgyjant dukters gyvenime, kuris bus už jo gražesnis ir šviesesnis.~   
52 XLI   |       Padievyčio sraunaus upelio, kuris skyrė Didžiasalio parapiją
53 XLI   |          kur čia tas mokslinčius, kuris taip bandyti pamokė, nors
54 XLII  |          pelkių velnias Pinčukas, kuris, matyt, visai pablūdo ir
55 XLII  |   Juodvalkio parankinis Jurgutis, kuris nuo pernai pablūdęs valkiojosi
56 XLIII |           kad tai velnio Pinčuko, kuris pas Baltaragį bernavo, ir
57 XLIV  |         savo priešininką Pinčuką, kuris, Visgirdos suvarytas į tabokinės
58 XLIV  |    akivara ir ten sutiko Pinčuką, kuris pirmas spėjo atlėkti ir
59 XLIV  |   žeminsis prieš nusususį velnią, kuris nenori jam padėti ir taip
60 XLVII |       pasigedo Baltaragio malūno, kuris per žiemą stovėjo kaip šmėkla
61 XLVII |           savo parankinį Jurgutį, kuris išvakarėse buvo sugrįžęs
62 XLVII |         mažas tokiam nenaudėliui, kuris pražudė Jurgą, gražiausią
63 XLVIII|         niaurų jaunikį Girdvainį, kuris vis dar ieškojo ir negalėjo