Chapter

 1 II     |           nejuokais supyko. - Kas tau galėjo mane pažadėti?~    -
 2 II     |     atstok tu nuo manęs!~    - Aš tau atstosiu! - pasipiktino
 3 V      |        pas mane neužsuki. Negi aš tau per prasta mergina, o gal
 4 VI     |                Tas malūnas susuko tau galvą, - kartais pasakydavo
 5 VI     |     tylesnė būdavo.~    - Tai kad tau dievas tiek proto duotų, -
 6 VII    |    užuojauta klausdavo:~    - Kas tau yra, Baltruk?.. Gal tu sergi,
 7 VII    |      Baltruk?.. Gal tu sergi, gal tau ką skauda?.. Pasakyk, lengviau
 8 VIII   |      ežero pusę.~    - Tai kas gi tau rūpi? - atsirėmė ant lazdelės
 9 IX     |        neatstojo Baltaragis. - Aš tau visą gyvenimą dykai malsiu
10 X      |       sutiko Baltaragis, - malsiu tau už dyką ligi savo ir tavo
11 XI     |       Baltaragio rankų.~    - Kas tau yra, mano paukštele? - nusigando
12 XI     |           Marcelės akis. - Kam gi tau reikėjo keltis ant malūno
13 XI     |        nežinojo, ką daryti.~    - Tau čia nėra ko veikti, - tarė
14 XII    |    Užsiauginsi dukrelę, ir bus ji tau visas gyvenimo džiaugsmas,
15 XIII   | prikišdavo šnairomis Uršulė. - Ar tau jau visai galva susisuko
16 XIII   |     juokiasi mažytė... Užauginsiu tau dukterį... Tik pats kad
17 XV     |      vilties Baltaragis. - Maliau tau ir malsiu už dyką, tiktai
18 XV     |        naktį buvo, nes tada reiks tau vesti Uršulę ir su ja gyventi.~    -
19 XV     |          neprasitark.~    Bet kur tau pusbernis iškęs nepasigyręs
20 XVI    |         piršliais jaunikis, kuris tau patiks, ir išvažiuosi, mane
21 XVII   |          lyg verkdamas.~    - Kas tau yra? - susidomėjo kalvis.~   
22 XVII   | įsikarščiavusį Jurgutį. - Kas čia tau užėjo? Nusišnypšk, ir praeis...~   
23 XIX    |           prisišaukti.~    - O ko tau reikia? - staiga iš pelkių
24 XIX    |           iš balso Pinčuką. - Tik tau kažko trūksta. Išlėkei tada
25 XIX    |       akis dūmei.~    - Kaipgi aš tau akis dūmiau? - nesuprato
26 XIX    | nesidžiaugsi. Tol kerštausiu, kol tau ir tavo dukteriai gyvenimas
27 XXI    |      sudužo į sieną.~    - Sakiau tau, velnio bajorpalaiki, nieko
28 XXI    |     balsas. - Kiek kartų turiu aš tau sakyti, šunsnuki? Aš rūpesčių
29 XXI    |      poras naujų pasagų.~    - Ko tau reikia? - atšoko nuo durų
30 XXIII  |    neatsileido Baltaragis, - kaip tau ne gėda taip meluoti?~    -
31 XXIII  |    dukrelės kaip nendrelės duosiu tau sūnų kaip ąžuolą, senatvės
32 XXIV   |         užkerėtas.~    - Neduosiu tau šliūbo ir nepriimsiu. užsakų, -
33 XXVIII |           atšaudavęs:~    - O kas tau darbo? - ir nueidavęs kaip
34 XXVIII |         tik tiek pasakė: - Užteks tau klaidžioti. Eisime namo,
35 XXIX   |      mergele, - atsakė Anupras. - Tau širdis pasakys, ką turi
36 XXX    |           su pašaipa.~    - O kas tau rūpi, - pyktelėjo Girdvainis, -
37 XXX    |    neišsižadėsi Jurgos.~    - Tai tau, šunsnuki, negana, kad mano
38 XXX    |                Ne, - pasakė, - aš tau nesivaidenau, tiktai pabaidžiau
39 XXX    |            kaip sakė Šešelga, bet tau viską pasakysiu. Tik vis
40 XXXIII |         gyvas? Bet man į kalną, o tau į pakalnę. Vis, tariau,
41 XXXIII |          šautuvo?~    - O kam jis tau? - nustebo kalvis.~    -
42 XXXIII |        tavo malūną?~    - Kur čia tau Jurgutis? - atsakė Baltaragis,
43 XXXIII |                  Na, tai ir padėk tau dieve, - tarė kalvis, išleisdamas
44 XXXIV  | Nenusimink, - ramino vyrai. - Mes tau nieko blogo nepadarysime.
45 XXXV   |     juokėsi:~    - Na, kaip dabar tau, pan Šešelgevič, sekasi
46 XXXV   |        balsas atsiliepė:~    - Ko tau reikia, kad vidurnaktyje
47 XXXV   |    abejingai atsakė Pinčukas. - O tau ko reikia?~    - Patark,
48 XXXV   |         visai Pinčukas. - Kaip aš tau padėsiu? Sukis pats, kaip
49 XXXV   |         gailėtis. O jeigu dar bus tau maža, tai rink arklių pėdas,
50 XXXV   |         ir yra jo bėrosios. - Kad tau kur galas šitaip neapsižiūrėti!~   
51 XXXVI  |           pradėsi skųsti, tai bus tau blogiau, negu Raupiui. Kol
52 XXXVI  |      piktai paklausė:~    - Ko gi tau dar reikia?~    - Ak pan
53 XXXVI  | nepatenkintas Pinčukas. - Ir taip tau negerai, ir taip negerai.
54 XXXVI  |      sutiko Pinčukas. - Dar kartą tau patarsiu, bet paskutinį.
55 XXXVI  |          tark: "Kyšt lyžt, įsakau tau išgyt". Tiktai nesupainiok
56 XXXVI  |         kanopos, nes kitaip spirs tau arklys ir dantis išbarstys.
57 XXXVIII|     dantis sudėtum.~    - Kaip aš tau juos sudėsiu, jei manęs
58 XXXVIII|      atgauti, kas mums priklauso: tau - Baltaragis, o man - Jurga.~    -
59 XXXVIII|          visai nepykstu, tik gera tau linkiu.~    - Atstok, piktoji
60 XXXVIII|        Pinčukas. - Aš nieko blogo tau nepadarysiu... Nori, suteiksiu
61 XXXVIII|    nepadarysiu... Nori, suteiksiu tau tokią galybę, kad savo burtais
62 XLII   |                Nori, - sako, - aš tau visus kiškius sugaudysiu