Chapter

 1 VI    |           nelengvai gavo savo žmoną Marcelę Jaudegytę, gražiausią Paudruvės
 2 VII   |             jauna išdykėlė Jaudegių Marcelė.~    - Tie mūs vyrai išvažiavo
 3 VII   |            ne pasakė, bet nusijuokė Marcelė. - Tai aš tiesiai per ežerą
 4 VII   |            Baltaragį užkerėjo, nors Marcelė visai to nenorėjo. Ji pirmą
 5 VII   |              sukrovė į roges, o kai Marcelė atsisėdo važiuoti, Baltaragiui
 6 VII   |       paklausė, norėdamas sulaikyti Marcelę.~    - Kai kelias pabėgs, -
 7 VII   |       pabėgs, - atsakė išvažiuodama Marcelė ir atsigręžusi šelmiškai
 8 VII   |           darė, vis akyse vaidenosi Marcelė, visur girdėjo jos skambantį
 9 IX    |        važiuotų su juo pas Jaudegių Marcelę.~    - Ar galvos, žmogau,
10 IX    |            Baltaragio neis Jaudegių Marcelė, tai gal už manęs.~    -
11 IX    |            Jurgutis, - pas Jaudegių Marcelę ar pas Baltaragio Uršulę,
12 IX    |         Pirma nuvešiu Baltaragį pas Marcelę, o paskui tave pas Uršulę...
13 IX    |            jaunikio su piršliu, bet Marcelė kažkodėl pati baisiai užsigeidė,
14 IX    |             pusės greitai susitarė. Marcelė prapliupo iš džiaugsmo juoktis
15 IX    |         išpasoginsi? Ne kartą tėvai Marcelę spirte spirdavo, kad eitų
16 IX    |    priaugančioms užleistų eilę, bet Marcelė, pati to nežinodama, kažkodėl
17 IX    |           ėjo Baltaragio užsakai su Marcele, ir nieko čia nepadarysi.
18 IX    |             Baltaragis, apsikabinęs Marcelę su baltu nuometu, rūtomis
19 X     |            krūtinėje.~    Džiaugėsi Marcelė, lyg patekusi į išsvajotą,
20 X     |            pakraštėliais, - juokėsi Marcelė, glostydama Baltaragio pražilusią
21 X     |              ūžiant malūnui, pabudo Marcelė svetimoje seklyčioje, nesusivokdama,
22 X     |    spindulys švystelėjo į trobą, ir Marcelė, linksma ir laiminga, pribėgo
23 X     |       jaunamartė.~    Apsitvarkiusi Marcelė puolė prie krosnies ir užkūrė
24 X     |           linksmai sužėravo ugnelė. Marcelė, užkaitusi pusryčius, su
25 X     |          Pamatysi, - atsakė bėgdama Marcelė, pakeliui atidarydama visas
26 X     |    čiaudėdamas, o paskui juokdamasi Marcelė, šluodama laiptais žemyn
27 X     |           klodus. Iššlavusi malūną, Marcelė numetė į pašalį šluotą ir
28 X     |          vytis skardžiu skrendančią Marcelę. Tik kol jis atbėgo, Marcelė
29 X     |        Marcelę. Tik kol jis atbėgo, Marcelė spėjo nusirengti ir, pūkštelėjusi
30 X     |             savo laimę į kalną, bet Marcelė ištrūkusi pati viena užbėgo
31 X     |         Baltaragis, vėl apglėbdamas Marcelę. - Juk tu man savo jaunystės
32 X     |      atnešei į surūkusią trobą.~    Marcelė nusijuokusi išsisuko iš
33 X     |        Srėbk, šviežiena! - linksmai Marcelė kaukštelėjo šaukštu į kaktą
34 XI    |     džiaugsmo. Visą laiką žiūrėjo į Marcelę, lyg netikėdamas savo laime
35 XI    |       nepamatęs. Visur sekiojo savo Marcelę, nė žingsnio neatstodamas.~   
36 XI    |            lyg kažką nujausdamas. O Marcelė nieko nepaisė, viskas ją
37 XI    |             gervės skrido, - išbėgo Marcelė ant gonkų ir pamatė gervių
38 XI    |             šalį malūno sparnas, ir Marcelė pati nežino, kaip užsikabino
39 XI    |   žvilgtelėjo pro langelį ir pamatė Marcelę, kylančia su malūno sparnu.
40 XI    |        šiurpulingo nujautimo.~    - Marcele, ką tu darai? - nesavu balsu
41 XI    |             girgždėdamas sustojo, o Marcelė nušoko nuo sparno ir juokiasi.~    -
42 XI    |            ir paėmė ją į glėbį.~    Marcelė visa kaip epušės lapas drebėjo.~    -
43 XI    |          Nežinau, - atsakė išbalusi Marcelė. - Tarsi širdyje džiaugsmo
44 XI    |       keltis ant malūno sparnų?~    Marcelė neatsakė, tiktai visa prisiglaudė
45 XI    |         Nunešė Baltaragis ant rankų Marcelę į trobą ir paguldė. Nuo
46 XI    |            motinos viltimi.~    Bet Marcelė pradėjo blaškytis iš nepakeliamo
47 XI    | nesuprasdamas, kas čia įvyko.~    - Marcele, džiaugsme mano... - suklupo
48 XI    |           stingstančia širdimi.~    Marcelė gulėjo be žado, išbalusi
49 XII   |        šermenis, kaimynai pašarvojo Marcelę ant stalo, sudėjo kryžiumi
50 XII   |             maldavo pro ašaras, kad Marcelė bent paskutinį kartą nusijuoktų
51 XII   |             gyvenimo viltį.~    Bet Marcelė sustingusi tylėjo be žado.
52 XII   |           ir kaimynai, užvožę grabe Marcelę, rengėsi išnešti ją į amžino
53 XII   |        malūno sparnų šešėliu. Ar ne Marcelė ant jų supasi? Širdyje smilktelėjo,
54 XII   |          užgriuvo mirtina tyla. Kur Marcelė dingo? Bet ar buvo ji, o
55 XIII  |        juokas priminė motiną, tarsi Marcelė būtų palikusi savo linksmumą
56 XIII  |        pažvelgdavo, visur vaidenosi Marcelė kaip skraidanti paukščiukė,
57 XVII  |        senbernis buvo, išpiršai jam Marcelę, - prikišo Jurgutis.~    -
58 XXXVII|        linksmas juokas.~    Ak, tai Marcelė važiuoja per traškantį ledą.
59 XXXVII|             kregždė linksma ir gyva Marcelė, praskaidrinusi jo gyvenimą
60 XL    |         Baltaragis užsigeidęs vesti Marcelę Jaudegytę, o ji, tiek vargo