Chapter

 1 I      |        Paudruvės malūnininką Baltrų Baltaragį, kuris vienišas gyveno tame
 2 II     |            dalykų.~    Apkaltino ji Baltaragį, kad jis, senas raganius,
 3 II     |        nereikėtų daugiau gaišti pas Baltaragį, kurio namuose bergždžiai
 4 II     |  Nusigandusi Uršulė persižegnojo ir Baltaragį peržegnojo.~    - Atstok, -
 5 II     |           rožančių ir nusivesti pas Baltaragį, kad pamatytų tas begėdis,
 6 III    |           Švendubrę, paskleidė apie Baltaragį būtų nebūtų gandų, kuriais
 7 III    |                    Pala, ar ne apie Baltaragį tu man norėjai kažką pasakyti?~    -
 8 III    |            atsakė:~    - Ar ne apie Baltaragį, klebonėli?~    - Taigi,
 9 III    |                  Taigi, taigi, apie Baltaragį, - atsiminė klebonas. -
10 III    |         atgijo. Pradėjo rinkti apie Baltaragį visokius gandus ir paskalas,
11 III    |          negalėjo sužinoti nei apie Baltaragį, nei apie jo malūną. Kartais
12 VI     |           sklido gandai apie Baltrų Baltaragį ir jo malūną. Čia buvo ne
13 VI     |           Tas ūžimas tarsi užkerėjo Baltaragį. Kiek paūgėjęs, dienas ir
14 VI     |           su priekaištu žiūrėdama į Baltaragį. - Nieko tu daugiau nematai,
15 VI     |          kuriais tikėjosi vis dėlto Baltaragį prisivilioti, bet, ir tiems
16 VI     |          nepaprastai pradžiugindama Baltaragį.~    - Matai, susipras kartą, -
17 VII    |            visą malūną ir senstantį Baltaragį užkerėjo, nors Marcelė visai
18 VII    |            šypsena visur persekiojo Baltaragį, ir kartais net atrodė,
19 IX     |            Jurgutį. - Pirma nuvešiu Baltaragį pas Marcelę, o paskui tave
20 IX     |        nustebino, o labiausiai patį Baltaragį, kai pati pasisiūlė už jo
21 IX     |           pažaliavusi, baltakiavo į Baltaragį. Visaip svarstė spėliojo,
22 X      | nustelbdamas vestuvių ūžesį. O apie Baltaragį ji sukosi kaip apynėlis,
23 XI     |   nujausdami nelaimę. Ten atrasdavo Baltaragį, susiėmusį galvą, sėdintį
24 XI     |             nepakeliamo skausmo, ir Baltaragį, nežinantį, ką daryti, tiktai
25 XI     |            atsigrįžo į susikrimtusį Baltaragį, kuris vis dar nežinojo,
26 XI     |        laimę.~    Pirkioje pasitiko Baltaragį susirūpinusi bobutė su klykiančiu
27 XII    |           išnešė grabą iš trobos ir Baltaragį paskui išsitempė. Ant pakriūtės
28 XII    |        Pagaliau, atplėšęs prievarta Baltaragį nuo kapo, Juodvalkis parvedė
29 XII    |            ir niūniavimas prižadino Baltaragį, ir jis vėl puolė prie lopšio,
30 XII    |             į sulinkusį prie lopšio Baltaragį ir suprato, kad iš to lopšio
31 XIII   |             į palinkusį prie lopšio Baltaragį.~    Paryčiu sugirgždėjo
32 XIII   |        Apsisprendusi Uršulė atstūmė Baltaragį nuo lopšio, pervystė kūdikį,
33 XIII   |          Uršulė, pamačiusi šypsantį Baltaragį su kūdikiu ant rankų. Metė
34 XIII   |        prarastą laimę iš proto varė Baltaragį. Juos nustelbdavo tiktai
35 XIV    |       pavydulinga šeimininkė, plūdo Baltaragį už jo nerūpestingumą, o
36 XIV    |             nesavu balsu keikiančią Baltaragį ir jį, Pinčuką, ketinančią
37 XV     |            išmaliavojęs, vakare pas Baltaragį į malūną nuvažiavo, ir naktį
38 XVI    |         Paskui mergina, apsikabinus Baltaragį, nuėjo į trobą, o Pinčukas
39 XVI    |            šio, nei iš to užkalbino Baltaragį:~    - Kas ta mergina, kuri
40 XVIII  |           tarškėjimo. - Nesulauksi, Baltaragi, piršlių, nors ir girdėsi
41 XIX    |        Pinčukas, matydamas supykusį Baltaragį, norėjo dar jį pasivyti,
42 XX     |             greičiau nuvažiuoti pas Baltaragį, pasirodė įtartinas tas
43 XXI    |            kad pristojai pas mužiką Baltaragį už berną? O gal Baltaragis
44 XXIX   |      paklausė Anupras, žiūrėdamas į Baltaragį, ant kurio vienplaukės galvos
45 XXIX   |  pasižiūrėjo į langą ir atsigręžė į Baltaragį.~    - Kas gi čia dabar? -
46 XXIX   |           pakraipė galvą ir įrėmė į Baltaragį akis lyg klausdamas. O tas
47 XXXI   |             galima bus išgelbėti ir Baltaragį su jo dukra nuo gresiančio
48 XXXIII |       pamatęs prieš save atsiradusį Baltaragį. - Maniau, kad jau visai
49 XXXIII |           įsižiūrėdamas patamsyje į Baltaragį. Ką jis čia prasimanė? Gal
50 XXXVII |           tarė, kad bus pats laikas Baltaragį išgąsdinti, suvesti senas
51 XXXVII |         kaip tik atėjęs atsiprašyti Baltaragį už šnirpščiojimą ir paprašyti,
52 XXXVII |             Šaltas prakaitas išpylė Baltaragį, jis pašoko nuo suolo, pažiūrėjo -
53 XXXVIII|    nuklibikšavo į pelkes, keikdamas Baltaragį, ir atsisėdo ant pirmo kelmelio.~    -
54 XXXVIII|          jis taip padarytų, surištų Baltaragį su Uršule (didesnio keršto
55 XXXVIII|           ką norėsi... Prisiviliosi Baltaragį ir visiems savo priešininkams
56 XLIII  |           velnio Pinčuko, kuris pas Baltaragį bernavo, ir arkliavagio
57 XLV    |               ir paskutinį - apgavo Baltaragį šviesi laimės šypsena.~   
58 XLVI   |              O Pinčukas irgi pamatė Baltaragį, stovintį vienplaukį kiemo
59 XLVII  |      nugriuvusį, o patį malūnininką Baltaragį - ligi kelių į žemę įsmukusį,
60 XLVIII |    nelaimingą Paudruvės malūnininką Baltaragį, jo gražuolę dukterį Jurgą,