Chapter

 1 XX    |          Girdvainį, kad nepervarytų arklių, nes kelias tolimas - septynios
 2 XX    |      pasirodė, kad Anupras nestabdo arklių, nors kitais kartais ir
 3 XX    |              pasirodė įtartinas tas arklių nepaprastas eiklumas ir
 4 XX    |          pakvaišėlis ir metėsi prie arklių, lyg norėdamas juos sulaikyti
 5 XX    |          savo kvėpavimą ir nuvarytų arklių šniokštimą.~    - Matai,
 6 XXI   |      netikęs arkliavagis. O ar maža arklių jis pavogęs, ir dar kokių!
 7 XXI   |      įsiklausęs (vis tos Girdvainio arklių kanopos ausyse tebekaukšėjo!),
 8 XXII  |                Durnas aš būčiau pro arklių pasturgalius landžioti? -
 9 XXII  |                 Tai, kas paliks nuo arklių.~    - Chamas, - piktai
10 XXII  | pralinksmėjęs Raupys. - Nuo pavogtų arklių uodegas karpyti.~    - Ar
11 XXII  |    sielojosi Šešelga dėl Girdvainio arklių, nieko negalėjo sugalvoti,
12 XXII  |             nors teks iš Girdvainio arklių.~
13 XXIV  |          Tuo metu pasigirdo skardus arklių žvengimas, kad net bažnyčios
14 XXV   |    Girdvainio arklius.~    Jeigu ne arklių pavogimas, gal niekas nebūtų
15 XXV   |     atvažiavęs, galvon nesuimsi. Iš arklių - ponas didelis, o iš ratų -
16 XXV   |             tiesiai prie Girdvainio arklių. Nespėjau susivokti nei
17 XXV   |         pradėjo žvengti kaip šimtas arklių. Aš nubėgau į zakristiją
18 XXV   |          savo dūšią išgelbėti, o ne arklių, nes čia nieko nepadarysi,
19 XXV   |        tėvas velniui pažadėjo, arba arklių neteksi. O norėsi turėti
20 XXV   |        išgirdęs vežimo dardėjimą ir arklių žvengimą. Kai išėjęs iš
21 XXVI  |           aplinkui dundėjo žemė nuo arklių kanopų ir žvengė obuolmušiai
22 XXVII |            jaunikio, kuris dėl savo arklių mane pametė.~    Nežinojo
23 XXVII |             vėjo kaukime Girdvainio arklių žvengimas, ir jis sudėdavo
24 XXVII |          prisisapnuodavo obuolmušių arklių žvengimas, kuris artėdavo
25 XXVIII|     klausinėdamas, ar kas nematė jo arklių, bet žmonės tiktai pečiais
26 XXVIII|       galvoje negerai, o ne pavogtų arklių reikalas?~    Niekas kitas
27 XXVIII|             Tai vis dar ieškai savo arklių? - neva paklausdavęs. -
28 XXVIII|   neklausinėdavęs, ar kas nematė jo arklių, o jeigu kas jį paklausdavęs
29 XXVIII|                  Bet tokių ir antrų arklių, - pertarė Girdvainis.~    -
30 XXVIII|           ne arklys. Negi dabar dėl arklių iš pasaulio kraustysiesi?~    -
31 XXVIII|         ieškojo, o suradęs dėl savo arklių pametė, paliko laukiančią
32 XXX   |     betykojant pravažiuojančių savo arklių. Niekas, matyt, jo iš tos
33 XXX   |          kito pasaulio ieškoti savo arklių. Prieina tamsoje, sustabdo
34 XXX   |         nesutiks pravažiuojamų savo arklių, bet susitiko tiktai savo
35 XXXI  |           iš paskutinių jėgų dviejų arklių grobai, plakdami šonais.~   
36 XXXI  |         Lietuvos į Prūsus) nuvarytų arklių, bet tokius parbaigtus kuinus
37 XXXI  |            sukruvindamas nučaižytus arklių šonus. Arkliai bejėgiškai
38 XXXI  |           Botagas vėl sušvilpė apie arklių galvas ir krito su keiksmais:~    -
39 XXXI  |      Šešelga gal turės naujai vogtų arklių pamainą.~    Keikdamasis
40 XXXI  |          porą tik ką Raupio pavogtų arklių. Paskui sekė lyg kranklys
41 XXXI  |          atsivedęs naują porą vogtų arklių, įkinkė juos į briką ir
42 XXXIV |             vyrai neatrastų. Dešimt arklių atvesiu už išgelbėjimą.~    -
43 XXXIV |        dienos šviesos nebematytų ir arklių nebevogtų.~    Kaip tarė,
44 XXXIV |        nebeišlįstų ir nesusigundytų arklių vogti.~    Raupiui nieko
45 XXXV  |           gyvenimo, nes nebus vogtų arklių, nebebus ir jų uodegų. O
46 XXXV  |          dar bus tau maža, tai rink arklių pėdas, spiauk tris kartus
47 XXXV  |      paspiaudysi. Pražudysi daugiau arklių, negu Raupys nujojo, ir
48 XXXV  |            pamatė ant kelio daugybę arklių pėdų. Atsiminė, kad vakar
49 XXXV  |          kalamaškos, pradėjo rinkti arklių pėdas, spiaudyti nusigrįžęs
50 XXXV  |             pakeliui spiaudydamas į arklių pėdas ir džiaugdamasis,
51 XXXVI |            kitus arklius.~    Tokio arklių maro net seni žmonės neprisiminė.
52 XXXVI |              o atrado tiktai keistą arklių marą. Tai kad ir jų arkliai
53 XXXVI |           pareidamas nutarė verstis arklių gydymo amatu.~    Tiktai
54 XXXVI |    Nelengvas vis dėlto daiktas būti arklių daktaru! Tai parėjęs galvojo,
55 XXXVII|             su Šešelga įvarė siaubo arklių maru visam Paudruvės kraštui.~   
56 XL    |            savo dūšią išganyti, nes arklių vis tiek nesurasi, kai juos
57 XL    |             O dėl siaučiančio dabar arklių maro ji esanti nieko nekalta
58 XL    |            kas turėtų atsitikti nuo arklių žiaunų, ji ir pati nežinanti,
59 XLI   |      pasklido gandai, kad ji ir ant arklių marą užtraukusi), bet negalėjo
60 XLIII |           reikėję, kad nevogtų gerų arklių. O ir Pinčukui tas gražumu