Chapter

501 XXXV   |             į peklą smalos važiuoti, o ne į miestą skubiais reikalais.~   
502 XXXV   |          kodėl jos nebaksi botkočiu, o kažką renka nuo kelio. Bet
503 XXXVI  |           kokia liga - nesistebėtum, o čia - sveikiausi arkliai
504 XXXVI  |          pirmasis ant kelio padvėsė, o bajoriška kalamaška ligi
505 XXXVI  |            tik ne jie ir užnešė?~    O čia dar prisiminė žmonės
506 XXXVI  |           nujodavo vieną kitą arklį, o dabar - dingsta arklys,
507 XXXVI  |            jis nujodavęs ant arklio, o žmogui palikdavusi tiktai
508 XXXVI  |           prarandančių savo arklius. O čia pavasaris artėjo, ką
509 XXXVI  |             ar kitą koją ir paleidę, o dabar, kai jis pats buvo
510 XXXVI  |             matote, kas iš to išėjo. O bus dar blogiau. Ne tik
511 XXXVI  |               jokio maišto nesurado, o atrado tiktai keistą arklių
512 XXXVI  |             čia buvo tiktai žvalgai, o atjos visa kariuomenė ir
513 XXXVI  |              ir į galvą neatėjo.~    O vis dėlto priskundė, primelavo
514 XXXVI  |               mane pirmąjį apstumdė, o paskui susirinkę mužikai
515 XXXVI  |           tokio Šešelgos pasigyrimo, o paskui vienas kitas pradėjo
516 XXXVI  |        vienas kitas pradėjo abejoti: o ką, gal tas velnio išpera
517 XXXVI  |         arklys vertesnis už pinigus! O Šešelga jau pradėjo skaičiuoti,
518 XXXVI  |              daug didesnės nelaimės, o Pinčuko negalėjo prisišaukti,
519 XXXVII |          pagaliau ėmė ir užmigo.~    O Pinčukas kaip tik nutykojo
520 XXXVII |            subraškėjo visas malūnas, o sparnai kaip per viesulą
521 XXXVII |            ir puolė stabdyti malūną, o nuo sparno atsiliepė Pinčukas:~    -
522 XXXVII |      nusišiepė. - Matai, kas darosi? O bus dar blogiau, jei neišpildysi
523 XXXVII |          užsnūdo po malūno sparnais, o čia - kaip perkūnas giedrą
524 XXXVII |              kad į pasagas atsimušė, o kitaip būtų nežinia už ką
525 XXXVII |             kur su jomis dingti.~    O ir Baltaragis, nieko nežinodamas,
526 XXXVII |           pavirto nykiu šešėliu.~    O Baltaragis tiktai dabar
527 XXXVII |              langą švietė mėnesiena, o pro akis slinko visas gyvenimas.
528 XXXVII |           tamsus, beviltiškas rūkas. O dienos bėga, metai slenka.
529 XXXVII |        snaigės kaip baltos drobulės, o pro apsnigtus šlaitus ir
530 XXXVII |            kryžiai. Ten neša karstą, o jame visą jo gyvenimo džiaugsmą
531 XXXVII |             žemė, paslėpdama karstą, o ant mažo kauburėlio iškyla
532 XXXVII |       beviltiškos lyg amžina naktis. O apleistoje troboje, baisiai
533 XXXVII |         Stovi nusiminęs prie lopšio, o širdyje grumiasi tamsus
534 XXXVII |              sparnai vis greitėdami, o troboje su įsiskverbusiais
535 XXXVII |   šnairuodama kaip apvilta praeitis, o pro malūno sparnus šmėkščioja
536 XXXVII |            ir nužvengia obuolmušiai, o jo nyki praeitis užstoja
537 XXXVII |        dukters jaunystės džiaugsmo,. o klastingas Pinčukas pagaliau
538 XXXVII |         pasiilgimais ir sielvartais. O jis tuo jau laimingas, kad,
539 XXXVII |           perkūnas trenkęs į malūną, o duktė, pakilus audrai, nuskridus
540 XXXVII |          duktė miega kaip miegojusi, o už lango ryto sambrėškoje
541 XXXVIII|           galvojo apie baisų kerštą. O tuo tarpu, nesikęsdamas
542 XXXVIII|             ieškau tavęs ir nerandu. O kokia baisi nelaimė mane
543 XXXVIII|          pačiam dantys barškėjo.~    O Šešelga be dantų, tiktai
544 XXXVIII|          vienu keiksmu padarysi?~    O ir Pinčukas, kratydamas
545 XXXVIII|           apmaudu, piktumas piktumu, o kažką reikia daryti. Bet
546 XXXVIII|            padaryti vienas be dantų, o kitas pašautas į kulnį?
547 XXXVIII|         apgalvoti, kaip atsikeršyti, o Šešelga, visai nusiminęs,
548 XXXVIII|          pažadėjo ir neištesėjo.~    O ką, jeigu jis taip padarytų,
549 XXXVIII|           keršto ir būti negalėtų!), o jis tada, įsigijęs Uršulę
550 XXXVIII|             su Uršule susitikti.~    O jau aušo rytas. Rūkas sklaidėsi
551 XXXVIII|             nei Jurgos nebuvo matęs. O dabar jis vieną ir kitą
552 XXXVIII|              kalbėjusi rožančių.~    O Pinčukas, sukaupęs visą
553 XXXVIII|         priklauso: tau - Baltaragis, o man - Jurga.~    - Palauk,
554 XXXVIII|            tarė nusigandusi Uršulė.- O kas gi pats esi?~    Dėl
555 XXXVIII|         Uršule, pasileido bėgti.~    O Uršulė, atsidūrusi už šventoriaus
556 XXXVIII|            linkusi su juo pakalbėti. O ką, jeigu su jo pagalba
557 XXXVIII|            kažko išsigandęs, nulėkė, o jai liko tik senas apmaudas.~    -
558 XXXVIII|             nuvijo varpų garsai.~    O pro šalį ėjo kitos davatkos
559 XXXVIII|          Pirmiausia jums atkeršysiu, o paskui su Baltruku susitaikysiu...
560 XXXVIII|            ir pamynė po kojomis.~    O tas pagundų žaltys Pinčukas,
561 XXXVIII|         pirma proga atsikratyti.~    O Uršulė, visai nepaisydama
562 XXXVIII|              davatkyno priešininkėm, o paskui susitaikyti su Baltaragiu
563 XXXIX  |              ja turi ir baigtis.~    O atsitiko taip, kaip Uršulė
564 XXXIX  |             susitaikyti su Baltruku. O anksti iš ryto - buvo kaip
565 XXXIX  |               jei ne velnio nuotaka? O ta, priremta prie sienos,
566 XXXIX  |          kaip ta rupūžė, sudžiūsite, o aš grįšiu pas Baltruką ir
567 XXXIX  |              pradėjo tąsyti už kasų. O kokios ten kasos galėjo
568 XXXIX  |             nenorėjo ir jų apkerėti. O kaipgi, viena atrado galvūgalyje
569 XXXIX  |            ir jas visas praryti.~    O Uršulė, taip baisiai nutąsyta
570 XXXIX  |       atlygintas pagaliau nusileido. O dabar, eidamas mišių laikyti,
571 XXXIX  |             apsimetė esanti davatka, o iš tikrųjų buvo ir pasiliko
572 XXXIX  |             pikčiausia ragana.~    - O iš kur jūs žinote, kad ji
573 XXXIX  |              viena kitą perrėkdamos, o du vyrai, rimtai pritardami,
574 XXXIX  |          prakeiktos velnio nuotakos. O viena davatkėlė, vardu Elžbieta,
575 XXXIX  |      nežinojęs, kas tai galėtų būti, o dabar aišku, kad šita ragana
576 XXXIX  |            sužadėtiniu velniu.~    - O vakar iš ryto, - pritarė
577 XXXIX  |          išsigandęs varpų, pabėgo... O ji dar šaukė, kad palauktų...~   
578 XXXIX  |             pat jo bažnyčios dedasi, o jis nieko nežino.~    -
579 XXXIX  |              jis nieko nežino.~    - O ką tu pasakysi? - pagaliau
580 XXXIX  |             klebonui ligi pat žemės, o davatkoms parodė pro sijoną
581 XXXIX  |       Baltaragis ir norėjo išpiršti. O vakar iš ryto, tiesa, Pinčukas,
582 XXXIX  |          išpažintį iš viso gyvenimo, o paskui jau darykite, ką
583 XL     |              visi iš malūno iškrikę, o pasilikę tik jiedu su Baltruku.
584 XL     |            bet vandeniu nesiplovusi, o sušluosčiusi prakaitą į
585 XL     |      Paprastas, rodos, buvo daiktas, o tokia baimė ėmusi, kad net
586 XL     |              kad net visa drebėjusi, o biaurybė šikšnosparnis neįsivelia
587 XL     |       atsigrįžusi, tai būtų apakusi, o jeigu būtų išgirdusi šikšnosparnį
588 XL     |              nuėjęs neatsigręždamas, o kabliukas taip ir nulūžęs
589 XL     |             vesti Marcelę Jaudegytę, o ji, tiek vargo padėjusi
590 XL     |             kad jaunoji neperžengtų, o jeigu peržengs - su grabu
591 XL     |                su grabu kad išneštų. O pačiai Uršulei dar įsakiusi
592 XL     |             burtų žodžius užmiršusi, o ir tada ne tiek juos kalbėjusi,
593 XL     |         tėvas neišleistų už Pinčuko (o jis didesnis esąs už ją
594 XL     |        išjuokusi ir nieko nedariusi, o Uršulė norėjusi tam kvailam
595 XL     |          arklius ir nulėkęs su jais, o Pinčukas žvengęs, aplinkui
596 XL     |    zakristijos ir jos nepasiklausęs, o ji būtų jam patarusi, ką
597 XL     |            susidėjęs su arkliavagiu, o už jų dar stovi tėvas raganius.~   
598 XL     |            stovi tėvas raganius.~    O dėl siaučiančio dabar arklių
599 XL     |         nutylėjo lyg mietą prarijęs, o Uršulė toliau išpažino savo
600 XL     |              pabėgęs, varpų vejamas, o davatkos ją apšmeižusios.
601 XL     |             mažiau liežuviais maltų, o dar kitoms - kur kojūgalyje
602 XL     |            savo paskalomis piktintų, o toms, kurioms numirėlio
603 XL     |             ir joms dantys išbyrėtų, o kas turėtų atsitikti nuo
604 XL     |           nori dar ją pražudyti.~    O ji pati su velniais jokių
605 XL     |         pusiau akla ir neprimatanti, o špitolninkas Bernardas,
606 XL     |            iškilmingus mišparus.~    O Uršulė, atlikusi viešą išpažintį,
607 XL     |           kuri jo parapijoje dėjosi. O čia po kojomis dar išsitiesė
608 XL     |         susidėjo. Tegu patys žinosi, o jam viso to per akis užtenka.
609 XLI    |              špitolninkas Bernardas, o antrą - net įsiręžęs - zakristijonas
610 XLI    |         dievo priešininkai bijosi!), o iš kitos pusės zakristijonas
611 XLI    |             su kažkokia krapyla.~    O kokia žmonių spūstis buvo!
612 XLI    |            Tai vieniems net pagailo, o kiti nusispiovė, kad neužkerėtų,
613 XLI    |          taip nevarytų, pats pabėgo. O kitus išvaikė zakristijonas
614 XLI    |           nusivarė bažnyčios tarnai, o ir ta ragana Uršulė nepasivelka.
615 XLI    |             ir reikia varyti toliau! O kur ją nuvarysi?~    Palydovai
616 XLI    |        varyti į pasaulio galą?~    - O ką aš žinau? - atsakė nosį
617 XLI    |       sustojo čia viduryje tiltelio. O po tilteliu pasislėpęs Jurgutis
618 XLI    |         Neleisime mums primesti.~    O Švendubrės vyrai užrėmė
619 XLI    |              užstojusių kelią.~    - O kas mums rūpi? - abejingai
620 XLI    |         spiaudosi į tekantį vandenį, o Bernardas atsisėdo ant tiltelio
621 XLI    |              šaukdamas pagalbos.~    O vyrai, sustoję tiltelio
622 XLI    |               Sustojo nustebę vyrai. O tas ponaičiukas atsistojo
623 XLI    |            sugriuvusią Uršulę.~    - O kas ją žino? - abejingai
624 XLI    |              ji tikrai ragana.~    - O kaip ją išbandysi? - vieni
625 XLI    |             čia lotyniškai parašyta, o aš jums išguldysiu lietuviškai: "
626 XLI    |              prie dešiniosios kojos, o dešiniosios rankos nykštį
627 XLI    |       vandenį. Jeigu plauks -ragana, o jeigu skęs - nekalta." Taigi,
628 XLI    |     atsiliepė iš vieno tilto galo. - O mes, durniai, stovime ant
629 XLI    |            klausia vieni kitų:~    - O kas dabar leis ją į vandenį?~    -
630 XLI    |       pavadžių galų, prikėlė Uršulę, o ta, atgavusi sąmonę, sudejavo:~    -
631 XLI    |            sušuko iš visų pusių.~    O Bernardas su Benjaminu nusigando,
632 XLI    |        vanduo sūkuriuodamas plaukia, o Uršulės tarsi ir nebuvę.~    -
633 XLI    |        patiltę ieškoti paskenduolės, o ant tilto ponaičiukas piktai
634 XLI    |             net šiurpu pasidarė.~    O vyrai, susirūpinę Uršulės
635 XLI    |      pastebėjo, kad jis buvo raišas, o kiti arklio kanopą matę.
636 XLI    |               Jau buvo visai sutemę, o čia dar arkliavagio dūšia
637 XLI    |              nelaimės neištiktų.~    O Bernardas su Benjaminu,
638 XLI    |        mišias už Uršulės vėlę.~    - O čia dabar ką prasimanėte? -
639 XLII   |                             XLII~    O tą vakarą, saulei leidžiantis,
640 XLII   |       padūkęs lakstė visur aplinkui, o Visgirda niekaip jo negalėjo
641 XLII   |           kulnim žemės nesiekdamas.- O pats kur eini?~    - Nagi
642 XLII   | kilpas-rezgines Pinčukui ant galvos, o paskui tvoti atgalia ranka
643 XLII   |         tiesa, - atsiduso Pinčukas.- O ar negalėtum manęs atjauninti
644 XLII   |        skarmalai kaip rūkas nukrito, o jis pats su visa velniška
645 XLII   |          prispausdamas uodegos galą, o paskui padarė kryžminį ženklą,
646 XLII   |           priešininką, į ją įgrūsti, o dabar apsidžiaugė, kad taip
647 XLII   |            kas nemato. Tuščia kieme, o karčemoje, rodos, nė gyvos
648 XLII   |            Niekas tavęs čia nesuras, o ir tu niekam blogo negalėsi
649 XLII   |         nepastebėtų, - ir nuėjo sau, o zvimbimas nuspengė visais
650 XLIII  |          nusikaltimams išpirkti.~    O Girdvainis, pasiėmęs savo
651 XLIII  |             Šešelga grįžo į karčemą, o ten vis dar tas zvimbimas
652 XLIII  |              čia keliaus tokiu metu? O iš kaimo niekas akių nerodė
653 XLIII  |             Bet jo nepažino Šešelga, o jis net labo vakaro jam
654 XLIII  |             per vienas jis būtų.~    O Girdvainis, atsisėdęs už
655 XLIII  |         nustebintas keisto zvimbimo, o paskui iš paniūrų žvilgtelėjo
656 XLIII  |          taip ir atsisėdo ant žemės. O Girdvainis lyg niekur nieko
657 XLIII  |           arkliavagio Raupio darbas. O jis iš to jokios naudos
658 XLIII  |             kad nevogtų gerų arklių. O ir Pinčukui tas gražumu
659 XLIII  |         Šešelgos plepalais neturėjo. O tos mintys slėgė kaip akmenų
660 XLIII  |             taip ir susmuko vietoje, o paskui atsipeikėjęs keturpėsčias
661 XLIII  |            draskėsi po visą padangę. O liepsną pagavo vėjas, ir
662 XLIV   |           niekaip negalėjo išversti, o jau liepsna svilino akis.~   
663 XLIV   |      tabokinėje, užkištas į sąsparą, o tu nesusipratai manęs išgelbėti.~    -
664 XLIV   |           Mane tokia nelaimė ištiko, o tu dar akivarą siūlai. Negana,
665 XLIV   |           Girdvainis karčemą uždegė, o tu visai mane pražudyti
666 XLIV   |             bedančiu padegėliu? ~    O Girdvainis, atgavęs visą
667 XLIV   |        Kaipgi čia dabar aš, bajoras, o lįsiu kaip kiaulė į dumblą? -
668 XLIV   |                ne bajoras, - tarė, - o aš neturiu laiko ilgiau
669 XLIV   |         žaibai, griaudėjo perkūnija, o Pinčukas, - nuo to laiko,
670 XLIV   |       kiekvieno akmens ar kelmo.~    O Girdvainis ėjo neatsigrįždamas
671 XLIV   |        negalėjo Girdvainio pasivyti, o juo labiau už akių užbėgti.
672 XLIV   |           kiekvieno akmens ar kelmo. O Girdvainiui žaibai apšvietė
673 XLIV   |            laukia? Ar ten jo ilgisi? O jeigu nelaukia, nesiilgi,
674 XLIV   |     tykodamas ateinančio Girdvainio. O suabejojęs Girdvainis leidosi
675 XLIV   |              karnos kilpa ant kaklo. O Pinčukas tiktai nusikvatojo,
676 XLV    |           švietė kažkokia pašvaistė, o už langų skardeno kažkoks
677 XLV    |        kliedi . - Palauk, pasveiksi, o gal ir jis, suradęs savo
678 XLV    |           Pramiegojo ligi pavakarės, o paskui pabudusi apsidairė
679 XLV    |           džiaugsmo spindulėlis.~    O Jurga, lyg visai nesirgusi
680 XLV    |             buvo taip vakarieniavęs. O Jurga, atsisėdusi šalia
681 XLV    |             Tolumoje švietė gaisras, o aplinkui ūžavo pavasario
682 XLV    |         baisiai nuliūdęs Girdvainis. O jo žvilgsnis, kai susitiko
683 XLV    |           nuo tavęs nesiskirsiu.~    O vėjas jau nešė ją Udruvės
684 XLV    |          verždamasis iš savo krantų. O vėjas vis didėjo. Jis nešte
685 XLV    |             ir persigandęs Jurgutis, o nuo malūno sparno lyg šikšnosparnis
686 XLV    |           nunešė į ežero vidurį.~    O Jurga vaizdavosi, tarsi
687 XLV    |              Girdvainio nuotaką.~    O audra tarsi džiūgaudama
688 XLVI   |            ežero pakriūtės ir dingo, o paskui pasigirdo dar skardesnis
689 XLVI   |              po malūno sparnais.~    O žemai pakalnėje šniokštė
690 XLVI   |           kaip nujautė: nėra Jurgos, o patalas dar šiltas. Matyt,
691 XLVI   |          ištikusi baisi nelaimė.~    O Pinčukas irgi pamatė Baltaragį,
692 XLVI   |             malūnas visas sudrebėjo, o Baltaragis išbalo kaip drobė.~    -
693 XLVI   |              aš tave pražudžiau.~    O Pinčukas, sukdamas malūno
694 XLVI   |      nustelbdamas Pinčuko pastangas, o po sparnais šokinėjo lyg
695 XLVI   |         nelaimingam jaunikiui kilpą, o dabai vėl pamatė, kaip tas
696 XLVI   |              pat pragaro gelmes.~    O įsismaginęs Pinčukas, džiaugdamasis
697 XLVII  |               Karčema plynai sudegė, o kur dingo karčemninkas,
698 XLVII  |     sugruzdėjusius karčemos pamatus, o karčemninko - nė kvapo.~   
699 XLVII  |            kryžių, kad nesivaidentų, o tą kalną paskui praminė
700 XLVII  |             nutrenktą ir nugriuvusį, o patį malūnininką Baltaragį -
701 XLVII  |              visai nepanašų į žmogų, o greičiau į akmenį.~    -
702 XLVII  |       pragėręs Gaidžgalės karčemoje, o paskui tokių keistų dalykų
703 XLVII  |              iš vakaro buvo palikęs, o Jurgučio guolyje už žaizdro
704 XLVII  |             buvau užrakinęs kalvėje, o jis čia, matai, atsidūrė.
705 XLVII  |        kietai numigo sename guolyje, o pabudo tiktai degant Gaidžgalės
706 XLVII  |          plieskė pro kalvės plyšius, o Jurgučiui pasirodė, lyg
707 XLVII  |            iš lauko buvo užrakintos. O audra su perkūnija šniokštė
708 XLVII  |        rankas, šaukiančias pagalbos, o kryžkelėje degė Gaidžgalės
709 XLVII  |            dar kartą pamatyti Jurgą, o paskui nors ir žūti su visu
710 XLVII  |               lyg kažką pasitikdama, o jis norėjo užbėgti jai už
711 XLVII  |             ir sukti malūno sparnus. O Jurgutį pagavo toks įnirtimas,
712 XLVII  |         kiemą nusigandęs Baltaragis, o prakeiktas Pinčukas dar
713 XLVII  |              nugarmėjo kiaurai žemę, o pats ir nepajuto, kaip suanglėjo
714 XLVII  |        malūno griuvėsių to nežinojo, o suanglėjęs Jurgutis nieko
715 XLVII  |     palaidojo po malūno griuvėsiais. O Baltaragio akmenį taip ir
716 XLVII  |            gi su akmeniu darysi?~    O kur dingo Baltaragio duktė,
717 XLVII  |           niekas taip ir nesužinojo. O ji nugalėjo įžeistą savo
718 XLVIII |             atrodo, tarytum aš pats, o ne Girdvainis, būčiau turėjęs
719 XLVIII |           Baltaragio dukrą piršlybų, o paskui praradęs savo eikliuosius
720 XLVIII |         atrodo, tarsi ne Baltaragis, o aš pats turėjau malūną ant
721 XLVIII |            todėl taip ir sužavi.~    O vakaro prieblandoje, kai
722 XLVIII |           tada atskirsi, kur pasaka, o kur tikrasis gyvenimas?~   
723 XLVIII |        jaunikį ir neprisišaukia.~    O tuo metu kai kas matė ir
724 XLVIII |           audra ir ima šėlti ežeras, o ežero pakrantėse ir aplinkiniuos
725 XLVIII |            ir išvaduoti iš odos.~    O po Padievyčio tilteliu žmonės
726 XLVIII |              pelkių nenusausino.~    O į tą skardį, kur buvo Baltaragio
727 XLVIII |             buvo Baltaragio malūnas, o dabar tiktai akmenų krūva,