Chapter

  1 I      |                                     I~    Ant Udruvės ežero stataus
  2 I      |      susiliedavo su ežero murmėjimu į vieną svaiginantį gaudesį,
  3 I      |          tėvas nušvinta ar pražyla, į ją žiūrėdamas. Jai visas
  4 I      |   važiuodavo jaunikiai su piršliais į Baltaragio malūną, bet neįstengdavo
  5 I      |          pasukdavo iš tiesaus kelio į šunkelius ir dievai žino
  6 I      |           piršliai, užuot nuvažiavę į Baltaragio malūną, atsidurdavo
  7 I      |             ir klaidino, viliodamos į liūno eketes, o paskui,
  8 I      |            stataus skardžio tiesiai į Udruvės ežerą, sudaužė vežimą
  9 I      |            paklysti? Kasdien žmonės į malūną važiuoja, ir niekas
 10 I      |             Tai buvo tiesa. Važiuok į malūną dieną ir naktį -
 11 I      |             jeigu pirma pro pirštus į tai žiūrėjo ir net patenkintas
 12 II     |          viduryje kiemo, žiūrėdama, į kurią sodybą piršliai pasuks.
 13 II     |             juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą ir paauksuota karieta
 14 II     |      Baltaragis nepaprastus svečius į seklyčią, o Uršulė kamaroje
 15 II     |    žilabarzdis piršlys, vos įžengęs į seklyčią, dargi neprisėdęs,
 16 II     |           apsidžiaugęs įsikišo juos į užantį. Tur būt, tada ir
 17 II     |         apstulbusią Uršulę pasodino į auksinę karietą, šalia jos
 18 II     |           išvirtusi ir ligi pažastų į maurus įsmukusi. O dar kažkas
 19 II     |             tamsi, audringa naktis, į Uršulės šauksmą atsiliepė
 20 II     |             sijono klostes ir smuko į liūno dugną, traukdamas
 21 II     |          Pagaliau Uršulė, grimzdama į liekną, kaire ranka nusitvėrė
 22 II     |           likusius sijonus, sugrįžo į Baltaragio malūną.~    Baltaragio
 23 II     |        Sugrįžusi Uršulė, negalėdama į malūną įsiveržti ir savo
 24 II     |           lyg atsipeikėjusi, nubėgo į trobą, susirišo savo drabužius
 25 II     |             susirišo savo drabužius į pundelį ir tekina pasileido
 26 II     |           ir tekina pasileido bėgti į pakalnę Švendubrės linkui.
 27 II     |            malūno viršutinį langelį į tolstančią Uršulę. - Matyt,
 28 III    |         atsitikimo Uršulė, nubėgusi į Švendubrę, paskleidė apie
 29 III    |            Baltaragio malūno atbėgo į kleboniją su ta baisia žinia.
 30 III    |              lyg norėdamos įskristi į gargaliuojančią gerklę ir
 31 III    |      pažiūrėjo apsiblausęs klebonas į Uršulę ir liūdnai palingavo
 32 III    |              Ko čia atėjai? Eik sau į davatkyną ir smirsk. ~   
 33 III    |      klebonas.- Na, tai sakiau, eik į davatkyną.~    Uršulė padėkojo
 34 IV     |            iš bažnyčios, jau svaidė į bernus žvilgsnius ir šaipėsi),
 35 IV     |       pašaipa grįžtelėjo pro pečius į Uršulę ir garsiai tarė:~    -
 36 IV     |           Prievarta nusitempė Jurgą į nuošalią vietą prie varpinės
 37 IV     |           išgelbėta.~    - Ir įstok į davatkyną, - pridėjo Jurga,
 38 IV     |      sulaikomo juoko.~    - Gali ir į davatkyną, - rimtai pritarė
 39 IV     |       Uršulė, rimtai su ja kalba ar į akis juokiasi.~    - Tokius
 40 IV     |          kad nusiramintų.~    Nuėjo į bažnyčią, varstydama rožančių
 41 IV     |        atskrido nuo šventoriaus net į bažnyčią. Tai Jurga tyčiojosi
 42 V      |            vietoje nenustygdavo, ne į karietą, gražiai dažytą,
 43 V      |        karietą, gražiai dažytą, bet į apskretusį mėšlavežimį,
 44 V      |          kad nesužavėtų, įsistodavo į klumpes ir, įsimetęs Anuprą
 45 V      |         klumpes ir, įsimetęs Anuprą į vežimą, dieve padėk nurūkdavo
 46 V      |         šunkeliu, žiūrint kur merga į akį kritusi buvo. Paskui
 47 V      | obuolmušiais tarsi ištaršyti norėjo į visus keturis vėjus. Todėl
 48 V      |      atvažiavo su savo obuolmušiais į Švendubrę pasidairyti ir
 49 V      |         nuotakos spruko prunkšdamos į šalis, kad neužkalbintų
 50 V      |     nepaprastą jaunikį, atvažiavusį į Švendubrę, ir Jurga, kai
 51 V      |              stovi, - pirštu parodė į stovintį prie šventoriaus
 52 V      |          važinėji,- pasakė, tiesiai į akis žiūrėdama, - o pas
 53 V      |   atvažiuoti, nusiprunkštė merginos į saujas, o bernai visa gerkle
 54 V      |       meiliai pažiūrėjo Girdvainiui į akis ir, visa nukaisdama,
 55 VI     |        malūno slenksčio, žiūrėdamas į Udruvės ežero vandenis,
 56 VI     |             su priekaištu žiūrėdama į Baltaragį. - Nieko tu daugiau
 57 VI     |      Baltaragis, visai nežiūrėdamas į Uršulę.~    Uršulė piktai
 58 VI     |   žybteldavo akimis ir, nusigrįžusi į krosnį, smarkiau subarškindavo
 59 VI     |         kartais, net nežvilgtelėjęs į jos pusę, išeidavo į malūną.~   
 60 VI     | nežvilgtelėjęs į jos pusę, išeidavo į malūną.~    Kitą kartą Uršulė
 61 VI     |      paliksiu? Palauksiu, gal ateis į protą.~    Bet veltui Uršulė
 62 VI     |             ir vis dažniau išeidavo į bažnyčią, kartais net visą
 63 VI     |        kakta dar labiau padidėjo, o į plaukų vainiką ties smilkiniais
 64 VII    |      upokšniai ėmė putodami rinktis į Udruvės ežerą, iškeldami
 65 VII    |        antros ežero pusės atvažiavo į malūną jauna išdykėlė Jaudegių
 66 VII    |             Tie mūs vyrai išvažiavo į mišką, sako, kelias galįs
 67 VII    |        tiesiai per ežerą atvažiavau į malūną. Tegu sau bėga kelias.
 68 VII    |        pavasario upeliai, gurgėdami į Udruvės ežerą. Tas juokas
 69 VII    |             greitai sumalė, sukrovė į roges, o kai Marcelė atsisėdo
 70 VII    |           žiūrėdavo, akis įsmeigęs, į kitą ežero krantą. O pavakare,
 71 VII    |          piršlių skambalai ir sukti į Jaudegių kiemą, neišturėdavo
 72 VII    |        Nuvažiuoti pačiam su piršliu į Jaudegių kiemą, nors ir
 73 VIII   |          iškilesnio kupsto, nugarmi į liūną, ir gerai, jeigu spėsi
 74 VIII   |             dingęs. Mauras nutrauks į dugną ir nei ženklo nepaliks,
 75 VIII   |           po pelkes iš vieno guolio į kitą. Tada supykęs Pinčukas
 76 VIII   |         Pinčukas nulįsdavo kur nors į nuošalesnį liekną ir snausdavo
 77 VIII   |            moterišką negi suviliosi į pelkes? Tai ir teko Pinčukui
 78 VIII   |       slenksčio sėdinti ir žiūrintį į antrą ežero pusę.~    -
 79 VIII   |        pribuvėlio, ir vėl nusigręžė į ežero pusę.~    - Tai kas
 80 VIII   |            taip pat pakilo ir žiūri į tą pusę.~    - Suprantu, -
 81 VIII   |             Baltaragis ir atsigręžė į svečią.~    - Ko čia nežinosi? -
 82 VIII   |                Baltaragis pažiūrėjo į ponaičiuką, ko čia jam reikia,
 83 VIII   |             Baltaragiui. - Bakstelk į mažąjį pirščiuką ir pasirašyk.~   
 84 VIII   |        atkištą plunksną, bakstelėjo į pirštą ir pasirašė.~    -
 85 VIII   |            už kepeliušo, o popierių į užantį.- Taigi laiko negaišk,
 86 IX     |         pasikinkęs arklį, užvažiavo į Paudruvės kaimą pas pirmą
 87 IX     |            Juodvalkis su Baltaragiu į Jaudegių sodybą, skardendami
 88 IX     |             vienuose namuose, o man į kalvę marčios dar nereikia.
 89 IX     |         nors Jurgutis kaip dieglys, į pašonę įsimetęs, neatstojo:~    -
 90 IX     |             pažaliavusi, baltakiavo į Baltaragį. Visaip svarstė
 91 IX     |          piemenė, kartą atvažiavusi į malūną, apsuko Baltrukui
 92 IX     |             visus širdies lūkesčius į jį sudėjusi, visą savo gyvenimą
 93 IX     |            burtus, kad tik Baltruką į savo pusę palenktų), bet
 94 IX     |         negu tos dienos, kada ateis į malūną nauja šeimininkė.
 95 IX     |       Tiktai Baltaragiui išvažiavus į šliūbą, visai pablūdo iš
 96 IX     |           ant akių, pasileido bėgti į pakalnę.~    Keliu prieš
 97 X      |     Baltaragis parsivedė jaunamartę į savo trobą kaip sugrįžusią
 98 X      |     Džiaugėsi Marcelė, lyg patekusi į išsvajotą, užburtą karalystę.
 99 X      |         saulės spindulys švystelėjo į trobą, ir Marcelė, linksma
100 X      |  Žvilgtelėjusi su nerimu, atsigrįžo į trobą, kuri turėjo pavirsti
101 X      |         dulkių debesimis ir išvirto į lauką. Iššlavusi aslą, išbarsčiusi
102 X      |         pusryčius, su šluota išbėgo į malūną.~    Baltaragis,
103 X      |           bet ji paspruko ir užbėgo į viršų.~    - Ką tu čia darysi,
104 X      |         šiukšles ir dulkes šluodama į apačią.~    Baltaragis paskendo
105 X      |    Iššlavusi malūną, Marcelė numetė į pašalį šluotą ir pasileido
106 X      |           pasileido tekina pakriūte į ežerą.~    - Dabar pagauk,
107 X      |         nusirengti ir, pūkštelėjusi į skaidrų vandenį, nuplaukė
108 X      |      skaidrų vandenį, nuplaukė toli į ežerą.~    Taip prasidėjo
109 X      |          ant rankų nešęs savo laimę į kalną, bet Marcelė ištrūkusi
110 X      |         ūžimą. O Baltaragis, nuėjęs į trobą, nepažino savo trobos -
111 X      |         jaunystės džiaugsmą atnešei į surūkusią trobą.~    Marcelė
112 X      |       Baltaragio glėbio ir jau nešė į stalą garuojančius dubenis.~    -
113 X      |         Marcelė kaukštelėjo šaukštu į kaktą užsispoksojusiam Baltaragiui.~   
114 XI     |       džiaugsmo. Visą laiką žiūrėjo į Marcelę, lyg netikėdamas
115 XI     |           kaip paukščiukė iš trobos į malūną, iš malūno į paežerę,
116 XI     |          trobos į malūną, iš malūno į paežerę, Baltaragis, nors
117 XI     |            ar pati su jomis skristi į dausas.~    Bet čia šmėkštelėjo
118 XI     |            sparnų, ir pradėjo kilti į viršų.~    Visa laimė, kad
119 XI     |    nusigando Baltaragis ir paėmė ją į glėbį.~    Marcelė visa
120 XI     |          meile pažiūrėjo Baltaragis į užmerktas Marcelės akis. -
121 XI     |        Baltaragis ant rankų Marcelę į trobą ir paguldė. Nuo tos
122 XI     |              Valstiečiai, atvažiavę į malūną ir radę jį stovintį,
123 XI     |            ir radę jį stovintį, ėjo į trobą, nujausdami nelaimę.
124 XI     |             priekaištu pasižiūrėjęs į valstiečius ir su meile
125 XI     |             valstiečius ir su meile į išbalusią žmoną, pakildavo
126 XI     |          žmoną, pakildavo ir eidavo į malūną. Bet, supylęs grūdus
127 XI     |         malūną. Bet, supylęs grūdus į girnas, vėl sugrįždavo ir
128 XI     |        Marcelės galvą ir žiūrėdamas į jos akis, liūdnai šypsančias
129 XI     |            naujagimio, ir atsigrįžo į susikrimtusį Baltaragį,
130 XI     |           bobutė. - Verčiau eik sau į malūną.~    Baltaragis,
131 XI     |            žvilgtelėjęs maldaudamas į bobutę, suklupo dar kartą
132 XI     |            viltimi Baltaragis išėjo į malūną, nors ir slegiamas
133 XI     |          stingstančia širdimi puolė į trobą, tikėdamasis atrasti
134 XI     |  Krūptelėjęs Baltaragis žvilgtelėjo į kūdikį ir puolė prie žmonos,
135 XII    |           ir karstas.~    Susirinkę į šermenis, kaimynai pašarvojo
136 XII    |     neprisišaukdamas, Susirinkusios į šermenis moterys šluostėsi
137 XII    |         Marcelę, rengėsi išnešti ją į amžino poilsio vietą. Pakilęs
138 XII    |           pramintu paežerės keleliu į kaimo kapus ant kalnelio.
139 XII    |        tiktai jausdamas, kad palydi į kapus visą savo gyvenimo
140 XII    |          kai Marcelės grabą nuleido į duobę. Sudundėjo pirmi žemės
141 XII    |      Sudundėjo pirmi žemės grumstai į karsto antvožą, Baltaragis
142 XII    |             sauja lyg širdis kristų į duobę ir jis pats į ją griūtų.
143 XII    |          kristų į duobę ir jis pats į ją griūtų. Juodvalkis vos
144 XII    |           kiek ta jėga, kuri traukė į žemę. Tiktai tada, kai supylė
145 XII    |              Ant kalno, lyg pakilęs į orą, stovėjo malūnas. Bet
146 XII    |             nutolęs. Aukštai iškilę į padangę sparnai tarsi kalbėjosi
147 XII    |             ūkana.~    Tiktai įėjęs į trobą, Baltaragis kiek atsipeikėjo.
148 XII    |              Baltaragis pasižiūrėjo į ją, lyg maldaudamas ir beviltiškai
149 XII    |         lopšyje. Baltaragis žiūrėjo į jį kaip užkerėtas ir akių
150 XII    |         dūmą, kuris kamuoliais kilo į palubę ir sklaidėsi po trobą.
151 XII    |    pasipurtė. Pasižiūrėjo pro dūmus į sulinkusį prie lopšio Baltaragį
152 XII    |              Baltaragis pasižiūrėjo į savo bičiulį padūmavusiomis
153 XIII   |           išblyškęs mėnulis žiūrėjo į palinkusį prie lopšio Baltaragį.~   
154 XIII   |              Baltaragis žvilgtelėjo į duris, manydamas, kad sugrįžo
155 XIII   |     Baltaragis nustebęs pasižiūrėjo į ją, nesuprasdamas, kaip
156 XIII   |        atsirado, ir nusigrįžo atgal į lopšį, supdamas ir maldydamas
157 XIII   |      paliksiu prie lopšio, o tu eik į savo malūną.~    - Tu pati
158 XIII   |         užmigo, ir išėjo susimąstęs į malūną, nežinodamas, ką
159 XIII   |             namuose, viską suimdama Į savo rankas ir supdama svetimą
160 XIII   |        neatsakydavo ir išeidavo vėl į malūną.~    O laikas vietoje
161 XIII   |           tik šnairomis žvilgtelėjo į Uršulę ir vėl nuliūdo. Paguldęs
162 XIII   |             nuliūdo. Paguldęs vaiką į lopšį, išėjo susimąstęs
163 XIII   |             lopšį, išėjo susimąstęs į malūną.~    Nusiminė ir
164 XIII   |                O Baltaragis, išėjęs į malūną, galvojo, kaip pagaliau
165 XIV    |          rato. Per dienas žiūrėdavo į savo dukterį, tarytum atsižiūrėti
166 XIV    |             vis tiek prasikeiksi ir į pragarą be jokios kaltės
167 XIV    |           ir jį peržegnojusi, nuėjo į šalį, kalbėdama rožančių
168 XIV    |      Baltaragiui tada kaip tik šovė į galvą: kodėl jis negalėtų
169 XIV    |             amžinų barnių... Uršulė į davatkyną išėjo... - pasakė
170 XIV    |       Tvarkykis troboje, o aš eisiu į malūną.~    Kas buvo naktį,
171 XIV    |    nesuprato ir neatėjo Baltaragiui į talką.~    Bet per anksti
172 XIV    |         sparno tiesiai pro langiuką į malūną ir, visas drebėdamas,
173 XIV    |          pribėgusi prie malūno, bet į vidų negalėjo įsiveržti (
174 XV     |           Pinčuko ir naktį išdrėbęs į Paudruvės pelkes.~    O
175 XV     |  išmaliavojęs, vakare pas Baltaragį į malūną nuvažiavo, ir naktį
176 XV     |             išdrėbę Uršulę su gelda į pelkes.~    Atsirado ir
177 XV     |             Baltaragis buvo užsukęs į kalvę.~    - Daryk, kaimyne,
178 XV     |           visas dumblinas, prunkštė į saują kaip katinas, bijodamas
179 XV     |         išsidumblino (gal kur lindo į svetimą kamarą pas mergas,
180 XV     |       šnirpščiodamas ir prunkšdamas į saują, pasakojo, kaip sutemus
181 XV     |          išvertę ją su kiaura gelda į Paudruvės pelkes. Ten ir
182 XV     |        kliuvę, netyčia įsipainiojus į šimtakvoldį Uršulės sijoną,
183 XV     |         Baltaragio malūną ir pabėgo į Švendubrės davatkyną.~   
184 XV     |             pasakojo, kiek prunkštė į saują kaip katinas ir šnirpščiojo
185 XV     |      piršliais ir išdrėbęs su gelda į pelkes, piktinosi ir žegnojosi:~    -
186 XV     |       Uršulę, sprukdavo prunkšdamas į šalį, kad nepakliūtų į jos
187 XV     |  prunkšdamas į šalį, kad nepakliūtų į jos rankas ir nereiktų vesti.
188 XV     |             Juodvalkis ir parsinešė į savo kalvę: ir suodžiams
189 XVI    |          Visai jis pradėjo panėšėti į žmogų su visomis jo silpnybėmis.~   
190 XVI    |          gražią merginą, atbėgančią į malūną.~    Mergina pribėgo
191 XVI    |            ir pradėjo kažką kuždėti į ausį, vis kvatodama. Tas
192 XVI    |        apsikabinus Baltaragį, nuėjo į trobą, o Pinčukas nusekė
193 XVI    |        tikrai tokia būtų?~    Meilė į velniuko širdį įsimetė,
194 XVI    |          leido už jo, bet pažiūrėjo į Pinčuką ir pagailo jo, toks
195 XVII   |  prisidėdavo, mažu kūjeliu mušdamas į taktą, ir būdavo labai patenkintas.
196 XVII   |             nukalęs daiktą, mesdavo į kubilą vandens ir tas sušnypšdavo,
197 XVII   |            prisimerkęs žvilgteldavo į kabančio pasienyje Uršulės
198 XVII   |             kartą, kalvio pasiųstas į malūną, pamatė Baltaragio
199 XVII   |          galvos neteko.~    Sugrįžo į kalvę sumišęs ir suirzęs,
200 XVII   |             ar nedumi? - pašnairavo į Jurgutį.~    - Dumiu, dumiu... -
201 XVII   |                Visą amžių žiūrėčiau į tave ir neatsižiūrėčiau.~    -
202 XVII   |             ir ji greičiau nuskrido į malūną.~    O Jurgutis dar
203 XVII   |            tik vėlai vakare sugrįžo į kalvę. Patamsyje šnirpšdamas
204 XVII   |       Patamsyje šnirpšdamas nulindo į savo kampą už žaizdro ir
205 XVII   |          pritrūkęs kantrybės, nuėjo į malūną ieškoti Jurgučio,
206 XVII   |             ir, numetęs miltų maišą į šalį, spruko iš malūno.~    -
207 XVII   |            pašnairavo su priekaištu į kalvį ir nuėjo paežere,
208 XVII   |     aplinkui, žvilgčiodamas iš tolo į malūno sparnus ir dūsaudamas.
209 XVII   |           sutikęs Jurgą, spoksodavo į ją kaip apuokėlis, negalėdamas
210 XVII   |         Nusiminęs Jurgutis grįždavo į kalvę, bet ir ten negalėjo
211 XVII   |    kibirkštis. Ir kalvis, rodos, ne į priekalą kūju daužytų, bet
212 XVII   |          priekalą kūju daužytų, bet į jo galvą. Jurgutis neištverdavo
213 XVII   |             vėl sprukdavo iš kalvės į paežerę.~    - Visai pablūdo! -
214 XVII   |           Jurgą, o paskui nors eiti į pasaulio galą. Bet niekur
215 XVII   |             jaunikiais neatvažiuotų į malūną ir neišvežtų Jurgos,
216 XVIII  |      iššokęs iš kalvės, įkišo baslį į ratą pravažiuojantiems piršliui
217 XVIII  |      jaunikiu leidosi nuo kryžkelės į pakalnę, jis įsikibo iš
218 XVIII  |            jis įsikibo iš visų jėgų į paskutinius ratus ir nepaleidžia,
219 XVIII  |           subyrėjo. Pinčukas spruko į griovį už krūmų ir žiūri,
220 XVIII  |              Pinčukas negrįžo atgal į Baltaragio malūną, nors
221 XVIII  |                  O Pinčukas sugrįžo į savo pelkes ir taip pat
222 XVIII  |     susitarę vienas po kito važiavo į malūną, kartais net po kelis
223 XVIII  |        nedarė. Pakvailios pusgalvis į senatvę, ir praeis. O tuo
224 XIX    |           anų laikų, išėjo temstant į Paudruvės pelkes Pinčuko
225 XIX    |           paklausė. - Taip čia sau. Į kaimą. Turiu reikalą.~   
226 XIX    |          galėtų būti? Tėvas niekada į kaimą nevaikščiodavo ir
227 XIX    |              paskubomis leisdamasis į pakalnę, jau iš tolo atsakė
228 XIX    |             galėtų eiti. Nusileidęs į pakalnę, pasuko ne į kaimą,
229 XIX    |     Nusileidęs į pakalnę, pasuko ne į kaimą, bet į priešingą pusę,
230 XIX    |              pasuko ne į kaimą, bet į priešingą pusę, Paudruvės
231 XIX    |          gūžtelėjo pečiais ir nuėjo į trobą.~    Baltaragis, jau
232 XIX    |          pasikalbėti. Tiktai toliau į pelkes eiti bijojo, kad
233 XIX    |           bijojo, kad patamsyje kur į akivarą nenugarmėtų, tai
234 XIX    |         savo pelkėse ir man daugiau į akis nesirodyk. Tfu! - nusispiovė
235 XIX    |      pabrukęs uodegą, sugrįžo atgal į savo pelkes, galvodamas
236 XIX    |             O Baltaragis, grįždamas į savo malūną, taip pat galvojo,
237 XX     |          norėjo kinkyti šį kartą ne į mėšlavežį, bet į karietą,
238 XX     |           kartą ne į mėšlavežį, bet į karietą, gražiai apkaustytą
239 XX     |           pas šitą nuvažiuosime. Ne į kokį dvarą, o į malūną važiuojame.~    -
240 XX     |    nuvažiuosime. Ne į kokį dvarą, o į malūną važiuojame.~    -
241 XX     |        labiau susirūpindamas, tarsi į tolimą ir pavojingą žygį
242 XX     |           dėlto pakinkė obuolmušius į tą patį mėšlavežį, su kuriuo
243 XX     |             nekantru buvo, tai šoko į vežimą, švilptelėjo ir išdundėjo.~   
244 XX     |            sąsmaukas, upelius, kilo į kalnus, leidosi į pakalnę
245 XX     |              kilo į kalnus, leidosi į pakalnę ir painiojosi begaliniuose
246 XX     |       Girdvainis pažiūrėjo nustebęs į Anuprą ir nieko neatsakė.
247 XX     |   obuolmušiai jį nubloškė kaip šapą į liūną ir toliau nulėkė.~   
248 XX     |         ežerus, kalnus, - nors durk į akį, nieko nematyti. Visa
249 XX     |             paleido arklius tiesiai į tą pusę.~    Arkliai net
250 XX     |      šniokšdami lėkė, nesuprasi, ar į kalną, ar į pakalnę. Taip
251 XX     |           nesuprasi, ar į kalną, ar į pakalnę. Taip visiškai tamsu
252 XX     |    Girdvainis pamatė, kad atvažiavo į Baltaragio kiemą, tiktai
253 XX     |     Girdvainis su Anupru, atvažiavę į Baltaragio malūno kiemą,
254 XX     |            su Anupru žiūrėjo vienas į kitą, girdėdami tiktai savo
255 XX     |             atvažiavo. Nuklydo akys į seklyčios langus, bet ten
256 XX     |        Statykite arklius, ir eisime į vidų, - girdi lyg per sapną
257 XX     |          prie malūno, ir visi nuėjo į seklyčią. Ten juos sutiko
258 XX     |            Visgirda, pašnairuodamas į šluotą.~    - O aš maniau, -
259 XX     |           žiūrėdamas Jurgai tiesiai į akis. - Anksčiau sukau šimtą
260 XX     |            pati nejučiomis nusirito į pasuolę.~    Besikertant
261 XX     |       Paieškok, Jurgele, - kreipėsi į dukterį.~    Jurga uždengė
262 XX     |          atsakė Jurga, žvilgteldama į tėvą, lyg nesiryždama.~   
263 XX     |           krūptelėjo ir pasižiūrėjo į Girdvainį -susitiko akimis
264 XX     |            tarė Anupras, žiūrėdamas į jaunuosius. - Su tėveliu
265 XX     |          kaip aguona, žvilgtelėjusi į Girdvainį. - Kaip tėvelis
266 XX     |            ir tik čia suradome. Tai į sveikatą, svotai!~    Išgėrė
267 XX     |          Baltaragiui sunkią kelionę į jo malūną. Baltaragis klausėsi
268 XXI    |    obuolmušių ir su jais išvažiuoti į Prūsus. Ką darė, kaip stengėsi,
269 XXI    |            tuos, kuriuos jis išjojo į Prūsus.~    Širdo Raupys
270 XXI    |             Pinčukas atėjo temstant į karčemą ne tiktai be lazdelės
271 XXI    |           sugavęs lendant pro langą į kamarą pas mergas.~    O
272 XXI    |             kiek apsiramino ir įėjo į karčemą.~    - Labas vakaras, -
273 XXI    |            nedrąsiai ir žvilgtelėjo į Šešelgą, lyg pasigailėjimo
274 XXI    |           nepažiūrėjo kaip reikiant į Pinčuką, tiktai viena akim
275 XXI    |             sudraskytos, viena koja į klumpę įsistojęs, kita -
276 XXI    |          Pinčuko nepažino, neatsakė į jo pasveikinimą, tiktai
277 XXI    |      pasveikinimą, tiktai nusigręžė į šalį, kaip nepageidaujamo
278 XXI    |             Išneštum tu jį greičiau į pragarą nuo mano biednos
279 XXI    |         spėjo linktelėti, ir sudužo į sieną.~    - Sakiau tau,
280 XXI    |         bajorpalaiki, nieko neleisk į kamarą, - pasigirdo Raupio
281 XXI    |      nusileido Šešelga ir atsigręžė į Pinčuką. - Nieko nebus.
282 XXI    |      nepasisekė nugirsti. Tuo laiku į karčemą atėjo visas purvinas
283 XXI    |         degtinės ir išstūmė Jurgutį į priemenę, o pats ir vėl
284 XXII   |             pradėjo kuždėti Raupiui į ausį.~    Šešelga taip ir
285 XXII   |     pasagomis. O paskui, išvaręs jį į priemenę, vėl puolė prie
286 XXII   |         nelįsk su ja pro antrą galą į Girdvainio obuolmušius.
287 XXII   |           juos, tuojau per sieną ir į Prūsus.~    - Tavo reikalas, -
288 XXII   |      verčiau tabokos.~    Bet siekė į liemenę tabokinės - nebėra.
289 XXII   |           iš to piktumo nuėjo gulti į priemenę, kur po suolu buvo
290 XXII   |      išmetęs, o dabar atėjęs griuvo į guolį, tik negalėjo užmigti.
291 XXIII  |         negalėjo atsižiūrėti vienas į kitą. Iš tikrųjų jie nedrįso
292 XXIII  |          jie nedrįso tiesiai vienas į kitą pažiūrėti, tiktai žvilgčiojo
293 XXIII  |           deja, Girdvainis, eidamas į seklyčią, kaip numetė juos
294 XXIII  |         vežimo, taip ir užmiršo) ir į akis pasijuokti.~    Ak,
295 XXIII  |      pasijuokti.~    Ak, ji juokėsi į akis, tiktai visai kitokiu
296 XXIII  |            kaip pagunda žvilgtelėjo į akis. - Suviliosi ir pamesi.~    -
297 XXIII  |          skrisiu kaip vėjo sparnais į savo laimę.~    - O gal
298 XXIII  |           tavo obuolmušiais nors ir į pasaulio galą! - vienu atsikvėpimu
299 XXIII  |             Stvėrė Girdvainis Jurgą į glėbį, tris kartus apsisuko
300 XXIII  |           pradėjo suktis, ir nulėkė į pakalnę, nunešdami Girdvainį
301 XXIII  |      snaudulio, išbėgo iš seklyčios į kiemą, išgirdęs vežimo dundėjimą,
302 XXIII  |         vingiuose, ir sugrįžo atgal į seklyčią.~    O Baltaragis
303 XXIV   |              taip ir nulėkė tiesiai į Švendubrę, nesustodami nei
304 XXIV   |               Nepamatė, kaip nulėkė į Švendubrę ir sustojo ties
305 XXIV   |           Tegu sau važiuoja nors ir į pragarą su velniais baigti", -
306 XXIV   |         rankos, ir nuėjo susikabinę į tuščią bažnyčią. Sustojo
307 XXIV   |             Zakristijonas pažiūrėjo į jaunikį su nuotaka ir suprato,
308 XXIV   |       įspaudė rublinę zakristijonui į delną. Tada bažnyčios tarnas
309 XXIV   |            klebonas ir pašaukė juos į zakristiją.~    - Ko reikia? -
310 XXIV   |                  Klebonas pažiūrėjo į dešimtrublinę, nusižiovavo
311 XXIV   |     skubindami, praleisdami, vienas į kitą žvilgčiodami.~    Po
312 XXIV   |                 Klebonas pašnairavo į naują dešimtrublę ir sako:~    -
313 XXIV   |            Turi pasitaisyti, stojęs į moterystės stoną.~    -
314 XXIV   |           Girdvainis ir žvilgtelėjo į Jurgą. - Ar ne taip?~   
315 XXIV   |             kurioje pusėje žvengia. Į kurią pusę tiktai atsisuks,
316 XXIV   |      žvengimas pasigirsta.~    Bėgo į vieną pusę, į kitą, ir vis
317 XXIV   |                  Bėgo į vieną pusę, į kitą, ir vis priešingoje
318 XXV    |             Tą sekmadienį susirinkę į Švendubrę, žmonės nežinojo,
319 XXV    |     neišvengiamai nugramzdina sielą į pragaro gelmes), ar tuo,
320 XXV    |             keliais, išbėgo tiesiai į laukus ir ligi šiol nesugrįžo.~   
321 XXV    |        keliu einančią iš Švendubrės į Paudruvę. Keista atrodė,
322 XXV    |        kodėl ji taip anksti eina ne į bažnyčią, bet į priešingą
323 XXV    |             eina ne į bažnyčią, bet į priešingą pusę. Niekam tada
324 XXV    |         priešingą pusę. Niekam tada į galvą neatėjo, kad ji būtų
325 XXV    |             Tiktai tada, kai atvyko į Švendubrę ir išgirdo apie
326 XXV    |       išplūdusi Jurgą, nubėgo atgal į bažnyčią. Bet ir ten ji
327 XXV    |           karto piktai žvilgčiodama į tuos, kurie kuždasi ir drumsčia
328 XXV    |             prieš pagundą, išslinko į šventorių, ko anksčiau niekada
329 XXV    |        pamaivos. - Einu anksti rytą į bažnyčią, žiūriu - kažkieno
330 XXV    |       nenustovi, o pakinkyti tiktai į vienus ratus, nei sėdynės,
331 XXV    |           velnio nagų. Atsidusau ir į dangų pažiūrėjau. Ogi žiūriu -
332 XXV    |           šimtas arklių. Aš nubėgau į zakristiją pasakyti Girdvainiui,
333 XXV    |               Supykusi Uršulė nuėjo į bažnyčią, nes pradėjo skambinti
334 XXV    |            atsakęs, o paskui nuėjęs į varpinę ir nieko daugiau
335 XXV    |             lėkęs su arkliais keliu į vakarus, žvengimas gi buvo
336 XXV    |             girdėti, paskui nutolęs į rytus. O Girdvainis į pietų
337 XXV    |       nutolęs į rytus. O Girdvainis į pietų pusę per laukus nubėgęs.
338 XXVI   |      patrakusius obuolmušius. Puolė į griovį išsigandęs, kad nesumindžiotų,
339 XXVI   |          viesulai, jį patį nubloškė į liūną, iš kur jis vos-ne-vos
340 XXVI   |             nubėgo per rūką tiesiai į malūną, kur nebuvo nuo to
341 XXVI   |         nors imk ir prasmek kiaurai į žemę. Tai norėjo bent obuolmušius
342 XXVI   |           ir pabaidyti, kad nulėktų į pakalnę (ak, tie obuolmušiai
343 XXVI   |          pats nežino, kaip nusirito į pakalnę.~    Tada jis parėjo
344 XXVI   |        pakalnę.~    Tada jis parėjo į kalvę, bet ir ten nesurado
345 XXVI   |       Išsiveš ją nežinomas jaunikis į pasaulio kraštą, ir niekada
346 XXVI   |           dėliojo pasagas iš krūvos į krūvą, svarstydamas, ką
347 XXVI   |           dvi poras pasagų ir išėjo į lauką, nežinodamas, ką toliau
348 XXVI   |           kad svirduliuodamas nuėjo į Gaidžgalės karčemą ir išmainė
349 XXVI   |          išmainė pasagas su Šešelga į puskvortę degtinės.~   
350 XXVI   |           nieko nežinojo, išvarytas į priemenę. Jis godžiai gėrė
351 XXVI   |        griuvo, nusirisdamas čia pat į pasuolę.~    Kas toliau
352 XXVI   |         tada Jurgutis nespėjo gerai į jį įsižiūrėti, nes pats
353 XXVI   |  nepaprastai skubinosi. Jis, įlėkęs į karčemą, nuvertė nuo suolo
354 XXVI   |             girtą Raupį, įsikišo jį į maišą ir išlėkė kaip akis
355 XXVI   |            Tada jis be kvapo atlėkė į karčemą ir išsinešė dvikartėje
356 XXVI   |           išsinešė dvikartėje Raupį į Švendubrę, kad pavogtų Girdvainio
357 XXVI   |         girtą kaip maišą arkliavagį į Švendubrę ir nusileido su
358 XXVI   |            šiaudų nusinešti jį patį į pragarą.~    Bet, pamatęs
359 XXVI   |          Jurgučio ir sutrepsėjo lyg į uodegą įgeltas. - Lauk greičiau
360 XXVI   |         velnias pagriebs ir nusineš į pragarą.~    Persigandęs
361 XXVI   |         Jurgutis tiktai pasižiūrėjo į Šešelgą paklaikusiomis akimis
362 XXVI   |          Pinčukas nusinešė Raupį ne į pragarą, o į Švendubrę,
363 XXVI   |      nusinešė Raupį ne į pragarą, o į Švendubrę, kad pavogtų Girdvainio
364 XXVI   |       velnio ir arkliavagio nulėkęs į Švendubrę ir išgelbėjęs
365 XXVI   |           jį pagriebtų ir nusineštų į pragarą (tegu jau neša,
366 XXVI   |           namo ir pažiūrėsi kalviui į akis?~    Bet ir visa tai
367 XXVI   |      ištrūkęs iš karčemos, apsisuko į priešingą pusę ir nuėjo
368 XXVI   |           nuklydo su savo sielvartu į nežinomus pasviečius, kur
369 XXVII  |             vietos, patys nevažiavo į Baltaragio malūną, o paskui
370 XXVII  |          Žmonės patikėjo ir važiavo į aplinkinius malūnus, ne
371 XXVII  |           jis sudėdavo visas viltis į žentą, kuris pagaliau atvažiuos
372 XXVIII |          kojomis: lakstė, puldinėjo į visas puses, visur girdėdamas
373 XXVIII |              taip ir nudūmė tiesiai į Prūsus, niekur nesustodamas
374 XXVIII |       žmonės įtariamai žvilgteldavo į Girdvainį ir nusigrįžę pirštu
375 XXVIII |             ir nusigrįžę pirštu sau į kaktą pabarbendavo. "Matyt,
376 XXVIII |        galvą ir sugrąžinti pagaliau į namus, o gal ir pas nuotaką,
377 XXVIII |             neiškęsdavęs ir tiesiai į akis pasityčiodavęs:~    -
378 XXVIII |         todėl nuo visų nusigrįžo ir į kiekvieną žiūrėjo su nepasitikėjimu,
379 XXVIII |    neapkęsti visų žmonių ir žiūrėti į juos kaip į vagių bendrininkus.
380 XXVIII |       žmonių ir žiūrėti į juos kaip į vagių bendrininkus. Dabar
381 XXVIII |           todėl iš tolo jų vengė ir į jokias kalbas nesileido.
382 XXVIII |           išalkęs ir užklysdavo kur į namus, - savo namus visiškai
383 XXVIII |            žiūri ir pažinti negali. Į ką žmogus pavirtęs! Ne žmogus
384 XXVIII |             Tokiam tiktai su varnom į dausas lėkti.~    - Svieteli
385 XXVIII |          nepasižiūri.~    - O ko aš į tave žiūrėsiu? - atsakė
386 XXVIII |    Girdvainis, piktai žvilgteldamas į Anuprą.~    - Tai dabar
387 XXVIII |           atsakė Girdvainis, kažkur į tolumą žiūrėdamas.~    -
388 XXVIII |            lemta buvo, - žiūrėdamas į Girdvainį, pertarė Anupras. -
389 XXVIII |           tylėdami. Anupras žiūrėjo į Girdvainį, ir jam taip graudu
390 XXVIII |           dantis, tylėjo ir žiūrėjo į žemę po savo kojomis.~    -
391 XXVIII |           nežinojo. Tik pasižiūrėjo į Girdvainio sunykusį veidą
392 XXVIII |         Girdvainis irgi pasižiūrėjo į Anuprą, lyg kažką išgirsti
393 XXVIII |    praskambėjo jo balse. - Kaip jai į akis pažiūrėsiu? Ir ką pasakysiu?~   
394 XXIX   |   Girdvainiu Anupras nuėjo ne atgal į savo kaimą, bet pasuko keliu
395 XXIX   |           žvengimą ir jį sugrąžinti į namus iš bergždžių klaidžiojimų
396 XXIX   |    neužsukdamas, tuojau pat nuvykti į Paudruvės kraštą ir pasikalbėti
397 XXIX   |       nesimatė. Pasižiūrėjo Anupras į trobos langus. Taip pat
398 XXIX   |        paklausė Anupras, žiūrėdamas į Baltaragį, ant kurio vienplaukės
399 XXIX   |             čia dievas siunčia mums į svečius?~    - Tai aš, -
400 XXIX   |            vėjais.~    - Tai eisime į trobą, pasitarsime, ką čia
401 XXIX   |               Ir abudu seniai nuėjo į trobą susirūpinę, kokia
402 XXIX   |             sėdėjo Jurga ir žiūrėjo į vakaro prieblandoje paskendusį
403 XXIX   |           lango ir įtemptai žiūrėjo į duris, negalėdama įspėti,
404 XXIX   |               pasakė Anupras, įėjęs į trobą. - Pas tave tolimą
405 XXIX   |            dūmą, atidžiai pažiūrėjo į Jurgą, tarsi ja nepasitikėdamas
406 XXIX   |             Bet užtat pats pakliuvo į velnio žabangas, prarado
407 XXIX   |         grąžinti jį iš klaidžiojimo į žmonių pastogę. Ar padarysi
408 XXIX   |             dar atidžiau žiūrėdamas į Jurgą.~    - Kaip aš galiu
409 XXIX   |         mane palikusio ir išbėgusio į visus vėjus paskui savo
410 XXIX   |        šypseną ir juoką jis išmainė į savo obuolmušių žvengimą.
411 XXIX   |           skruostus. Tada ji pabėgo į seklyčią ir ten ligi valiai
412 XXIX   |           Anupru pasižiūrėjo vienas į kitą, nežinodami, ką čia
413 XXIX   |       panarinęs galvą ir žiūrėdamas į žemę, o Anupras pasikrapštė
414 XXIX   |        Nuėjo Baltaragis pas dukterį į seklyčią, bet nesusikalbėjo.
415 XXIX   |           dukters pečius, pabučiavo į kaktą, palinkėjęs labos
416 XXIX   |           nakties, ir sugrįžo atgal į pirkią pas Anuprą, kuris
417 XXIX   |       sustingo. Anupras pasižiūrėjo į langą ir atsigręžė į Baltaragį.~    -
418 XXIX   |    pasižiūrėjo į langą ir atsigręžė į Baltaragį.~    - Kas gi
419 XXIX   |             pakraipė galvą ir įrėmė į Baltaragį akis lyg klausdamas.
420 XXIX   |          Baltaragis ir buvo beeinąs į lauką pažiūrėti, kas atsitiko.~   
421 XXIX   |                 Pro seklyčios duris į trobą staiga įbėgo Jurga,
422 XXIX   |     vaidenasi! - sušuko ji ir puolė į Baltaragio glėbį, drebėdama
423 XXIX   |                    Baltaragis išėjo į lauką pasižiūrėti, kas čia
424 XXIX   |           ir nurūko su vėjo šuorais į pakalnę.~    Prieš rytą
425 XXIX   |            vis dar buvo gėda grįžti į kalvę apsivogus, - užklydo
426 XXIX   |          kalvę apsivogus, - užklydo į Baltaragio malūną. Per naktį
427 XXIX   |   nepakeliamo skausmo. Norėjo bėgti į trobą ir prisipažinti, koks
428 XXIX   |           sniego gūsiais pro malūną į pakalnę. Visa laimė, kad
429 XXIX   |         pusnynas, tai nugriuvo kaip į minkštą patalą. O Visgirda,
430 XXX    |          savo obuolmušiais ir kitus į kokią baisią nelaimę įklampino.
431 XXX    |    Paudruvės krašto merginą ir pats į baisų vargą įpuolė.~   
432 XXX    |             Jau ir dabar Girdvainis į žmogų nebepanašus, bet greičiau
433 XXX    |           nebepanašus, bet greičiau į vaiduoklį, atėjusį iš kito
434 XXX    |          kažkas Girdvainiui tiesiai į akis ir nutoldamas sako: -
435 XXX    |         nusigando ir norėjo sprukti į šalį, bet pergalėjo savo
436 XXX    |           Girdvainis, įsižiūrėdamas į keistą nuskurdėlį.~    -
437 XXX    |          nors ir velnias nuneš mane į pragarą, kaip sakė Šešelga,
438 XXX    |          išpažinti ir sugrįžti namo į kalvę. Kokia būtų tada laimė!
439 XXX    |             Tai nuėjo dabar tiesiai į Gaidžgalės karčemą atsiimti
440 XXXI   |      nelaimingą užsakų rytą, pateko į sunkią nevalią. Pardavė
441 XXXI   |           veždavo javus iš Lietuvos į Prūsus.~    Nuo to pat rudens,
442 XXXI   |       kalnus ir lygumas iš Lietuvos į Prūsus) nuvarytų arklių,
443 XXXI   |           Pirmą kartą, kai patekome į vergovę, važiuojame gimtuoju
444 XXXI   |            obuolmušius, pasižiurėjo į kritusį arklį, paglostė
445 XXXI   |         atsigręžė jis su priekaištu į vežiką.~    O tas suniuręs
446 XXXI   |        jodinėti, o ne javus vežioti į Prūsus.~    - Bet kokie
447 XXXI   |           Keikdamasis vežikas nuėjo į smuklę, o Anupras pasiliko
448 XXXI   |             arklio galvą, pažiūrėjo į kritusio sustingusias akis,
449 XXXI   |      kritote viduryje kelio, patekę į svetimas rankas. Ką dabar
450 XXXI   |           vogtų arklių, įkinkė juos į briką ir nuvažiavo toliau
451 XXXI   |           briką ir nuvažiavo toliau į Prūsus pabiurusiu keliu,
452 XXXI   |         kailius.~    Pavakare atėjo į Gaidžgalės karčemą Jurgutis
453 XXXII  |           tiktai slankiojo iš kampo į kampą, pati neturėdama kur
454 XXXII  |          primaniusi būtų ėjusi nors į pasaulio galą Girdvainio
455 XXXII  |          skarą ant pečių, išbėgdavo į paežerę ir klajodavo pati
456 XXXII  |         nardino, laužė ledą ir kėlė į paviršių, o Jurgos krūtinėje
457 XXXII  |            Taip gera būtų pažiūrėti į jo beviltiškas akis, išgirsti
458 XXXII  |      nujausdami, pasižiūrėjo vienas į kitą ir šaukštus padėjo
459 XXXII  |           nutirpo tėvas, žiūrėdamas į dukrą ir įsiklausydamas.~   
460 XXXII  |                  Tai žiūrėjo vienas į kitą, tarytum norėdami kažką
461 XXXII  |      Nesikęsdamas tėvas pakilo eiti į kiemą pažiūrėti, kas čia
462 XXXII  |            išgąsties, įsikibo tėvui į rankovę ir neišleido.~    -
463 XXXIII |             jau visai užmiršai taką į mano kalvę. Rengiausi eiti
464 XXXIII |    pažiūrėti, ar dar gyvas? Bet man į kalną, o tau į pakalnę.
465 XXXIII |              Bet man į kalną, o tau į pakalnę. Vis, tariau, neiškęsi
466 XXXIII | dviprasmiškai: - Velnias ar apuokas į malūną įsimetė... Per naktis
467 XXXIII |             įsižiūrėdamas patamsyje į Baltaragį. Ką jis čia prasimanė?
468 XXXIII |   nesusidėjo iš to pasiutimo? O gal į užkurius kur išėjo, nieko
469 XXXIII |        negirdėjai iš atvažiuojančių į malūną?~    - Ne, negirdėjau, -
470 XXXIII |             Nebent dar kartą grįžti į karčemą ir pareikalauti
471 XXXIII |         parankinis slankioja, nuėjo į pašiūrę ieškoti šautuvo,
472 XXXIII |         broliams perkaldavo dalgius į kardus ir taisydavo kitus
473 XXXIII |          skvernu, vogčiomis įsėlino į malūną, kad niekas nepamatytų,
474 XXXIII |   Baltaragis pastovėjo, pasižiūrėjo į pabundantį ežerą ir snūduriuojantį
475 XXXIII |       viršūnės, nusiramino ir nuėjo į trobą. Priemenėje pasiklausė -
476 XXXIII |            nežadindamas, pats nuėjo į surūkusią pirkią, kuri pagaliau
477 XXXIV  |      Supykęs Šešelga paleido kirviu į vištą, pranašaujančią nelaimę,
478 XXXIV  |           tik neatbėgtų arkliavagis į karčemą ir nepramanytų jam
479 XXXIV  |          apsupimo ir įbėgo be kvapo į karčemos kiemą. Pamatęs
480 XXXIV  |            nors anksčiau su panieka į jį žiūrėjo, nes gyveno jis
481 XXXIV  |         maldavo arkliavagis. - Nors į alaus statinę.~    - Kaip
482 XXXIV  |             nudžiugo ir tarė: - Lėk į stadalą ir lįsk į arklio
483 XXXIV  |               Lėk į stadalą ir lįsk į arklio odą, kuri ten padžiauta.~   
484 XXXIV  |          Kaip vijurkas šmurkštelėjo į stadalą ir ten įlindo į
485 XXXIV  |             į stadalą ir ten įlindo į pirmo arklio odą kaip tik
486 XXXIV  |             tik jį perspėjo nelįsti į tuos arklius pro pasturgalį.
487 XXXIV  |        Kalbėk poterius, tuojau gyvą į dangų pakelsime.~    Puolė
488 XXXIV  |                atleido virvę.~    - Į Girdvainio obuolmušio kailį, -
489 XXXIV  |         kiti vyrai su kuolais nuėjo į stadalą pažiūrėti.~    Po
490 XXXIV  |   išsipūtusi. Raupys, išgirdęs, kad į stadalą sugužėjo vyrai,
491 XXXIV  |         kažkas taukštelėjo su kuolu į kaktą, kad jis tik viauktelėjo
492 XXXIV  |         viauktelėjo ir atgal įsmuko į odą.~    Kol Raupys atsipeikėjo,
493 XXXIV  |           išlįsti, jeigu bus verta, į dangaus karalystę.~    Paskui
494 XXXIV  |            liepė Šešelgai atritinti į stadalą dešimt bačkų alaus,
495 XXXIV  |     arkliavagio dūšią, mušdami kaip į būgną į arklio odą, kurioje
496 XXXIV  |         dūšią, mušdami kaip į būgną į arklio odą, kurioje buvo
497 XXXIV  |    arkliavagis Raupys.~    Pavakare į stadalą kyštelėjo galvą
498 XXXV   |            bajore Šešelga, bėk nors į svieto galą, viską palikęs.
499 XXXV   |      Tiesiog špygom badė ir stačiai į akis juokėsi:~    - Na,
500 XXXV   |           trukt čia, ir nugramzdins į liekno dugną. Bet jeigu