Chapter

 1 II    |     kvaitulys koks būtų užėjęs ar galvos būtų visai netekusi. Dabar
 2 II    |        užsikabino ir užsimovė ant galvos. Nusigandęs Pinčukas norėjo
 3 II    |         dar kartą užmesti jam ant galvos šimtakvoldį sudraskytą sijoną,
 4 II    |         apmaudo ant neprieteliaus galvos nugiežti, pasiautėjo tiktai
 5 IV    |          su ta Uršule, tiktai jam galvos nekvaršina.~    O pabudusi
 6 VI    |         vienas malūnas niekada iš galvos neišeidavo.~    - Tas malūnas
 7 VII   |       tyčiojasi iš jo nuplikusios galvos, žilstančių paausių ir tuščios,
 8 VIII  |    vokietukas, su kepeliušuku ant galvos ir dar su užkišta gaidžio
 9 VIII  |      kartą peržvelgė nuo kojų iki galvos nematytą svečią. "Kaip tik
10 IX    |        Jaudegių Marcelę.~    - Ar galvos, žmogau, netekai? - tas
11 IX    |           Uršulę lakstant kaip be galvos, tvoromis laipiojant ir
12 IX    |           ir krito ant jos pačios galvos. Bent tuo tarpu nieko blogo
13 X     |     maltum ne tik ligi savo gyvos galvos, bet ir ligi mano, o aš
14 X     |           ligi savo ir tavo gyvos galvos ir per amžių amžius, kol
15 XI    |  negalėdamas atsižiūrėti. Tiesiog galvos neteko pakvaišęs senbernis,
16 XII   |       rankas ant krūtinės ir gale galvos užžiebė vaško žvakes. Spragsėdamos
17 XII   |        jis tylėdamas rovė sau nuo galvos žilus plaukus. Tada jis
18 XII   |         palaidotų.~    - Ar visai galvos netekai, žmogau? - sudraudė
19 XII   |            paguoda. Tai neprarask galvos. Nelaimė kaip naktis praeis,
20 XIV   |        žmogaus šešėliu, ant kurio galvos vėjas taršė žilus plaukus,
21 XIV   |          Kur ėjo, ką darė, vis iš galvos jam neišėjo tas pažadas
22 XIV   |           sau eina nuo jo vargšės galvos. Ko čia pavydėti laimės?
23 XIV   |      kaltės, suversdamas ant kito galvos, jei pati Uršulė būtų nepadėjusi.
24 XVII  |          linksmą juoką, tai visai galvos neteko.~    Sugrįžo į kalvę
25 XIX   |       sijoną? Tuojau užmausiu ant galvos ir atiduosiu tai raganai.
26 XXI   |          naktį tie arkliai jam iš galvos neišėjo: lakstė jo mintyse,
27 XXI   |    rankoje, žalia skrybėlaite ant galvos ir povo plunksna už skrybėlės,
28 XXI   |          pragarą nuo mano biednos galvos. Visą karčemą pasmardino
29 XXII  |          pasišiaušė ant jo girtos galvos. Iš tos baimės tiktai žiopt
30 XXII  |         Girdvainio arkliai jam iš galvos neišėjo.~    - To pane, -
31 XXIII |       Greičiau savo obuolmušių ir galvos neteksiu, negu tave pamesiu.~    -
32 XXIII |              obuolmušius prarasi, galvos neteksi ir mane pamesi.~    -
33 XXIV  |         tave, neišmanėli, o tu ir galvos netekai.~    - Nors ir dvi
34 XXV   |        arklius pavogė, o jis kaip galvos netekęs išbėgo, net manęs
35 XXVI  |           ir plaukai šiaušėsi ant galvos. O aplinkui dundėjo žemė
36 XXVI  |         rodos, krito ant Jurgučio galvos ir savo spinduliais varstė
37 XXVI  |        Jurgutis tiktai susiėmė už galvos ir griuvo, nusirisdamas
38 XXVII |         akmens krito ant jo žilos galvos, bet jis nežinojo, nei ką
39 XXVII |  pašalinti jos šešėlį nuo dukters galvos, kurią mylėjo visa savo
40 XXVIII|       patį Girdvainį, kuris visai galvos neteko per tuos savo arklius.~   
41 XXIX  |          nuimti užkerėjimą nuo jo galvos: nustelbti obuolmušių žvengimą
42 XXIX  |  Baltaragį, ant kurio vienplaukės galvos vėjas taršė visai pražilusius
43 XXIX  | nusigandęs pašoko ir, susiėmęs už galvos, suriko tarsi iš nepakeliamo
44 XXXI  |          ir šiandien jų ieško lyg galvos netekęs.~    - Dabar nebent
45 XXXIII|      norėjai, ir atstosi nuo mano galvos.~    Rytuose jau visai brėško.
46 XXXV  |           kartą - net plaukai ant galvos po kepure pasišiaušė. Tik
47 XXXIX |        beklausant net plaukai ant galvos ėmė šiauštis, vien tik pagalvojus,
48 XLI   |           Ar tik neužgrius ant jo galvos? Bet Didžiasalio vyrai užstojo
49 XLII  |      kilpas-rezgines Pinčukui ant galvos, o paskui tvoti atgalia
50 XLIV  |        vėl jis prasimanė ant savo galvos, uždegdamas Gaidžgalės karčemą!
51 XLIV  |    perkūnijos griaudėjo viršum jo galvos.~    Bet to jis nepaisė,