Chapter

 1 VI     |           tarsi užkerėjo Baltaragį. Kiek paūgėjęs, dienas ir naktis
 2 VI     |           Baltrus tais reikalais nė kiek nesirūpino, tarsi jų visai
 3 VI     |            iš malūno, Baltaragis nė kiek neapsidžiaugdavo atradęs
 4 VIII   |            galvą Pinčukas. O paskui kiek pagalvojo ir pridėjo: -
 5 IX     |             iš užkrosnio Jurgučiui, kiek sumišo ir atsipeikėjo. Ar
 6 X      |     voratinkliais jie apraizgyti ir kiek čia daug svetimų dulkių
 7 XI     |           jos širdį džiugino. Ji nė kiek nesijautė esanti ištekėjusi
 8 XII    |  stebėdamasis ne tiek jo sielvartu, kiek ta jėga, kuri traukė į žemę.
 9 XII    |           įėjęs į trobą, Baltaragis kiek atsipeikėjo. Patamsyje prie
10 XIII   |    prislėgtas sielvarto. Kalvis dar kiek pabuvo ir prieš vidurnaktį
11 XIV    |          jos neimsiu.~    Pagalvojo kiek Baltaragis ir tarė:~    -
12 XV     |          Jurgutis ne tiek pasakojo, kiek prunkštė į saują kaip katinas
13 XVII   |          dumplių. Bet ne tiek dūmė, kiek kažką galvojo. O paskui,
14 XIX    | nepakęsdamas žmonių paskalų, nutarė kiek pamokyti savo velnią ir,
15 XIX    |             pristatyti. Pakvailiojo kiek per rudenį, ir užteks. Negi
16 XIX    |           nelauk, eik gulti. Gal aš kiek užtruksiu.~    Ir nuėjo.
17 XIX    |           ir paukščiai aptilo. Nyku kiek pasidarė. Bet Baltaragis
18 XX     |        Anupras. - Dabar tegu lekia, kiek tik gali.~    Girdvainis
19 XX     |           smarkiau paleido arklius, kiek tik jie įkabina, kad net
20 XX     |            Ar priimsite pakeleivius kiek pailsėti ir atsikvėpti?~    -
21 XXI    |             koja raišas. Bet tai nė kiek nekenkė arkliavagiui. Priešingai,
22 XXI    |      kanopos ausyse tebekaukšėjo!), kiek apsiramino ir įėjo į karčemą.~    -
23 XXI    |          Raupio atšiaurus balsas. - Kiek kartų turiu aš tau sakyti,
24 XXII   |          atvijo Pinčuką, tai norėjo kiek uždelsti, kad geriau prablaivėtų
25 XXIII  |         pradėjo snausti, kad ir vėl kiek nusnūdę galėtų iš naujo
26 XXIII  |            Jurgą ir paleido arklius kiek įkabina. O tie, tarsi tiktai
27 XXVI   |          tik jis neturi kur dėtis), kiek graudu ir baisiai gėda,
28 XXVI   |          būtų iš krūvos dingusios), kiek jo paties pasigedo. Klausinėjo
29 XXVII  |          tuo pasiguodė, kad ji bent kiek nusiramino.~    Nuo to laiko
30 XXVIII |          gana! - ne tiek stebėjosi, kiek Girdvainio gailėjosi Anupras, -
31 XXVIII |           kažką galvodamas. Paskui, kiek patylėjęs, lyg apgailestaudamas,
32 XXX    |       vietos Girdvainis.~    Šmėkla kiek atitolo.~    - Gal pavogiau,
33 XXXII  |           šį pavasarį ne tiek audė, kiek pati su savimi grūmėsi visu
34 XXXIV  |              tiesiai per arimus, nė kiek nešlubuodamas, beveik kojom
35 XXXIV  |            jis ne tiek iš karčemos, kiek iš Raupio amato.~    - Gelbėk,
36 XXXIV  |             gėrimo, prašau, gerkit, kiek tik norit. Šiandien už dyką
37 XXXV   |          šinkuoti. Ne tiek pragers, kiek triukšmo pridarys. Koks
38 XXXV   |            beklaidindamas, norėčiau kiek pailsėti ir išsimiegoti.~    -
39 XXXV   |           kumelpalaikę, kad ta bent kiek vikriau judėtų, bet kumelė
40 XXXVI  |         išėjo. Kitu atveju gal būtų kiek ir išlupę kailį, sutrumpinę
41 XXXVI  |             jau pradėjo skaičiuoti, kiek galės uždirbti ir kada galės
42 XXXVIII|           pelkes ir ne tiek šaukęs, kiek šveblenęs ištinusia burna
43 XXXVIII|           giedojo. Tie neprieteliai kiek baugino Pinčuka, bet jis
44 XXXVIII|            už šventoriaus tvoros ir kiek atsipeikėjusi iš baimės,
45 XXXIX  |            medaus ąsotėlį, norėdama kiek pasistiprinti pasninko dieną.
46 XL     |             ne tiek juos kalbėjusi, kiek žliumbusi, po tvoras laipiodama.
47 XL     |       neatgaudama kvapo. Bet tai nė kiek nesugraudino klebono širdies.
48 XLII   |           Pinčukas, pajutęs pavojų, kiek atsitraukė šlubčiodamas
49 XLV    |           tėvo, ne tiek pati valgė, kiek jį valgydino ir žiūrėjo
50 XLVIII |             į pragaro tamsybes.~    Kiek toliau nuo malūno akmenų