Chapter

 1 I     |         Net giedriausią pavakarę staiga kildavo iš ežero rūkas,
 2 I     |        ne vienas, bet septyni, - staiga dingdavo, ar dar kažkas
 3 II    | mergautinių ašarų išverkti. Taip staiga viskas įvyko.~    Tiktai
 4 II    |       dangus kryžiumi, ir viskas staiga dingo. Nei karietos, nei
 5 II    |         Šauk nešauk, - sako jis, staiga kaip šmėkla atsiradęs, -
 6 II    |  nubaustas. Pasipiktinusi Uršulė staiga apsisuko, tvieskė tokį antausį,
 7 III   |        norėjo sprukti atgal, bet staiga susigriebė (kur ji, vargšė,
 8 III   |          kitaip čia ir buvo.~    Staiga Uršulei viskas paaiškėjo
 9 III   |    norėjau tavęs paklausti? ~    Staiga užklupta, Uršulė pagalvojo,
10 III   |   ištirti ir pagalvoti, o paskui staiga nei iš šio, nei iš to supyko,
11 IX    |       piršliais.~    Baltaragis, staiga iššokus iš užkrosnio Jurgučiui,
12 IX    |              Ar velnias čia judu staiga apstojo? - supyko. - Su
13 X     |      pažinti nebuvo galima, taip staiga pajaunėjo ir atgijo. Sukosi
14 X     |    audiniais, kad surūkusi troba staiga atjaunėjo ir nušvito kaip
15 XI    |       Graudus gervių girgsėjimas staiga pagavo Marcelės širdį, ir
16 XI    |          laiminga buvau.~    Bet staiga dingo šypsena jos veide,
17 XII   |          lingė palubėje girgžda. Staiga šmėkštelėjo prietemoje Pinčukas,
18 XIII  |         ir sustingo vietoje.~    Staiga Uršulę pagavo kažkoks graudulys,
19 XIV   |        Taip Uršulei besiplėšant, staiga Baltaragis nusijuokė ir
20 XIV   |          durų sklendė), o paskui staiga apsisukusi išbėgo iš namų
21 XVI   |        žmogui viena diena, - kai staiga jam parūpo, kas gi taip
22 XVIII |       išgirdęs piršlių skambalą, staiga dingo iš kalvės.~    - Kur
23 XIX   |               O ko tau reikia? - staiga iš pelkių atsiliepė balsas.~    -
24 XX    |          kelio vingiuose arkliai staiga pradėjo prunkšti, ausimis
25 XX    |           Taip lekiant arkliams, staiga pasigirdo kažkoks cypimas,
26 XX    |          Baltaragio malūnas, kai staiga iš Paudruvės pelkių pakilo
27 XX    |         taip sužvengė, kad rūkas staiga išsisklaidė, ir Girdvainis
28 XXIII |           kad Girdvainiui naktis staiga prašvito.~    Stvėrė Girdvainis
29 XXIII |       Prasiblaivė Baltaragis, ir staiga jam liūdna pasidarė. Toks
30 XXIV  |            Pro zakristijos duris staiga įpuolė tokia supintijusi
31 XXVI  |               O paskui iš pelkių staiga pakilo nepermatomas rūkas.
32 XXVII |     žvengimas, kuris artėdavo ir staiga dingdavo. Tada ji pamatydavo
33 XXVIII|         pertarti, kai Girdvainis staiga pašoko, įsiklausė ir beveik
34 XXIX  |        Bet kokia? Visa sunerimo. Staiga pamestos nuotakos išgyventas
35 XXIX  |    paskui, lyg kvapo pritrūkusi, staiga sustojo, ir ašaros pradėjo
36 XXIX  |          seklyčios duris į trobą staiga įbėgo Jurga, baisiai nusigandusi
37 XXX   |    Girdvainis sumerkti akis, kai staiga ties pat ausimis taip sužvengė,
38 XXX   |        vedžioja ir klaidina?~    Staiga Girdvainio galvoje prašvito,
39 XXXIII|         dabar? - nustebo kalvis, staiga pamatęs prieš save atsiradusį
40 XXXVI |        būtų ir iš kur toks maras staiga užėjęs.~    Niekas nepagalvojo,
41 XXXVI |          buvo matę. Kai krisdavo staiga arklys, tai pasivaidindavęs
42 XXXVII|    užlėkė ant malūno sparnų kaip staiga kilęs vėjas ir ėmė juos
43 XXXVII|           kanopa užsikabino.~    Staiga driokstelėjo šūvis kaip
44 XXXVII|        užmigęs nesurado ramybės. Staiga jam prisisapnavo tarsi perkūnas
45 XXXIX |          priėjo prie krosnies ir staiga dingo, tarsi pro kaminą
46 XLII  |        neturėdamas ko veikti. Ir staiga šovė jam į galvą gera mintis.~    -
47 XLII  |                Aš viską galiu! - staiga užsidegė Pinčukas, viskam
48 XLIII |      Tarytum visas pasaulis būtų staiga ištuštėjęs.~    Po susitikimo
49 XLVI  | tarpukaktę trenkė žaibas. Viskas staiga susimaišė, tiktai akyse