Chapter

 1 II     |      viskas įvyko.~    Tiktai visa Uršulės laimė, kad iš tos baimės
 2 II     |          tamsi, audringa naktis, į Uršulės šauksmą atsiliepė tiktai
 3 II     |            klostėse ir sugriuvo po Uršulės kojomis.~    Tai Uršulė,
 4 II     |  pasimuistė ir dingo kaip nebuvęs. Uršulės delne pasiliko tiktai kažkokia
 5 III    |          gal būtų rimtai išklausęs Uršulės pasakojimą, nes visą laiką
 6 III    |  nusižiovavo klebonas ir pertraukė Uršulės pasakojimą. - Matyt, velnio
 7 IV     |            vargšui Bobinui įkyrėjo Uršulės Baltaragis, dėl kurio jis,
 8 IV     |         nekvaršina.~    O pabudusi Uršulės sąžinė nedavė jai ramybės.
 9 IV     |       moterėlės vis dėlto būta tos Uršulės.~    Taip pasiryžusi, pirmą
10 IV     |      Nušvito tada visos raukšlelės Uršulės veide, vien tik pagalvojus,
11 VI     |            ne vien tiktai davatkos Uršulės kliedėjimai ir įkaušusių
12 VII    |   atstumdavo Baltaragis su apmaudu Uršulės rūpesčius ir užsidarydavo
13 IX     |           blogo neįvyko, ir niekas Uršulės nepasigedo, tiktai Jurgutis
14 XIII   |           po namus, nepastebėdamas Uršulės, tiktai kur buvęs nebuvęs
15 XIII   |              Baltaragis, didesniam Uršulės apmaudui, nieko jai neatsakydavo
16 XIII   |     kūdikiui motiną...~    Bet tas Uršulės meilumas nepradžiugino Baltaragio.
17 XIII   |            netikėtai su įgrisusios Uršulės pagalba, ir pirmą kartą
18 XIV    |    galutinai pasiryžęs atsikratyti Uršulės.~    Temstant atvažiavo
19 XIV    |      senelius, neberado pikčiurnos Uršulės ir tėvo nebepažino - toks
20 XIV    |         kad tėvas taip apsidžiaugė Uršulės nusikratęs. Tai ir pati
21 XIV    |           kad smarkiai velniui nuo Uršulės kliuvo, ir pagalvojo, kad
22 XV     |           tiktai išgelbėk mane nuo Uršulės. Visai gyvenimo per ją nebėra
23 XV     |         įsipainiojus į šimtakvoldį Uršulės sijoną, bet laimingai ištrūkęs,
24 XV     |          ir ant kadugio sudraskytą Uršulės šimtakvoldį sijoną. Geldą
25 XV     |          Jis ir pakabino jį malūne Uršulės atminimui dulkėms šluostyti.
26 XVI    |          to laikė malūne suplyšusį Uršulės sijoną, kurį aną kartą atnešė
27 XVI    |            vienas taip ir pasiliko Uršulės pusiau išsuktas, o nutriušusi
28 XVII   |  žvilgteldavo į kabančio pasienyje Uršulės sijono suplyšusią pusę. -
29 XVII   |          kaip tyčia liepdavo su ta Uršulės sijono puse apvalyti suodžius
30 XVII   | šluostydavo, bet per tiek laiko iš Uršulės sijono liko tik suodinas
31 XIX    |           malūno seną sudulkėjusio Uršulės sijono pusę, užsilikusią
32 XXV    |        drobė ir vos nenugriuvo ant Uršulės rankų. Bet susivaldė, iškėlė
33 XXV    |            taip jau lengva buvo iš Uršulės išgauti. Ilgai ji dar maivėsi
34 XXXIII |            kampe po apdulkėjusiais Uršulės sijono likučiais.~    -
35 XXXVII |      Pinčuko, pasislėpęs malūne už Uršulės sijono su šautuvu, užtaisytu
36 XXXVII |          greitai užkišo šautuvą už Uršulės sijono ir nusileido laiptais,
37 XXXVIII|             Gal todėl, kad jis nei Uršulės, nei Jurgos nebuvo matęs.
38 XXXVIII|        priklibikšavo tuo metu prie Uršulės ir žemai nusilenkė:~    -
39 XXXVIII|       žaltys Pinčukas, pabėgęs nuo Uršulės žegnonių ir Švendubrės varpų,
40 XXXVIII|          be reikalo pristojęs prie Uršulės, senos savo priešininkės.
41 XXXIX  |         plauką, po kitą, ir ištąsė Uršulės kasas, visą jos mergystės
42 XL     |          XL~    Ilga ir paini buvo Uršulės paskutinė išpažintis iš
43 XLI    |        atsisėdo ant tiltelio šalia Uršulės ir pradėjo patylomis ją
44 XLI    |           sūkuriuodamas plaukia, o Uršulės tarsi ir nebuvę.~    - Ką
45 XLI    |                O vyrai, susirūpinę Uršulės išgelbėjimu, neatkreipė
46 XLI    |        paprašo atlaikyti mišias už Uršulės vėlę.~    - O čia dabar
47 XLI    |            ir už nekaltos mergelės Uršulės vėlę.~
48 XLVIII |            pasąmonėje pasivaideno, Uršulės vaizduotėje atgijo ir, prisidengęs