Chapter

 1 I      |       nuo visokių šmėklų, kurios juos kiaurą naktį visaip dovijo
 2 II     |          pro malūną kaip tik pas juos suka.~    - Ar nepaklydo? -
 3 II     |         tas apsidžiaugęs įsikišo juos į užantį. Tur būt, tada
 4 V      |          mirdamas tėvas ir įsakė juos saugoti kaip savo akį, tardamas -
 5 X      |     pasiilgimas. Negi iš tikrųjų juos bus amžinai palikusi? Žvilgtelėjusi
 6 X      |   žydinčios obels, kuri pridengė juos savo šakomis. Linksmas Marcelės
 7 XIII   |         iš proto varė Baltaragį. Juos nustelbdavo tiktai rūpestis
 8 XV     |       Kaip tą naktį buvo - galas juos žino. Jurgutis vienaip,
 9 XVII   |          kito nepastebėjo, galas juos žino. Tur būt, vienas antro -
10 XIX    |    ramybėje paliktų. Bet kaip tu juos suriši, jei vienas su uodega,
11 XX     |    pritrūktų eiklumo! - ir leido juos visu smarkumu. Nepasijuto,
12 XX     |       prie arklių, lyg norėdamas juos sulaikyti ar pats galą gauti,
13 XX     |       visi nuėjo į seklyčią. Ten juos sutiko Jurga su šluota rankoje,
14 XXI    |    negalima buvo, nes Girdvainis juos saugojo kaip savo akį. Su
15 XXI    |        mažai rūpėjo (net pragare juos menkai vertino: už vieną
16 XXII   |            Aš, kai tik nučiupsiu juos, tuojau per sieną ir į Prūsus.~    -
17 XXII   |           Kur norėsi, ten galėsi juos dėti. Tiktai kad jų Girdvainis
18 XXIII  |          į seklyčią, kaip numetė juos ant vežimo, taip ir užmiršo)
19 XXIV   | užsimiegojęs klebonas ir pašaukė juos į zakristiją.~    - Ko reikia? -
20 XXV    |         pavogti, juk sukosi apie juos ne vienas arkliavagis, tykodamas
21 XXV    |    arkliavagis, tykodamas progos juos nučiupti. Na, tegu koks
22 XXV    |       arkliai pražuvo. Kur dabar juos rasi? Už šimto mylių Raupys
23 XXVI   |       iššoko priešais, norėdamas juos pabaidyti. Bet obuolmušiai,
24 XXVI   |        prikimštą šiaudų, čia pat juos iškratė, apversdamas jais
25 XXVIII |          nesurasdamas. Ir kur tu juos surasi, jeigu Raupys, kai
26 XXVIII |        jeigu Raupys, kai pačiupo juos, taip ir nudūmė tiesiai
27 XXVIII |         visų žmonių ir žiūrėti į juos kaip į vagių bendrininkus.
28 XXIX   |        užsakų kaimynai vengė pas juos užeiti, ir nuo to laiko
29 XXIX   |        kito širdis įžeista. Kaip juos suvesi? Nueis kiekvienas
30 XXIX   |       paleisdamas dūmą. - Reikia juos suvesti, nes kitaip nei
31 XXXI   |          obuolmušiai, kai pavogė juos, susidėjęs su velniu, arkliavagis
32 XXXI   |          sunkią nevalią. Pardavė juos netrukus Raupys javų pirkliams,
33 XXXI   |        to pat rudens, kai pavogė juos, per visą žiemą Girdvainio
34 XXXI   |         būdu nebūtų pažinęs.~    Juos pažino tiktai Girdvainio
35 XXXI   |         o ne arkliai. Tas, kuris juos turėjo, dar ir šiandien
36 XXXI   |             Dabar nebent pragare juos suras, - abejingai atsakė
37 XXXI   |          su jais važinėdamas, ir juos prakeikiau. Gerai dar, kad
38 XXXI   |        porą vogtų arklių, įkinkė juos į briką ir nuvažiavo toliau
39 XXXV   |     nekaltą žmogų nužudė. Pradės juos tampyti po kalėjimus, kad
40 XXXVI  |      kaip apsargdinti arklius ir juos pagydyti. Tai pareidamas
41 XXXVII |        staiga kilęs vėjas ir ėmė juos sukti, kvatodamas ir žvengdamas.~   
42 XXXVIII|     praplaukiančiais debesėliais juos krečia?~    Gal ir taip.
43 XXXVIII|       sudėtum.~    - Kaip aš tau juos sudėsiu, jei manęs neklausei
44 XL     |     užmiršusi, o ir tada ne tiek juos kalbėjusi, kiek žliumbusi,
45 XL     |    arklių vis tiek nesurasi, kai juos pavogė velnias, susidėjęs
46 XL     |    mažiau po žmones landžiotų ir juos savo paskalomis piktintų,
47 XLIV   |           tik norėdamas greičiau juos pasiekti. Kas bus paskui,
48 XLVIII |        man iš pradžių buvo sunku juos išskirti. Bet atgijęs Jurgutis