Chapter

 1 I     |          prarado Paudruvės pelkėse arklius ir pats vos galo negavo
 2 XVIII |    versdamiesi nepaleido, sustabdė arklius, o paskui žiūri ir savo
 3 XX    |           Visgirda apėjo vežimą ir arklius, kažką po nosimi murmėdamas,
 4 XX    |            ir dar smarkiau paleido arklius, kiek tik jie įkabina, kad
 5 XX    |           malūno kryptį ir paleido arklius tiesiai į tą pusę.~    Arkliai
 6 XX    |        atšvaistės.~    - Statykite arklius, ir eisime į vidų, - girdi
 7 XX    |       išverstus kailinius, pastatė arklius prie malūno, ir visi nuėjo
 8 XXI   |        ūkininkai buvo sugavę Raupį arklius bevagiant ir atsilygindami
 9 XXI   |    neišleisdavo. Tai kaip iš tokio arklius pavogsi, nebent tiktai su
10 XXII  |           labiau supyko Šešelga. - Arklius vogti!~    - O tavo dar
11 XXII  |   paslapties, kaip jie pavogs tuos arklius, ketino nueiti ir išduoti
12 XXIII |          apkabino Jurgą ir paleido arklius kiek įkabina. O tie, tarsi
13 XXIV  |               O Girdvainis pastatė arklius prie šventoriaus tvoros,
14 XXIV  |     atgaudama kvapą, sušuko:~    - Arklius pavogė! Arklius pavogė!~   
15 XXIV  |      sušuko:~    - Arklius pavogė! Arklius pavogė!~    Tai buvo Uršulė.~    -
16 XXIV  |          buvo Uršulė.~    - Kokius arklius? - nesuprato klebonas.~   
17 XXV   |        netikėtai pavogė Girdvainio arklius.~    Jeigu ne arklių pavogimas,
18 XXV   |            kodėl pavogė Girdvainio arklius kaip tik tada, kai jiedu
19 XXV   |         neaišku. Galėjo Girdvainio arklius ir anksčiau pavogti, juk
20 XXV   |             kad jis, užuot vijęsis arklius keliais, išbėgo tiesiai
21 XXV   |       pasakyti Girdvainiui, kad jo arklius pavogė, o jis kaip galvos
22 XXV   |        neteksi. O norėsi turėti ir arklius, ir nuotaką, tai nieko nelaimėsi,
23 XXVII |     vilties, - suras jaunikis savo arklius ir sugrįš pas tave.~   
24 XXVIII|        galvos neteko per tuos savo arklius.~    Nuo to ryto, kai išbėgo
25 XXVIII|            klausinėdamas apie savo arklius, nes čia pat, bekalbant,
26 XXVIII|          būtų sutartinai pavogę jo arklius ir jį išvarę klaidžioti
27 XXVIII|      Anupro nepastebėjęs. Kur toks arklius suras! Tokiam tiktai su
28 XXVIII|         Kas iš to, kad suradome, o arklius praradome, - atsakė Girdvainis,
29 XXX   |          Prieina tamsoje, sustabdo arklius, pasižiūri savo paklaikusiomis
30 XXX   |       žiūrėk, ir stabdo kryžkelėje arklius.~    Per dieną nusilakstęs,
31 XXX   |                 Tai gal tu ir mano arklius pavogei? - pašoko iš vietos
32 XXX   |         šunsnuki, negana, kad mano arklius pavogei, nori dar, kad ir
33 XXXI  |        vežikai negailestingai varė arklius dieną ir naktį be pasigailėjimo,
34 XXXI  |     Anuprui pasirodė, lyg jis tuos arklius buvo kažkada matęs, tiktai
35 XXXI  |       ranka nubraukė.~    - Kokius arklius pražudei! - atsigręžė jis
36 XXXI  |           negailestingai varydamas arklius.~    Prie karčemos ant kelio
37 XXXIV |         sutartį pavogti Girdvainio arklius, kaip tik jį perspėjo nelįsti
38 XXXIV |            perspėjo nelįsti į tuos arklius pro pasturgalį. Bet Raupys
39 XXXV  |           mužikus apskųsiąs, ir jų arklius išgaišinsiąs.~    Tai Šešelga,
40 XXXVI |          save patraukę visus kitus arklius.~    Tokio arklių maro net
41 XXXVI |          žmonių, prarandančių savo arklius. O čia pavasaris artėjo,
42 XXXVI |         dabar keršydama smaugianti arklius, negalėdama jų pavogti.
43 XXXVI |     paskutinį. Gali pradėti gydyti arklius, kuriuos užkerėjai. Papūsk
44 XXXVI |        paslaptis, kaip apsargdinti arklius ir juos pagydyti. Tai pareidamas
45 XXXVI |          galįs pagydyti sergančius arklius, jeigu jam gerai užmokėtų.~   
46 XXXVI |        velnio išpera ir žino, kaip arklius išgelbėti?~    Nusivedė
47 XL    |            nubaudęs. Praradęs savo arklius.~    Bet čia ji esanti nieko
48 XL    | šventoriaus pastovų, tas pagriebęs arklius ir nulėkęs su jais, o Pinčukas