Chapter

 1 V     |        žirgais.~    Tuos stoninius obuolmušius žirgus paliko jam mirdamas
 2 V     |           saiko neturėjo. Per tuos obuolmušius visą ūkį apleido, kurį tėvas
 3 V     |          Kinkydavo Girdvainis savo obuolmušius, kurie vietoje nenustygdavo,
 4 V     |          Bernai apstojo Girdvainio obuolmušius ir negalėjo atsigėrėti,~    -
 5 V     |        Daug buvo girdėjusi apie jo obuolmušius žirgus, mėšlavežimį, išverstus
 6 V     |           nelaukdamas, apsuko savo obuolmušius ir išvažiavo su tokiu džiaugsmu
 7 XX    |     stonios nenustovinčius vietoje obuolmušius ir norėjo kinkyti šį kartą
 8 XX    |       Girdvainis vis dėlto pakinkė obuolmušius į tą patį mėšlavežį, su
 9 XX    |   Girdvainis pradėjo stabdyti savo obuolmušius.~    - Nieko, - tada pertarė
10 XX    |    pragėrei? - pašiepė Jurga. - Ir obuolmušius pridėsi?~    - Ne, - atsikirto
11 XXI   |       Raupys ir niekino Girdvainio obuolmušius, nes jų neįstengė pavogti.
12 XXII  |         toks: pavok man Girdvainio obuolmušius.~    - Tai kad aš galėčiau! -
13 XXII  |          eina kalba apie kažkokius obuolmušius. Kas čia per galas? Ir Jurgutis
14 XXII  |        Jurgutis kažką burbėjo apie obuolmušius, ir čia dėl jų derasi. Bet
15 XXII  |            antrą galą į Girdvainio obuolmušius. Tada pražūsi pats su visa
16 XXIII |          būt, - nusijuokė Jurga, - obuolmušius prarasi, galvos neteksi
17 XXVI  |         atlekiant kaip patrakusius obuolmušius. Puolė į griovį išsigandęs,
18 XXVI  |            į žemę. Tai norėjo bent obuolmušius atrišti nuo malūno pastovų
19 XXVI  |             kad pavogtų Girdvainio obuolmušius.~    Vos nepatrūko Pinčukas,
20 XXVI  |          bepagausi ir kaip pavogsi obuolmušius?~    O Jurgutis tada nieko
21 XXVI  |             kad pavogtų Girdvainio obuolmušius ir Jurgą pražudytų. Jei
22 XXVII |         prisiminti Girdvainį ir jo obuolmušius žirgus. Tarytum jis būtų
23 XXIX  |      velnio žabangas, prarado savo obuolmušius ir, monų vedžiojamas, klaidžioja
24 XXIX  |  nusikaltėlis, pabaidęs Girdvainio obuolmušius ir Jurgą ašarose paskandinęs,
25 XXX   |       šunkeliais, besivaikant savo obuolmušius, ir praslankioti kaip vaiduokliui
26 XXX   |        susitarti, tai prarasi savo obuolmušius ir savo nuotaką, o paskui,
27 XXX   |             tiktai pabaidžiau tavo obuolmušius, kai tu važiavai piršliais
28 XXX   |           Baltaragio Jurgą. O tavo obuolmušius pavogė velnias Pinčukas,
29 XXX   |       surasti. O tu Jurgą per savo obuolmušius ašarose paskandinai. Mesk
30 XXX   |     velniava susidėjo, kad prarado obuolmušius ir neteko nuotakos, o pats
31 XXX   |         pats velnias, kuris pavogė obuolmušius ir kryžkelėje pasivaideno,
32 XXXI  |            atolaidį ir taip nuvarė obuolmušius, kad jų net pats Girdvainis,
33 XXXI  |           ir pažino jis Girdvainio obuolmušius.~    Per pat pavasario atolaidį,
34 XXXI  |     Visgirda, atpažinęs Girdvainio obuolmušius, pasižiurėjo į kritusį arklį,
35 XXXI  | nežinodamas, kad užkasa Girdvainio obuolmušius.~    O Šešelgai pasiliko,
36 XXXIII|       laiko, kai pavogė Girdvainio obuolmušius, - susirūpino kalvis.- Ar
37 XXXVII|         pro miegą. Gal ji sapnuoja obuolmušius, kurie kaip vėjas su sparnais
38 XL    |         sekmadienį, kai Girdvainio obuolmušius pavogė. Klebonas per mišparus
39 XLII  |    Girdvainį, gauti kur nors kitus obuolmušius ir pagaliau baigti pradėtas
40 XLIII |            šitas pakvaišėlis ne jo obuolmušius užkasė? Bet Jurgutis nieko
41 XLIV  |     nežinojo, kad, atkeršydamas už obuolmušius, išlaisvina savo priešininką
42 XLV   |           gal ir jis, suradęs savo obuolmušius, atvažiuos pas tave.~    -
43 XLVI  |       Girdvainis būtų suradęs savo obuolmušius ir atvažiavęs. Nežinojo
44 XLVII |     Girdvainis, keršydamas už savo obuolmušius. Jį patį atrado tarpukalnėje
45 XLVIII|            jaunikį Girdvainį ir jo obuolmušius žirgus, kurie vėją pralenkdavę.
46 XLVIII|    Girdvainis, būčiau turėjęs tuos obuolmušius žirgus ir nulėkęs su jais