Chapter

 1 II     |        supyko. - Kas tau galėjo mane pažadėti?~    - Kas pažadėjo,
 2 IV     |          Kitaip ir būti negali. Mane išgelbėjo skaisčiausi apžadai,
 3 IV     |   tetule? - paklausė.~    - Juk mane norėjo už jo išleisti, pati
 4 V      |         akis žiūrėdama, - o pas mane neužsuki. Negi aš tau per
 5 V      |        paskalų bijaisi, kad pas mane kelias užkerėtas?~    Girdvainis
 6 IX     |       ir prikibo:~    - Vežk ir mane, - pasisiūlė. - Juk seniai
 7 IX     |     Baltaragio. Jis bent pasups mane ant malūno sparnų. Pagaliau
 8 XII    |     sugrįžtant iš laidotuvių, o mane jau kviečia prie kito naujagimio.
 9 XIV    |         Jeigu sutiktum būti pas mane septynerius metus už berną,
10 XV     |        už dyką, tiktai išgelbėk mane nuo Uršulės. Visai gyvenimo
11 XVI    |  Nežinau, tėveli, ketina ir pas mane piršliai atvažiuoti, bet
12 XVI    |      tau patiks, ir išvažiuosi, mane vieną palikusi.~    - Niekados, -
13 XVII   |       pūsti.~    - Kam tu vežei mane piršliais pas tą raganą
14 XVIII  |            pats sau tarė. - Juk mane apgavo Baltaragis kaip tą
15 XIX    |        atsiskirti.~    - Kad tu mane apgavai, - piktai atšovė
16 XIX    |      tai pešėtės, o dabar prieš mane abudu susidėsite. Na, gerai.
17 XXI    |     Šešelga, ne Baltaragis taip mane išniekino, - atsiduso Pinčukas. -
18 XXI    |   Pinčukas. - Tiktai jis apgavo mane.~    - Apgavo? - išvertė
19 XXI    |          o jis žino. - Nagi pas mane kamaroje trečia para geria.
20 XXII   |    karpyti.~    - Ar tu sugavai mane, kad sakai? - įsižeidė Šešelga.~    -
21 XXII   |  Šešelga.~    - O tu ar sugavai mane, kad sakai? - atsikirto
22 XXIII  |      prarasi, galvos neteksi ir mane pamesi.~    - Niekados! -
23 XXIII  |       Anupras. - Ant užsakų. Ir mane paliko.~    Prasiblaivė
24 XXV    |     arkliais nuvažiavęs. O būtų mane paklausęs, būčiau aš jam
25 XXVII  | jaunikio, kuris dėl savo arklių mane pametė.~    Nežinojo tėvas,
26 XXIX   |         niekados jo neieškosiu, mane palikusio ir išbėgusio į
27 XXIX   |         ieškoti jaunikio, kuris mane pametė.~    - Kokio Jurgučio? -
28 XXX    |      bus, nors ir velnias nuneš mane į pragarą, kaip sakė Šešelga,
29 XXXIV  |        išsisukti Šešelga. - Pas mane karčema, turiu alaus ir
30 XXXV   |       maldavo Šešelga. - Špygom mane mužikai užbadys. Padėk man
31 XXXVI  |      Atjojo baudžiamasis būrys, mane pirmąjį apstumdė, o paskui
32 XXXVI  |               Nagi lįsk čia pas mane į maurus, jeigu neturi kur
33 XXXVI  |    tavęs rūpesčių. Ko čia dabar mane nuolat trukdai?~    - Gerai, -
34 XXXVIII|         sužeistą kulną. -Dar tu mane paminėsi. Pražūsi su visu
35 XXXVIII|  nerandu. O kokia baisi nelaimė mane ištiko.~    - Eik sau po
36 XXXVIII|    pyktis, bičiule? Juk tave ir mane Baltaragis apgavo. Galima
37 XXXIX  |         sveikos kaip kumelės ir mane nekaltai šmeižia. Niekada
38 XLII   |         iš proto išėjęs. Nuvežk mane už jį piršliais pas Baltaragio
39 XLIV   |  pravebleno Šešelga, - ir visai mane pražudė.~    - Tai ir gerai,
40 XLIV   |       atsakė piktai Pinčukas. - Mane išgelbėjo. Aš šaukiau ir
41 XLIV   |      bučiavo Pinčuko kanopas. - Mane tokia nelaimė ištiko, o
42 XLIV   |      karčemą uždegė, o tu visai mane pražudyti nori.~    - Kas
43 XLV    |  nesuras savo obuolmušių ir pas mane neatvažiuos. Turiu aš jį
44 XLVI   |     Baltaragiui į akis.-Norėjai mane apgauti, netekai ne tik