Chapter

 1 I     |      tamsiausia naktimi, o patys arkliai, nežinia ko išsigandę, pasukdavo
 2 XVIII |       mostelėjo arkliams botagu, arkliai įsiręžę trūktelėjo, paskutiniai
 3 XVIII |        žiūri, kas dabar bus.~    Arkliai pasibaidė, piršlys su jaunikiu
 4 XX    | vingiuose. Tuose kelio vingiuose arkliai staiga pradėjo prunkšti,
 5 XX    |          risčios vengdavo.~    O arkliai vis smarkiau šuoliais ėjo.
 6 XX    |       buvo tiltelis.~    Įsilėkę arkliai nespėjo priešakinėmis kojomis
 7 XX    |          griuvo, bet įsismarkavę arkliai peršoko per griūvantį tiltelį,
 8 XX    |      tarsi būtų kas suvažinėtas, arkliai dar labiau padūko ir taip
 9 XX    |       būtų kitaip negalėjęs, nes arkliai taip įšėlo, kad buvo nesulaikomi.
10 XX    |        atsitiko. Tiktai šį kartą arkliai spėjo ant tilto kojomis
11 XX    |   arklius tiesiai į tą pusę.~    Arkliai net šniokšdami lėkė, nesuprasi,
12 XX    |      kvapo. Ir juo smarkiau lėkė arkliai, juo daugiau atsiliko tas
13 XX    |          kriokimas.~    Pagaliau arkliai patys sustojo ir taip sužvengė,
14 XXI   |       kankinosi. Dieną naktį tie arkliai jam iš galvos neišėjo: lakstė
15 XXI   |         prisisapnuodavo.~    Tie arkliai ir dabar jam nedavė ramybės.
16 XXI   |    norėjo Raupys, kad Girdvainio arkliai esą tiktai katinai prieš
17 XXI   |    atsigręžė (vis tie Girdvainio arkliai vaidenosi!), ar kas nesiveja,
18 XXII  |        unaras. Be to, Girdvainio arkliai jam iš galvos neišėjo.~    -
19 XXII  |       nuo šono ant šono, - tokie arkliai tai jau ne arkliavagiams
20 XXIV  |      išbėgo pro duris.~    Lauke arkliai dar garsiau žvengė. Tiktai
21 XXIV  |        užmiršęs pasaulyje.~    O arkliai vis dar žvengė.~
22 XXV   |      bažnyčią, žiūriu - kažkieno arkliai prie šventoriaus pastovų
23 XXV   |     atvažiavęs, negali suprasti. Arkliai tokie, kaip smakai, vietoje
24 XXV   |         jam velnias galvą, ir jo arkliai pražuvo. Kur dabar juos
25 XXV   |           ji klaususi, kieno tie arkliai, ir jis atsakęs, o paskui
26 XXVIII|         pasakoti, kaip atrodę jo arkliai - viesulai buvę, o ne arkliai -
27 XXVIII|    arkliai - viesulai buvę, o ne arkliai - tada žmonės įtariamai
28 XXVIII|          Ką dabar padarysi? Arba arkliai, arba merga, O dėl tokios
29 XXXI  |          antrasis. ~    Nusiminę arkliai tylėdami toliau tempė sunkų
30 XXXI  |         nučaižytus arklių šonus. Arkliai bejėgiškai pasimuistė vietoje,
31 XXXI  |      niekinami ir botagu čaižomi arkliai šoko paskutinėmis jėgomis,
32 XXXI  |      burbtelėjo:~    - Kokie čia arkliai? Dvėselienos, o ne arkliai.
33 XXXI  |       arkliai? Dvėselienos, o ne arkliai. Tokiais arkliais nebent
34 XXXI  |             Bet kokie buvo šitie arkliai, kad tu žinotum! - atsiduso
35 XXXI  |  atsiduso Anupras.- Žaibas, o ne arkliai. Tas, kuris juos turėjo,
36 XXXV  |        obuolmušiai." Ir kris tie arkliai, kurių pėdas paspiaudysi.
37 XXXVI |           Pirmiausia, ėmė kristi arkliai. Tiesiog kažkoks maras užėjo.
38 XXXVI |    Šešelgos kerštas): sveikiausi arkliai krisdavo ant kelio bevažiuojant,
39 XXXVI |         ai vis patys geriausieji arkliai, stoniniai, išvažiuojamieji,
40 XXXVI | nesistebėtum, o čia - sveikiausi arkliai pradėdavo kriokti ir užversdavo
41 XXXVI |         jo nugalabijime ir kurių arkliai dar nebuvo nugaišę, bandė
42 XXXVI |          bus dar blogiau. Ne tik arkliai išgaiš, bet ne vienas dar
43 XXXVI |       arklių marą. Tai kad ir jų arkliai neužsikrėstų ir nepradėtų
44 XXXVI |        Ir valdžiai skundžiau, ir arkliai krinta, bet kokia man iš