Chapter

 1 XXI   |          degtinės senas arkliavagis Raupys su didele ruda barzda ir
 2 XXI   |              Bet ne dėl to graužėsi Raupys, nors vagystės ir nemaža
 3 XXI   |            veltui pasiguosti norėjo Raupys, kad Girdvainio arkliai
 4 XXI   |          išjojo į Prūsus.~    Širdo Raupys ir niekino Girdvainio obuolmušius,
 5 XXI   |             nežinai, kur dabar būtų Raupys?~    - Kaip nežinosiu? -
 6 XXI   |       žinoti nei girdėti, - paspyrė Raupys koja iš vidaus duris ir
 7 XXII  |         visa savo velniška nuogybe, Raupys ne tik prasiblaivė, bet
 8 XXII  |       nereikia.~    Tada nusiramino Raupys, pats atsisėdo ir Pinčuką
 9 XXII  | apsvarstysime tą reikalą, - pasiūlė Raupys ir šūktelėjo pro duris: -
10 XXII  |             aš galėčiau! - atsiduso Raupys. - Seniai galvoju ir nieko
11 XXII  |           ir čia dėl jų derasi. Bet Raupys šūktelėjo degtinės, Šešelga
12 XXII  |          Labai gerai, - apsidžiaugė Raupys. - O kada mes tai padarysim?~    -
13 XXII  |                    Puiku, - pritarė Raupys. - Ir tu man dūšią dar grąžinsi?~    -
14 XXII  |    pasturgalius landžioti? - atsakė Raupys ir buvo toks patenkintas,
15 XXII  |           Pinčukui ir Raupiui. ~    Raupys suprato, kad Šešelga už
16 XXII  |       Šešelga ir šį kartą apsiriko. Raupys įspėjo ir šitą jo mintį,
17 XXII  |                linksmai atsakė tada Raupys, net jo ruda barzda prašviesėjo. -
18 XXII  |           nenusileido pralinksmėjęs Raupys. - Nuo pavogtų arklių uodegas
19 XXII  |              kad sakai? - atsikirto Raupys.~    - Chamas! - nusikeikė
20 XXII  |             Šunbajoris, - riktelėjo Raupys.~    - Nesipykit, kūmai, -
21 XXII  |          dar surasiu.~    Ir išėjo. Raupys liko vienas gerti savo degtinės,
22 XXV   |         abudu. Tai buvo Pinčukas ir Raupys. "Ką jie čia darys?" - galvoju.
23 XXV   |          nei špitolninkui riktelti. Raupys apsidairė, stvėrė už vadelių
24 XXV   |           juos rasi? Už šimto mylių Raupys jau bus su tokiais arkliais
25 XXVI  |           bažnyčios. Gerai dar, kad Raupys, nešamas padebesiais, prasiblaivė,
26 XXVIII|           kur tu juos surasi, jeigu Raupys, kai pačiupo juos, taip
27 XXXI  |    susidėjęs su velniu, arkliavagis Raupys tą nelaimingą užsakų rytą,
28 XXXI  |      nevalią. Pardavė juos netrukus Raupys javų pirkliams, kurie veždavo
29 XXXI  |            prabėgo lyg šlubčiodamas Raupys, o pro kampą praskrido tarsi
30 XXXIV |              Prakeiktas arkliavagis Raupys, žuvus Girdvainio obuolmušiams,
31 XXXIV |           bėgo, neatgaudamas kvapo, Raupys, o paskui jį vijosi Paudruvės
32 XXXIV |             oda ten pat kabojo.~    Raupys per tą skubumą ir iš tos
33 XXXIV |         arklius pro pasturgalį. Bet Raupys tą velnio įspėjimą palaikė
34 XXXIV |          yra pasislėpęs arkliavagis Raupys.~    - Eikit, vyrai, pažiūrėti,
35 XXXIV |       subliuškusi, kita išsipūtusi. Raupys, išgirdęs, kad į stadalą
36 XXXIV |       nesumelavo Šešelga, - išgirdo Raupys kažką sakant ir suprato,
37 XXXIV |             geresnis! - sušuko tada Raupys ir norėjo lįsti iš odos,
38 XXXIV |         atgal įsmuko į odą.~    Kol Raupys atsipeikėjo, vyrai aptarė,
39 XXXIV |         maža skylutė po uodega, kai Raupys atsipeikėjo ir ėmė prašyti
40 XXXIV |             nelaimingas arkliavagis Raupys.~    Pavakare į stadalą
41 XXXIV |            sudribusi ir joje gulėjo Raupys be kvapo. Taip įsimaginę
42 XXXV  |      Pražudysi daugiau arklių, negu Raupys nujojo, ir atkeršysi savo
43 XLVIII|             Šešelga, ir arkliavagis Raupys, ir visi kiti, kuriuos prikėliau