Chapter

 1 VII  |  Jaudegių Marcelė.~    - Tie mūs vyrai išvažiavo į mišką, sako,
 2 XVIII|       skambalu. Vežime sėdėjo du vyrai: vienas jaunas, kitas senas.~    -
 3 XXV  |      Boba niekus paisto, o rimti vyrai klauso, - kažkas iš būrio
 4 XXXIV|          Paudruvės ir kitų kaimų vyrai su kuolais ir mietais.~    -
 5 XXXIV|   arkliavagis jau negalvojo, kad vyrai šį kartą pasitenkins vieną
 6 XXXIV|          jį apsupo iš visų pusių vyrai su kuolais, jis paspruko
 7 XXXIV|        Paslėpk kur nors, kad tik vyrai neatrastų. Dešimt arklių
 8 XXXIV| nusigando Šešelga. - Pats matai, vyrai iš visų pusių supa kiemą.~    -
 9 XXXIV|       aplink stadalą jau rinkosi vyrai su kuolais ir riksmu:~    -
10 XXXIV|        ir kirmėlės neėstų.~    O vyrai su kuolais jau apstojo karčemos
11 XXXIV|     Matai, koks geras! - suprato vyrai karčemininko klastą. - Atiduok
12 XXXIV|        pritrūko.~    - Palaukit, vyrai, nesmaukit, - prašvokštė
13 XXXIV|         niekus paistai? - supyko vyrai. - Tempkit jį, arkliavagių
14 XXXIV| arkliavagis Raupys.~    - Eikit, vyrai, pažiūrėti, ką jis čia meluoja? -
15 XXXIV|         laikąs už virvės, o kiti vyrai su kuolais nuėjo į stadalą
16 XXXIV|           kad į stadalą sugužėjo vyrai, visas apmirė iš baimės,
17 XXXIV|          Kol Raupys atsipeikėjo, vyrai aptarė, ką su arkliavagiu
18 XXXIV|        atsirado adata su yla, ir vyrai ėmėsi darbo. Jau baigė siūti
19 XXXIV|             Nenusimink, - ramino vyrai. - Mes tau nieko blogo nepadarysime.
20 XXXIV|       buvo visiškai tamsus, nors vyrai ir paliko neužsiūtą paskutinę
21 XXXIV|    dangaus karalystę.~    Paskui vyrai liepė Šešelgai atritinti
22 XXXIV|  arkliavagio dūšia? - susidomėjo vyrai ir apčiupinėjo odą.~   
23 XXXIV|         be kvapo. Taip įsimaginę vyrai ir nepastebėjo, kada užpampino
24 XXXVI|          dėlto gal ir be reikalo vyrai taip negailestingai, nors
25 XXXVI|        susirinko į karčemą kaimo vyrai sužinoti, ko čia buvo atjoję
26 XXXVI|        nuo žemės paviršiaus. Bet vyrai, matydami patį Šešelgą apstumdytą
27 XXXVI|         pas Raupį.~    - Ką jūs, vyrai? - teisinosi nusigandęs
28 XXXVI|         piktą akį turėjo. Bet to vyrai nežinojo ir išsiskirstė
29 XXXIX|  zakristijonas Benjaminas, abudu vyrai išmintingi ir dievobaimingi.
30 XXXIX|     viena kitą perrėkdamos, o du vyrai, rimtai pritardami, pradėjo
31 XL   |     pritarė visos davatkos ir du vyrai - Bernardas su Benjaminu, -
32 XLI  |    sumanymą, kai iš pakelės šoko vyrai su kuolais ir sušuko:~    -
33 XLI  |         nemėgink, tuojau atsiras vyrai su kuolais, ir reikia varyti
34 XLI  |          galvos? Bet Didžiasalio vyrai užstojo kelią iš priešakio
35 XLI  |       primesti.~    O Švendubrės vyrai užrėmė kelią iš užpakalio
36 XLI  |        šaukdamas pagalbos.~    O vyrai, sustoję tiltelio galuose,
37 XLI  |          peštis. Sustojo nustebę vyrai. O tas ponaičiukas atsistojo
38 XLI  |       kvatoja.~    - Ko pešatės, vyrai? - klausia.~    - Kur čia
39 XLI  |   nesipeši? - atsakė Didžiasalio vyrai. - Jie mums savo raganą
40 XLI  |       net šiurpu pasidarė.~    O vyrai, susirūpinę Uršulės išgelbėjimu,
41 XLI  |        arkliavagio Raupio dūšia? Vyrai nejuokais išsigando.~   
42 XLII |        leidžiantis, kai susirėmę vyrai ant Padievyčio tiltelio