Chapter

 1 II    |           man seniai esi pažadėta ir mano būsi.~    Pinčukas norėjo
 2 IX    |           dešimtą vakarą. Jis ir bus mano.~    Bet tėvams buvo maža
 3 IX    |        Baltaragio Uršulę išleisti už mano pusbernio Jurgučio, - linksmai
 4 X     |           sidabro varpelis.~    - Tu mano mėnesėlis su sidabro pakraštėliais, -
 5 X     |              pasaka...~    - Ak, tu. mano pasakų karalaite! - glamonėjo
 6 X     |            gyvos galvos, bet ir ligi mano, o aš ketinu ilgai gyventi.
 7 X     |                    Ką tu čia darysi, mano paukštele? - nustebo Baltaragis,
 8 X     |      šviesiau pasidarė.~    - Oi, tu mano laime! - tarė Baltaragis,
 9 XI    |            rankų.~    - Kas tau yra, mano paukštele? - nusigando Baltaragis
10 XI    |              nutrūkusi.~    - Ak, tu mano išdykėle, - su priekaištu
11 XI    |                   Marcele, džiaugsme mano... - suklupo jis prie lovos
12 XII   |              rūkas.~    - Vargeli tu mano! - tarė bobutė, pakildama
13 XIV   |              Pinčukui. - Suvedžiojai mano dukterį, kur dabar aš ją
14 XIV   |              tave nuo pareigos vesti mano dukterį.~    Pinčukas tik
15 XV    |           per ją nebėra nei man, nei mano dukteriai.~    - Didelio
16 XV    |            Baltaragis.~    - Tai jau mano reikalas, - atsakė, gudriai
17 XVI   |            jas nenorės.~    - Ak tu, mano išdykėle! - atsakė susirūpinęs
18 XVII  |            nebuvo taip derėtasi, kad mano gizelį viliotum. ~    Baltaragis
19 XXI   |            jį greičiau į pragarą nuo mano biednos galvos. Visą karčemą
20 XXII  |             ir tarė:~    - Ar tik ne mano dūšios atėjai? - išsprogino
21 XXIII |            Eik už manęs. Skriskim su mano obuolmušiais per visą gyvenimą.~    -
22 XXIII |              juokėsi.~    - Vis tiek mano būsi, - nirto bernas, -
23 XXIII |            jį pamatę.~    - Lėksime, mano žirgeliai, kaip dar niekada
24 XXVII |              suspaudė.~    - Dukrele mano, našlaitėle mano, - paglostė
25 XXVII |             Dukrele mano, našlaitėle mano, - paglostė jos galvą. -
26 XXVIII|             lėkti.~    - Svieteli tu mano margas! - nustebo Anupras. -
27 XXVIII|              kai pasižiūriu - viskas mano akį traukia, viskas širdį
28 XXIX  |                Tai va, mergele, koks mano reikalas. Tiktai vienas
29 XXIX  | nenusišypsosiu ir nenusijuoksiu, nes mano šypseną ir juoką jis išmainė
30 XXX   |        pažadėta.~    - Tai gal tu ir mano arklius pavogei? - pašoko
31 XXX   |           tau, šunsnuki, negana, kad mano arklius pavogei, nori dar,
32 XXXIII|            jau visai užmiršai taką į mano kalvę. Rengiausi eiti pažiūrėti,
33 XXXIII|         gerai taikyk, tik nepataikyk mano Jurgučiui. (Kalvis dar tebegalvojo,
34 XXXIII|              norėjai, ir atstosi nuo mano galvos.~    Rytuose jau
35 XXXIX |            susuktų... Bet nieko joms mano burtai nepadėjo, visos sveikos
36 XL    |     Bernardui:~    - Išveskite ją už mano parapijos ribų, duokite
37 XLII  |                 jei galėtum įlįsti į mano tabokinės ragelį, tai išlįstum
38 XLV   |       prašvitusias akis.~    - Ak tu mano varguolėle, gražuolėle! -
39 XLV   |       laiminga Jurga. - Labanakt, tu mano šviesusis mėnuli su išsisklaidžiusiais
40 XLVI  |   šniokščiančią audrą.~    - Jurgele mano, kur tu? - nusigandęs šuktelėjo
41 XLVI  |         viską suprato.~    - Jurgele mano, dukrele mano, - kartojo
42 XLVI  |                Jurgele mano, dukrele mano, - kartojo stingstančios