Chapter

 1 II     |        Paudruvės pelkėse gyveno ir Pinčuko vardu vadinosi.~    Kaip
 2 II     |            Paudruvės pelkių velnio Pinčuko padarytas sąmokslas jos
 3 II     |   nusigandusi Uršulė žiūri, kad ji Pinčuko liekno viduryje iš geldos
 4 II     | šimtakvoldžio sijono.~    Tai buvo Pinčuko nedovanotinas įžūlumas,
 5 II     |       jeigu ne anksčiau parbėgusio Pinčuko išgąstis), spėjo pasislėpti
 6 III    |          pasijuokdavo iš jos: bene Pinčuko pasiilgusi ir žadanti sugrįžti?
 7 IV     |          Baltaragio ir jo bičiulio Pinčuko klastingi darbai, tiktai
 8 IV     |      nepriveikęs manęs išleisti už Pinčuko, jam savo dukterį prižadėjo,
 9 IV     |       įspėjo tariamą Baltaragio ir Pinčuko sąmokslą.~    O Jurgos Uršulė
10 IV     |         vėlu. Tėvas išleis tave už Pinčuko, tada amžinai pražūsi.~   
11 VIII   |          nusmurgęs velniukas, kurį Pinčuko vardu vadino. Jam suversdavo
12 VIII   |        baisiai nuobodus būtų buvęs Pinčuko gyvenimas. Toks jau nuobodus,
13 VIII   |       Baltaragis krūptelėjęs paėmė Pinčuko atkištą plunksną, bakstelėjo
14 XIV    |         kodėl jis negalėtų apgauti Pinčuko, kuris jį apgavo, ir vietoje
15 XV     |       tikrai bandęs išleisti ją už Pinčuko ir naktį išdrėbęs į Paudruvės
16 XV     |            Paudruvės pelkių velnio Pinčuko išleisiu.~    - Kaip tu
17 XVI    |            buvo geras šeimininkas, Pinčuko darbu ir elgesiu visiškai
18 XVI    |            tiktai didesniam paties Pinčuko labui. Pinčukas tai suprato
19 XVIII  |         galvą pro langelį.~    Bet Pinčuko nė kvapo nebuvo ant malūno
20 XIX    |        temstant į Paudruvės pelkes Pinčuko ieškoti.~    - Kur eini
21 XXI    |           nebuvo galima.~    Senas Pinčuko bičiulis, karčemininkas
22 XXI    |        nususėlis iš karto nepažino Pinčuko ir palaikė jį nevykėliu
23 XXI    |          tas išdidusis šunbajoris, Pinčuko nepažino, neatsakė į jo
24 XXI    |           būtų, priėjo arčiau prie Pinčuko, o kai pažino, net akis
25 XXI    |         rimtai supyko Šešelga, kad Pinčuko akivaizdoje arkliavagis
26 XXII   |           ant savęs, kad nenugirdo Pinčuko ir Raupio paslapties, kaip
27 XXXV   |             nes pamatė, kad tikrai Pinčuko patarti burtai padeda. Tai
28 XXXVI  |          puikiausiai verstis ir be Pinčuko, ir be arkliavagio, žinodamas
29 XXXVI  |          daug didesnės nelaimės, o Pinčuko negalėjo prisišaukti, nes
30 XXXVII |            vis dar naktimis tykojo Pinčuko, pasislėpęs malūne už Uršulės
31 XXXVIII|     žegnotis ir rožančiumi mosuoti Pinčuko link tarsi nuo įkyrios musės.~   
32 XXXVIII|          Uršulė, visai nepaisydama Pinčuko (ar tikrai jis pasivaidino
33 XL     |      norėjęs ją išleisti už velnio Pinčuko, bet ji buvo jau padariusi
34 XL     |            jos tėvas neišleistų už Pinčuko (o jis didesnis esąs už
35 XL     |  Baltaragis ją norėjęs išleisti už Pinčuko) ir ragana nebuvusi, niekada
36 XLIII  |       Šešelga buvo bebėgąs ieškoti Pinčuko (ir tas kažkodėl seniai
37 XLIII  |           nekaltas, kad tai velnio Pinčuko, kuris pas Baltaragį bernavo,
38 XLIV   |        prišliaužęs Šešelga bučiavo Pinčuko kanopas. - Mane tokia nelaimė
39 XLVI   |            kaukdamas, nustelbdamas Pinčuko pastangas, o po sparnais
40 XLVII  |            vis dėlto ji ištrūko iš Pinčuko nagų ir Jurgučio meilės
41 XLVIII |  nelaimingas Jurgutis su klastingu Pinčuko šešėliu, bet ir išmintingasis