Chapter

 1 III   |            supainiojo.~    - Gerai, - pasakė klebonas davatkoms. - Ištirsiu
 2 III   |                Tai reikia sužinoti, - pasakė klebonas ir nuėjo nepatenkintas,
 3 IV    |        mergele, skaistybės apžadus, - pasakė nudžiugusi Uršulė. - Susižieduok
 4 V     |              vienas su pavydu garsiai pasakė, o pats sau pagalvojo: -
 5 V     |             visas merginas važinėji,- pasakė, tiesiai į akis žiūrėdama, -
 6 V     |              bent mergina! - pats sau pasakė, nutirpęs iš džiaugsmo ir
 7 VII   |            kelias galįs pabėgti, - ne pasakė, bet nusijuokė Marcelė. -
 8 VIII  |        tuščiai burnos aušinti, tuojau pasakė:~    - Ne, aš malūno neparduodu.~    -
 9 XIV   |         Uršulė į davatkyną išėjo... - pasakė jis parbėgusiai dukteriai,
10 XVI   |              jis sunykęs buvo. Tai ir pasakė tik tiek:~    - Taip sau
11 XIX   |            šitokie jūs nenaudėliai! - pasakė Baltaragis, matydamas, kad
12 XX    |          pertarė:~    - Kam reikia? - pasakė. - Kaip pas visas važinėjome,
13 XX    |          ženklą padarė ir Girdvainiui pasakė:~    - Nesidairyk atgal.
14 XX    |                      Labas vakaras, - pasakė. - Ar iš toli keliaujate?~    -
15 XX    |               druska.~    - Prašom, - pasakė ir pati nusigrįžo.~    -
16 XXI   |                      Labas vakaras, - pasakė nedrąsiai ir žvilgtelėjo
17 XXI   |                  su gailiu priekaištu pasakė Pinčukas. - Tai aš, Pinčukas.~    -
18 XXI   |               rakto skylutę.~    Kaip pasakė Pinčukas, taip ir padarė.
19 XXII  |       sugalvojau, o tu tik padaryk, - pasakė Pinčukas ir kažką pasilenkęs
20 XXII  |             pagaliau Pinčukas garsiai pasakė. - Kai tu nuvažiuosi, aš
21 XXIII |             galą! - vienu atsikvėpimu pasakė, o rankos kaip pelkių vijokliai
22 XXIV  |       klebonui pabučiavęs, tiesiai ir pasakė:~    - Duok, klebone, tuojau
23 XXV   |               po pamokslo (o pamokslą pasakė kaip tik labai smarkų apie
24 XXV   |               O buvo taip, - pagaliau pasakė, kai žmonėms kantrybės pritrūko
25 XXVII |                 Nusiramink, tėveli, - pasakė. - Su tavim aš visada laiminga
26 XXVII |     prislėgtas savo rūpesčių, žmonėms pasakė, kad malūnas sugedęs, o
27 XXVIII|                     Sėsk, - dar kartą pasakė Anupras. - Ko čia dabar
28 XXVIII|         Anupras pasižiūrėjęs tik tiek pasakė: - Užteks tau klaidžioti.
29 XXIX  |             Labas vakaras, mergele, - pasakė Anupras, įėjęs į trobą. -
30 XXIX  |           plėšė.~    - Ne, mergele, - pasakė Anupras. - Ne viskas pražuvo.
31 XXIX  |            Vienu atsikvėpimu visa tai pasakė Jurga, paskui, lyg kvapo
32 XXX   |            Negi taip ir bus, kaip jis pasakė?~    Nustebęs Girdvainis
33 XXX   |              prisipažino:~    - Ne, - pasakė, - aš tau nesivaidenau,
34 XXXII |               ant stalo.~    - Jau, - pasakė duktė, visa išbaldama kaip
35 XXXII |               pakuždomis paslaptingai pasakė, tarsi bijodama, kad kas
36 XXXIII|        bičiuliui visą teisybę, tai ir pasakė dviprasmiškai: - Velnias
37 XXXIV |        Girdvainio obuolmušio kailį, - pasakė atsikvėpdamas Šešelga.~    -
38 XXXV  |                ką aš jam ištaisysiu,- pasakė Pinčukas, nusižvengė iš
39 XXXIX |      prisipažino.~    - Tai ir kas? - pasakė. - Ir jūs visos, kaip ta
40 XLI   |              nekalta mergelė! - vieni pasakė.- Paskendo.~    Bet nespėjo
41 XLV   | prisimeilindama, tarsi atsiprašydama, pasakė:~    - Eikš, tėveli, pavakarieniausime.