Chapter

 1 V    |            kaimo skerdžiumi Anupru Visgirda, septynias mylias aplinkui
 2 V    |   nuskurdusį kaimo skerdžių Anuprą Visgirdą, kuris viena akimi neprimatė
 3 XX   |               Prieš išvažiuodamas, Visgirda apėjo vežimą ir arklius,
 4 XX   |             svečių? - užkalbino ją Visgirda.~    - Kokių? - nusijuokė
 5 XX   |                 Tų pačių, - atsakė Visgirda, pašnairuodamas į šluotą.~    -
 6 XX   |       sveikatą, svotai!~    Išgėrė Visgirda su Baltaragiu, išgėrė ir
 7 XXIII|           Aš nemeluoju, - tvirtino Visgirda, - o prie dukrelės kaip
 8 XXIX |        Baltaragis ant priekrosnio, Visgirda ant suolo, bet abudu neužmigo,
 9 XXIX |            žiburio ir suspigo.~    Visgirda dar kartą pasižiūrėjo pro
10 XXIX |          Taigi, - pagaliau pratarė Visgirda, pats vienas viską suprasdamas. -
11 XXIX |       jaunikio ieškoti? - paklausė Visgirda.~    - Ne, - griežtai atsakė
12 XXIX |          Kokio Jurgučio? - nustebo Visgirda.~    - Supaisysi, - atsakė
13 XXIX |           kaip į minkštą patalą. O Visgirda, atsisveikinęs su Baltaragiais,
14 XXXI |            kaimo skerdžius Anupras Visgirda, kuris nors viena akim neprimatė
15 XXXI |           šniokšdamas.~    Pribėgo Visgirda, atpažinęs Girdvainio obuolmušius,
16 XXXI |           be jūsų?~    Susirūpinęs Visgirda pastovėjo valandėlę lyg
17 XXXI |     Šešelga, trindamas rankas.~    Visgirda stabtelėjo ir pasižiūrėjo:~    -
18 XXXI |            per galas? - susidomėjo Visgirda spėliodamas. - Prieš aušrą
19 XXXI |    gurulais ir paslėpdama karčemą. Visgirda pro tirštą rūką viską pamatė
20 XXXI |          pro šalį.~    Susirūpinęs Visgirda pamažėle nuėjo keliu, svarstydamas,
21 XXXI |           gresiančio pavojaus.~    Visgirda paspartino žingsnį ir nuėjo
22 XLII |          Paudruvės pelkių link ėjo Visgirda su šermukšnine lazda, kilpomis
23 XLII |      daugiau nesivaidentų.~    Tad Visgirda, sutelkęs visą savo išmintį
24 XLII |           lakstė visur aplinkui, o Visgirda niekaip jo negalėjo sugauti.~   
25 XLII |      pasiramsčiuojantį. Iš pradžių Visgirda pagalvojo, ar tik nebus
26 XLII |          toli keliauji? - užklausė Visgirda nepažįstamąjį.~    - Iš
27 XLII |           kiškių gaudyti, - atsakė Visgirda, atpažindamas Pinčuką, kurio
28 XLII |             Pinčukas irgi atpažino Visgirdą, tik nežinojo jo minčių
29 XLII |           Už ką gi taip? - nustebo Visgirda ir arčiau priėjo, taikydamasis
30 XLII |                 Kodėl ne, - sutiko Visgirda, norėdamas Pinčuką arčiau
31 XLII |    Galėčiau, - pritarė susidomėjęs Visgirda, - tik nežinau, ar tu galėsi?~    -
32 XLII |   piršlybos.~    Tada nusišypsojęs Visgirda išsiėmė iš kišenės savo
33 XLII |         uodegos galiukas liko.~    Visgirda, nieko nelaukdamas, kakšt
34 XLII |        stebuklingą tabokinę seniai Visgirda turėjo, dar iš turkų karo
35 XLII |               nesikęsdamas svarstė Visgirda. - Reiktų taip užkišti,
36 XLII |        karčemoje vaidentis, - tarė Visgirda, baigęs darbą. - Niekas
37 XLII | girtuoklius baidysi.~    Dar kartą Visgirda patikrinęs, ar gerai užkalta,
38 XLII |          ūžimą.~    Visai temstant Visgirda, palikęs ūžiančią karčemą,
39 XLIII|             Nesikęsdamas užėjo pas Visgirdą pasitarti, bet jo namie
40 XLIII|           Kažkur jis prasilenkė su Visgirda, - ėjo tiesiai laukais,