| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library | ||
| Alphabetical [« »] gyvu 3 gyvuliu 1 gyvulius 1 i 708 i-cha-cha 1 iaudrinto 1 ibego 3 | Frequency [« »] ----- 2641 ir 727 o 708 i 559 su 545 kad 543 iš | Kazys Boruta Baltaragio Malunas Arba Kas Dejosi Anuo Metu Paudruves Krašte IntraText - Concordances i |
Chapter
501 XXXV | apmaudą velniui tiesiai į akis.~ - Nepyk, - pagaliau 502 XXXV | Raupio nugalabijimą. Nuėjęs į miestą, apskųsk valdžiai, 503 XXXV | Patenkintas sugrįžo atgal į karčemą ir, nė ryto nesulaukęs, 504 XXXV | gaidgyste atsikėlė, pasikinkė į kalamašką pusiau nudvėsusią 505 XXXV | nudvėsusią kumelę ir išvažiavo į miestą.~ Dar buvo ankstyvas 506 XXXV | dabar belstis pro tamsą į miestą, pats bizūnu išluptų 507 XXXV | tokia gitnara nebent tiktai į peklą smalos važiuoti, o 508 XXXV | peklą smalos važiuoti, o ne į miestą skubiais reikalais.~ 509 XXXV | Paudruvės buvo važiavęs į miestą. Šešelga apsidžiaugė, 510 XXXV | prisiminė, kai atsimušė kakta į sustojusią kalamašką (mat, 511 XXXV | šūkauja, tiktai pasiūbavo į šonus ir griuvo viduryje 512 XXXV | viduryje, nuėjo toliau pėsčias į miestą, spiaudydamas į kiekvieną 513 XXXV | pėsčias į miestą, spiaudydamas į kiekvieną arklio pėdą, kad 514 XXXV | patenkintas grįžo atgal į savo Gaidžgalės karčemą, 515 XXXV | dar pakeliui spiaudydamas į arklių pėdas ir džiaugdamasis, 516 XXXV | Paudruvės kraštą.~ Sugrįžęs į savo karčemą, nieko daugiau 517 XXXVI | negalima buvo suprasti (niekam į galvą neatėjo, kad čia būtų 518 XXXVI | dienos riogsojo nustumta į pagriovį. Bet žmonių akys 519 XXXVI | žmonių akys vis tiek nukrypo į Šešelgos karčemą. Juk ties 520 XXXVI | dabar - dingsta arklys, į jį bežiūrint, ir nieko negali 521 XXXVI | kai jis pats buvo įlindęs į arklio odą, tai kiekvienas 522 XXXVI | atvyko baudžiamasis būrys į Paudruvės kraštą, Šešelgos 523 XXXVI | Išjojus būriui, susirinko į karčemą kaimo vyrai sužinoti, 524 XXXVI | Kur aš čia skųsiu? Man ir į galvą neatėjo.~ O vis 525 XXXVI | kokia išeitis. Bet, nuėjęs į pelkes, šaukė šaukė ir nieko 526 XXXVI | Nagi lįsk čia pas mane į maurus, jeigu neturi kur 527 XXXVI | mužikus girdys ir jų dūšias į pragarą varys?~ - Na, 528 XXXVI | kuriuos užkerėjai. Papūsk į tą arklio kanopą, kurios 529 XXXVI | išsiversiu.~ Sugrįžo Šešelga į karčemą, galvodamas, kad 530 XXXVI | savo arklį, Šešelga papūtė į kanopą, kažką pamurmėjo, 531 XXXVI | ir suvarė visus dantis į gerklę.~ Sugrįžo į karčemą 532 XXXVI | dantis į gerklę.~ Sugrįžo į karčemą Šešelga, nieko nelaimėjęs, 533 XXXVI | prisišaukti, nes jis pats įkliuvo į savo bėdas.~ 534 XXXVII | tarė, vikriai įšokdamas į malūną.~ - Taip, taip, - 535 XXXVII | sidabro kulka pataikė Pinčukui į kulnį, bet jis to nepastebėjo, 536 XXXVII | sparnais ir nubėgo paknopstomis į pakalnę.~ Baltaragis 537 XXXVII | tikrumo, bet sidabro kulka į kažką atsimušė ir sužaibavo. 538 XXXVII | pataikė Jurgučiui ir atsimušė į pasagas, kurias jis vis 539 XXXVII | dėtis, ir bijodamas sugrįžti į kalvę. Vakare jis buvo kaip 540 XXXVII | kalviu. Bet neišdrįso užeiti į trobą, laukdamas naktį užsnūdo 541 XXXVII | po kito. Gerai dar, kad į pasagas atsimušė, o kitaip 542 XXXVII | dūmai išnyko, ir pamatė į gonkeles išbėgusią vienmarškinę 543 XXXVII | duktė, įtariamai žiūrėdama į tėvą.~ - Taip, taip, - 544 XXXVII | ramindamas Baltaragis. - Einam į trobą. Vėsi naktis. Dar 545 XXXVII | nusivedė nerimaujančią dukterį į trobą ir paguldė. Bet Jurga 546 XXXVII | Paglostęs ir pabučiavęs dukterį į kaktą, apklostęs ir apkamšęs, 547 XXXVII | užstoja dukteriai kelią į ateitį ir paskandina ašarose. 548 XXXVII | prisisapnavo tarsi perkūnas trenkęs į malūną, o duktė, pakilus 549 XXXVIII| Pašautas Pinčukas nuklibikšavo į pelkes, keikdamas Baltaragį, 550 XXXVIII| jį tiktai kanopa nuspyrė į šalį.~ - Ko spardaisi 551 XXXVIII| kratydamas kanopą, šnairavo į Šešelgą. Dar to kelmo čia 552 XXXVIII| būtų primanęs, būtų ją visą į pragarą nugramzdinęs kartu 553 XXXVIII| dantų, o kitas pašautas į kulnį? Pašnairavo vienas 554 XXXVIII| kulnį? Pašnairavo vienas į kitą su beviltišku kartėliu 555 XXXVIII| grieždamas dantimis, nuklibikšavo į savo liūną, ketindamas pats 556 XXXVIII| visai nusiminęs, pardūlino į savo karčemą, nes ir kam 557 XXXVIII| pakeleivingas elgeta ir išlėkė į Švendubrę su Uršule susitikti.~ 558 XXXVIII| rožančių, pati pirmoji ėjo į bažnyčią. Pinčukas, nors 559 XXXVIII| nebeklausė jo. Atbula pasitraukė į šventorių, vis dar pro tvorą 560 XXXVIII| talkininkas? Buvo beklibikščiuojąs į šalį, bet čia varpai suskambino 561 XXXVIII| pabėgo.~ Prunkšdamos į saujas, davatkos nuėjo į 562 XXXVIII| į saujas, davatkos nuėjo į bažnyčią. Uršulė, pasislėpusi 563 XXXVIII| apsisprendusi, Uršulė nuėjo į bažnyčią, tvirtai pasiryžusi 564 XXXVIII| Švendubrės varpų, parlėkė į Paudruvės pelkes ir su apmaudu 565 XXXIX | kuri rengėsi pirmoji išeiti į bažnyčią, bet nesuspėjo. 566 XXXIX | penkta - vėl kažką nei į šį, nei į tą panašų, ir 567 XXXIX | vėl kažką nei į šį, nei į tą panašų, ir taip toliau, 568 XXXIX | nenaudėlę nubausti.~ Pagaliau į davatkų klyksmą ir riksmą 569 XXXIX | šūkaudami, rėkaudami - į kleboniją.~ Klebonas 570 XXXIX | Bobinas kaip tik rengėsi eiti į bažnyčią atlaikyti gedulingų 571 XXXIX | keista procesija atvyksta į kleboniją.~ Klebonas 572 XXXIX | kleboniją.~ Klebonas išėjo į prieangį pasižiūrėti, kas 573 XXXIX | pagaliau kreipėsi klebonas į Uršulę.~ Ta nusilenkė 574 XXXIX | liežuviai supūtų, diegliai į šonus įsimestų, kojas rankas 575 XL | pirmą kartą burtais. Nuėjusi į pirtį, išprakaitavusi, bet 576 XL | o sušluosčiusi prakaitą į skarelę, kurią buvo nusipirkusi 577 XL | prakaitą išgręžusi ir supylusi į arbatą Baltrukui, norėdama 578 XL | malūno, kad šikšnosparnis į tą kuodelį įsiveltų. Paprastas, 579 XL | neįsivelia ir neįsivelia į kuodelį. Keletą naktų teko 580 XL | šikšnosparnį įsipainiojusį į kuodelį. Čiupusi jį su visu 581 XL | visu kuodeliu ir nubėgusi į mišką, ten padėjusi ant 582 XL | Po trijų dienų nuėjusi į mišką, radusi ant to skruzdėlyno 583 XL | važiuosiąs tas nevidonas su ana į šliūbą, kad išbarstytų jiems 584 XL | išsigelbėjusi ir atbėgusi į Švendubrės davatkyną. Čia 585 XL | įmetusi sudžiūvusią rupūžę į medų, kad ir ji kaip ta 586 XL | paveikti. Ar kokį dieglį į šoną įvaryti, ar dar ką 587 XL | drigantas. Gailėjusis ir mušusis į krūtinę, bet nieko nepadėjo, 588 XL | nusidėjimo, ji ir neidavusi į mišparus.~ - Tai tiesa, - 589 XL | Benjaminu, - ji niekada neidavo į bažnyčią per iškilmingus 590 XL | viešą išpažintį, mušėsi į krūtinę ir prižadėjo niekada 591 XL | ir taip smarkiai sudavė į savo seną, sudžiūvusią nusidėjėlės 592 XL | parapijos ribų, duokite gerai į padalkas ir paleiskite į 593 XL | į padalkas ir paleiskite į visus keturis vėjus.~ 594 XLI | neužkerėtų, ir nuėjo. Kai išvarė į vieškelį, liko tiktai palydovai 595 XLI | kalnelio, duoti ten jai gerai į padalkas ir paleisti į visus 596 XLI | gerai į padalkas ir paleisti į visus keturis vėjus. Kur 597 XLI | taip ir turėsime ją varyti į pasaulio galą?~ - O ką 598 XLI | bėdodami, jiedu ir visai į bėdą įkliuvo. Priėjo parapijos 599 XLI | jeigu gali! Ir dairosi čia į vieną tiltelio galą, čia 600 XLI | vieną tiltelio galą, čia į kitą.~ - Kur dabar mes 601 XLI | tiltelio galas. - Nors ir į pragarą su ja nugramzdėkite.~ 602 XLI | laukti. Atsirėmė Benjaminas į tiltelio atlošą ir spiaudosi 603 XLI | tiltelio atlošą ir spiaudosi į tekantį vandenį, o Bernardas 604 XLI | laksto kepurės nuo tilto į vandenį.~ Kuo tos peštynės 605 XLI | kojos, pavadelėti ir mesti į vandenį. Jeigu plauks -ragana, 606 XLI | O kas dabar leis ją į vandenį?~ - Kas gi kitas 607 XLI | aiktelėjo ir pliumptelėjo į vandenį, visa pasinerdama.~ 608 XLI | vanduo ir iškilo Uršulė į paviršių.~ - Ragana! - 609 XLI | Bernardas.~ Puolė visi į patiltę ieškoti paskenduolės, 610 XLI | taip bandyti pamokė, nors į sprandą reiktų užvažiuoti 611 XLI | Bernardui su Benjaminu gerai į sprandą ir išsiskirstė spiaudydamiesi. 612 XLI | tiktai paryčiu sugrįžo į Švendubrę ir nuėjo tiesiai 613 XLII | eini?~ - Nagi čia pat į pelkes kiškių gaudyti, - 614 XLII | veikti. Ir staiga šovė jam į galvą gera mintis.~ - 615 XLII | tarė, - jei galėtum įlįsti į mano tabokinės ragelį, tai 616 XLII | nuogybe šmurkšt ir įlindo į tabokos ragelį, tik uodegos 617 XLII | niekur nieko, ramiai įsidėjo į kišenę.~ Tą stebuklingą 618 XLII | didžiausią priešininką, į ją įgrūsti, o dabar apsidžiaugė, 619 XLII | ir įkišo cypiantį ragelį į tą plyšį. Paskui dar giliau 620 XLII | pasieniais, susiliedamas į kažkokį neaiškų ir šiurpulingą 621 XLII | ūžiančią karčemą, pasuko keliu į savo kaimą, tikėdamasis 622 XLIII | keliais ir šunkeliais sugrįžo į savo kraštą Girdvainis. 623 XLIII | tai pats vienas patraukė į Paudruvės kraštą aplankyti 624 XLIII | prisipažino, kaip nuėjęs į Gaidžgalės karčemą atsiimti 625 XLIII | rankas, ir nuėjo tiesiai į kalvę su gryna sąžine, kad 626 XLIII | obuolmušių pasagas, nuėjo į Gaidžgalės karčemą. Kažkur 627 XLIII | Šešelga išėjo apsidairyti į lauką. Gal ten kas darosi?~ 628 XLIII | Susirūpinęs Šešelga grįžo į karčemą, o ten vis dar tas 629 XLIII | neramiai žvilgčiodamas į duris ir pats vos neišbėgdamas.~ 630 XLIII | atsisėdo niaurus kaip naktis į pačią kertę už stalo.~ 631 XLIII | paskui iš paniūrų žvilgtelėjo į karčemninką ir - tarsi jam, 632 XLIII | Duok degtinės! - trenkė į stalą pasagas, kurios baisiai 633 XLIII | nustelbė keistą zvimbimą. - Į uždūšines atėjau.~ Nusigandęs 634 XLIII | neatsakė ir net nepažiūrėjo į karčemninką, paėmė butelį 635 XLIII | užsivertimu. Paskui trenkė butelį į grindis. Šešelga kaip stovėjo, 636 XLIII | žmogus?" - spoksojo Šešelga į Girdvainį, negalėdamas atsikelti 637 XLIII | girtas. Piktomis dėbtelėjo į besiteisinantį Šešelgą, 638 XLIII | Girdvainis. Paskui spyrė koja į duris ir išėjo, palikdamas 639 XLIV | kuris, Visgirdos suvarytas į tabokinės ragą, buvo užkištas 640 XLIV | tabokinės ragą, buvo užkištas į karčemos sąsparą.~ To 641 XLIV | žaibas, atbulas griuvo atgal į karčemą ir apsvilęs su dūmais 642 XLIV | karčema. Šešelga norėjo bėgti į kaimą pagalbos, bet galva 643 XLIV | nurūko, apsvilęs kaip paršas, į Paudruvės pelkes, rėkdamas:~ - 644 XLIV | jo riksmo ir nesiskubino į pagalbą. Jis pats, visas 645 XLIV | visas rukdamas, nusirito į pelkes ties pirma akivara 646 XLIV | Visgirdos tabokinėje, užkištas į sąsparą, o tu nesusipratai 647 XLIV | Pinčukas. - Lįsk, jei nori, į akivarą ir užsirauk.~ - 648 XLIV | eina tiesiai per kalnus į Baltaragio malūną. Man reikia 649 XLIV | užbėgti. Na, tai lįsk greičiau į akivarą, kol aš tavęs dar 650 XLIV | bajoras, o lįsiu kaip kiaulė į dumblą? - įsižeidė Šešelga 651 XLIV | besikeliantį Šešelgą ir tėškė į vidurį liūno, kad to tik 652 XLIV | už akių, kad tas nenueitų į Baltaragio malūną. Bet nelengva 653 XLIV | ją sužavės ir kaip išneš į naują gyvenimą? Pasiilgusia 654 XLIV | baisiu ilgesiu žiūrėdamas į Baltaragio malūno sparnus, 655 XLIV | suabejojęs Girdvainis leidosi į pakalnę ir pametė malūno 656 XLIV | žaibai.~ Perkūnas trenkė į pušį, bet nepataikė Pinčukui, 657 XLIV | savo priešininką, ir nulėkė į Baltaragio malūną, palikdamas 658 XLV | sulaikyti ir paguldyti atgal į lovą. Supyko net ant Anupro, 659 XLV | sugrąžinta ir paguldyta atgal į lovą, Jurga nurimo, tarsi 660 XLV | Tėvas nustebęs žiūrėjo į dukrą ir nežinojo pats, 661 XLV | staltiese ir, žiūrėdama į tėvą, tarsi prisimeilindama, 662 XLV | suvargęs, sunykęs, gaila į tave žiūrėti. Ak, tai vis 663 XLV | būsiu.~ Tėvas tik žiūrėjo į dukterį ir šypsojosi. Taip 664 XLV | jį valgydino ir žiūrėjo į jį pilnomis meilės ir gailesčio 665 XLV | Jurga, eidama gulti į seklyčią, išbučiavo iš džiaugsmo 666 XLV | saulelė.~ Palydėjo dukrą į seklyčią, paguldė, užklostė 667 XLV | užklostė ir sugrįžo atgal į trobą. Atsigulė ant suolo, 668 XLV | užmigti, tai nuėjo dar kartą į seklyčią pažiūrėti dukters.~ 669 XLV | sapną šypsančią. Pažiūrėjo į miegančią dukrą, paglostė 670 XLV | nusiramino ir sugrįžo atgal į trobą, visas spindėdamas. 671 XLV | žvilgsnis, kai susitiko akis į akį, toks nusiminęs, kad 672 XLV | Jurga ir išbėgo vienmarškinė į kiemą. Bet už lango Girdvainio 673 XLV | Nusigandusi Jurga metėsi į šalį ir puolė nuo pakriūtės 674 XLV | puolė nuo pakriūtės tiesiai į ežerą.~ Vėjas išsklaidė 675 XLV | krito tarsi mylimojo glėbin į šniokščiančius audroje Udruvės 676 XLV | banga pagavo ją ir nunešė į ežero vidurį.~ O Jurga 677 XLV | vaizdavosi, tarsi važiuotų į savo vestuves. Ir atrodė 678 XLVI | kailinius ant pečių, išbėgo į kiemą.~ Vos išėjęs pro 679 XLVI | drebančia širdimi puolė atgal į trobą, įbėgo į seklyčią - 680 XLVI | puolė atgal į trobą, įbėgo į seklyčią - taip ir yra, 681 XLVI | išbėgo Baltaragis atgal į kiemą, dairosi aplinkui 682 XLVI | nesupranta. Tiktai žvilgtelėjęs į tą pusę, kur pro audros 683 XLVI | gerkle tiesiai Baltaragiui į akis.-Norėjai mane apgauti, 684 XLVI | trenkė perkūnija tiesiai į Baltaragio malūną.~ Tai 685 XLVI | nutrenkė jį savo ugnine strėle į pat pragaro gelmes.~ 686 XLVI | ištrūkti, kai tiesiai jam į tarpukaktę trenkė žaibas. 687 XLVII | atrodė, kad perkūnas trenkė į arkliavagių lizdą, tai niekas 688 XLVII | kvapo.~ Niekam neatėjo į galvą, kad karčemą būtų 689 XLVII | patį atrado tarpukalnėje į Baltaragio malūną po nugriuvusia 690 XLVII | turėjo atsitikti. Nuėję į vietą, rado malūną, perkūno 691 XLVII | malūnininką Baltaragį - ligi kelių į žemę įsmukusį, visą tarsi 692 XLVII | suakmenėjusį, visai nepanašų į žmogų, o greičiau į akmenį.~ - 693 XLVII | nepanašų į žmogų, o greičiau į akmenį.~ - Sakiau, kad 694 XLVII | kažkoks graudulys, pažiūrėjus į žaibų apšviestą Baltaragio 695 XLVII | bėgti pro lietų ir žaibus į malūno kalną. Baisiai skubėjo 696 XLVII | Jis kaip tik tada atbėgo į malūno kalną, kai iš trobos 697 XLVII | užbėgti jai už akių ir sugauti į savo glėbį, kad ji nenukristų 698 XLVII | glėbį, kad ji nenukristų į pakriūtę. Bet čia nuo malūno 699 XLVII | Nusigandusi Jurga metėsi į šalį ir dingo kaip žuvėdra 700 XLVII | nelaimės šešėlį, nusitempti jį į kalvę, pasidėti ant priekalo 701 XLVII | svajonę.~ Tuo laiku išbėgo į kiemą nusigandęs Baltaragis, 702 XLVII | baisiu trenksmu krito žaibas į malūną. Jurgutis dar spėjo 703 XLVIII | savo teisių ir įsiveržė į knygos puslapius, nors buvo 704 XLVIII | pelkių nenusausino.~ O į tą skardį, kur buvo Baltaragio 705 XLVIII | ir perkūnas, trenkęs jam į tarpukaktę, vėl nugramzdina 706 XLVIII | tarpukaktę, vėl nugramzdina į pragaro tamsybes.~ Kiek 707 XLVIII | akmenų krūvos stovi pusiau į žemę įsmukęs akmuo, labai 708 XLVIII | įsmukęs akmuo, labai panašus į suakmenėjusį žmogų. Tai