Chapter

 1 II     |   nusikeikė ir tarė:~    - Trauk tave devynios, tokią raganą!
 2 III    |    Uršulė.~    - Ar ne todėl jis tave ir norėjo išleisti? - pažiūrėjo
 3 IV     |       bus per vėlu. Tėvas išleis tave už Pinčuko, tada amžinai
 4 IX     |  Baltaragį pas Marcelę, o paskui tave pas Uršulę... Gal ir apženysiu...
 5 XIV    |     įsakysiu, tai gal atleisčiau tave nuo pareigos vesti mano
 6 XIV    |       Gerai, - sako. - Būsiu pas tave septynerius metus už berną
 7 XVII   |           Visą amžių žiūrėčiau į tave ir neatsižiūrėčiau.~    -
 8 XVII   |        palauk, pasikalbėsim, kur tave dėti? - bandė jį sulaikyti
 9 XVIII  |      kažkur dingdamas.~    - Kur tave galas nešioja? - ne kartą
10 XIX    |    pritrūko kantrybės.~    - Kur tave galas nunešė? - supykęs
11 XIX    |    atšovė Pinčukas.~    - Kuo gi tave apgavau? - dėjosi nekaltas
12 XIX    |        vieno eis su manimi prieš tave ir man padės, o tave pražudys.~    -
13 XIX    |       prieš tave ir man padės, o tave pražudys.~    - Tai šitokie
14 XXI    |          berną? O gal Baltaragis tave taip išniekino? Sakiau,
15 XXI    |    niekina. - Čia pan Pinčuk pas tave su reikalu.~    - Koks ten
16 XXIII  |         ir galvos neteksiu, negu tave pamesiu.~    - Gal būt, -
17 XXIV   |          klebonas. - Apraganiavo tave, neišmanėli, o tu ir galvos
18 XXV    |       būrio atsiliepė.~    - Kai tave velnias pagriebs, tai pamatysi,
19 XXVI   |        matei ir girdėjai, tai ir tave velnias pagriebs ir nusineš
20 XXVII  |       savo arklius ir sugrįš pas tave.~    Tada pirmą kartą Jurgos
21 XXVIII |     nepasižiūri.~    - O ko aš į tave žiūrėsiu? - atsakė neatsigręždamas
22 XXVIII |  Girdvainio gailėjosi Anupras, - Tave, vyruti, tai tikrai sunku
23 XXIX   |          rasti.~    - Tiktai pas tave ir tavo dukterį, - atsakė
24 XXIX   |    Anupras, įėjęs į trobą. - Pas tave tolimą kelią ėjau su dideliu
25 XXIX   |     vienas Girdvainis galėjo pas tave atvažiuoti su savo obuolmušiais
26 XXX    |    atsakė ir sujudėjo. - Truputį tave pamokyti, kad žinotum, kaip
27 XXXII  |         pats drebėjo. -Ta pelėda tave tiktai išgąsdino. Nebijok,
28 XXXIV  |        išgelbėjimą.~    - Kur aš tave paslėpsiu? - nusigando Šešelga. -
29 XXXV   |        neapspiautum. Tada ištiks tave nelaimė. O dabar lik sveikas
30 XXXV   |      durniau, badaisi?~    - Kad tave kur giltinė! - neiškentęs
31 XXXVI  |        atvyks ta kariuomenė, mes tave ir pėsčią nusiųsime pas
32 XXXVIII|      kulką iš kulnies.~    - Kas tave pašovė? - susirūpino Šešelga
33 XXXVIII|        mums pyktis, bičiule? Juk tave ir mane Baltaragis apgavo.
34 XLI    |     pakūtavoti. Tiktai pirma mes tave išbandysime, kaip knygose
35 XLII   |      visus kiškius sugaudysiu ir tave auksu apipilsiu?~    - Už
36 XLII   | Baltaragio dukterį Jurgą, tai aš tave aukso kalnais apipilsiu.~    -
37 XLIV   |       šliauždamas.~    - Kaip aš tave išgelbėsiu? - traukėsi atbulas
38 XLV    |       obuolmušius, atvažiuos pas tave.~    - Ne, - atsakė Jurga. -
39 XLV    |       suvargęs, sunykęs, gaila į tave žiūrėti. Ak, tai vis aš
40 XLVI   |       Baltaragio lūpos, - tai aš tave pražudžiau.~    O Pinčukas,