Chapter

 1 V     |      padėk nurūkdavo dvejetu savo obuolmušių kaip su paukščiais, vieškeliu
 2 V     |     tuojau pažino Girdvainį iš jo obuolmušių žirgų, kurie žvengdami sustojo
 3 XX    |        pirma galvą prarasiu, negu obuolmušių neteksiu.~    - O gal obuolmušių
 4 XX    |  obuolmušių neteksiu.~    - O gal obuolmušių neteksi ir galvą prarasi? -
 5 XXI   |      neįstengė pavogti Girdvainio obuolmušių ir su jais išvažiuoti į
 6 XXIII |           Jurgos. - Greičiau savo obuolmušių ir galvos neteksiu, negu
 7 XXVI  |      tuojau susivokė ir šoko prie obuolmušių. Bet ir tada vargu ar būtų
 8 XXVII |         jis klausinėjo, ar nematė obuolmušių žirgų, o apie nuotaką nė
 9 XXVII |   naktimis ir jai prisisapnuodavo obuolmušių arklių žvengimas, kuris
10 XXVII |        grįžti pas savo nuotaką be obuolmušių žirgų, viso savo bernystės
11 XXVII |       šunkeliais, ieškodamas savo obuolmušių ir niekur jų nesurasdamas,
12 XXVIII|      išėjo ieškoti jo kryžkelėse. Obuolmušių vis tiek nesurasi, reikia
13 XXVIII|      puses, visur girdėdamas savo obuolmušių žvengimą ir niekur jų nesurasdamas.
14 XXVIII|        kitas negirdėjo Girdvainio obuolmušių žvengiant, tiktai jis vienas,
15 XXVIII|      šaunios merginos net ir tavo obuolmušių negaila. Antros tokios visame
16 XXVIII|  Girdvainis. - Kol nesurasiu savo obuolmušių, tol negalėsiu pas ją nuvažiuoti.
17 XXVIII|         vėl nusivijo tariamą savo obuolmušių žvengimą!~    Nustebęs Anupras
18 XXVIII|        daug didesnė nelaimė, negu obuolmušių pražuvimas. Pakilęs nuo
19 XXVIII|       suokime jis išgirsdavo savo obuolmušių žvengimą ir viską pasaulyje
20 XXVIII|          ir Girdvainis be tų savo obuolmušių nuvažiuoti pas savo nuotaką,
21 XXIX  |          nuo jo galvos: nustelbti obuolmušių žvengimą ir jį sugrąžinti
22 XXIX  |        juoku nustelbti pražuvusių obuolmušių žvengimą, turi savo šypsena
23 XXIX  |          juoką jis išmainė į savo obuolmušių žvengimą. Niekados aš jam
24 XXIX  | klaidžiojo šunkeliais paskui savo obuolmušių žvengimą?~    Prieš aušrą
25 XXX   |  nusilakstęs, besivaikydamas savo obuolmušių žvengimą, nakčia apsinakvodavo
26 XXX   |      sėdintį ir nusivijęs tariamą obuolmušių žvengimą, per dieną praklaidžiojo,
27 XXX   |          tolo atsakė. - O tu savo obuolmušių nesurasi, jeigu neišsižadėsi
28 XXX   |         pas Jurgą nuvykti be savo obuolmušių. Tiktai dabar jis suprato,
29 XXX   |        kodėl jis visur girdi savo obuolmušių žvengimą ir niekur jų nesuranda.
30 XXX   |           jei negali surasti savo obuolmušių ir nuvykti su jais pas savo
31 XXXI  |     Pinčukas sakė, Raupio pavogtų obuolmušių odos, kurias jis padžiovė
32 XXXIII|         nuluptomis nuo Girdvainio obuolmušių dvėselienų, - nesiryždamas
33 XLIII |         nebesitikėjo surasti savo obuolmušių. Su jais tarytum viską buvo
34 XLIII |          taip ilgai užtruko, savo obuolmušių beieškodamas.~    Pakeliui
35 XLIII |         Girdvainis, pasiėmęs savo obuolmušių pasagas, nuėjo į Gaidžgalės
36 XLIV  |     nuotaką, bet ką darys be savo obuolmušių, kuo ją sužavės ir kaip
37 XLV   |          jis niekada nesuras savo obuolmušių ir pas mane neatvažiuos.
38 XLV   |             Prikėlė ją paskutinis obuolmušių žvengimas. Toks skardus,
39 XLVI  |            nei Girdvainio, nei jo obuolmušių žirgų. Negi būtų spėję išvažiuoti,
40 XLVIII|     negalėjo surasti pavogtų savo obuolmušių.~    Tada dar labiau pradeda