Chapter

 1 I      |         pražyla, į ją žiūrėdamas. Jai visas gyvenimas atrodė kaip
 2 II     |           Tiktai vieną dieną, kai jai pritrūko kantrybės belstis
 3 II     |         tas begėdis, kokį jaunikį jai norėjęs išpiršti. Bet čia
 4 III    |      Uršulė, pravėrusi duris, bet jai atsiliepė tiktai klebono
 5 III    |           daryti. Baisiai liežuvį jai niežėjo viską iki galo išpasakoti,
 6 III    |     praminė, bet ta pravardė taip jai ir prilipo ligi grabo lentos),
 7 III    |          rietenos jau seniai buvo jai nusibodusios (dabar davatkos
 8 IV     |      Todėl ir senas našlys nebūtų jai likęs skolingas, jeigu net
 9 IV     |          turi pražūti.~    - Taip jai ir reikia, - ne kartą pati
10 IV     |    pabudusi Uršulės sąžinė nedavė jai ramybės. Visas jos gyvenimas
11 IV     |      Visas jos gyvenimas pasirodė jai esąs baisi nuodėmė (juk
12 IV     |          prie varpinės ir išdėstė jai visas baisybes, kokios ją
13 VI     |      pradėdavo skųstis, kad, esą, jai per daug darbo su visa namų
14 VII    |          buvo malūne, ir šis taip jai patiko, kad šokinėjo kaip
15 X      |     būsima šeimininkė. Baltaragis jai neatrodė kaip nusenęs senbernis,
16 X      |          pasaka, ir pats karalius jai priklausė. Tai kaip čia
17 XII    |        eik, kad kviečia, - atsakė jai kalvis, patamsyje apsigraibydamas
18 XIII   |           Uršulės apmaudui, nieko jai neatsakydavo ir išeidavo
19 XIII   |           pagalba, ir pirmą kartą jai buvo dėkingas iš visos širdies.~
20 XIV    |          jo begalinę meilę, ir to jai visiškai pakako, kad augtų
21 XIV    |           nes ta niurzga senmergė jai visą jaunystę buvo apkartinusi
22 XIV    |         Uršule patenkintas ir net jai dėkingas. Nugriaudėjo kaip
23 XXVI   |           buvo, ir pati nežinojo. Jai pritarti ir jos žinias bei
24 XXVI   |     jaunikis paėmė rūtą ir užkišo jai už kasų.~    - Pražuvo Jurga, -
25 XXVII  |       tėvą, bet jis nieko daugiau jai nepasakė, nes jau tuo pasiguodė,
26 XXVII  |  išsižadėjusi. Dažnai naktimis ir jai prisisapnuodavo obuolmušių
27 XXVII  |         žvarbių vėjų blaškomą, ir jai prisisapnuodavo pavasario
28 XXVIII |      praskambėjo jo balse. - Kaip jai į akis pažiūrėsiu? Ir ką
29 XXXVIII|         kuri savo aistra išdegino jai visą širdį? Bet ir Pinčukas,
30 XXXVIII|       kažko išsigandęs, nulėkė, o jai liko tik senas apmaudas.~    -
31 XXXVIII|           karštai pasimelsti, kad jai šį kartą ir paskutinį suteiktų
32 XXXIX  |        tarsi pro kaminą išskrido. Jai pritarė ir špitolninkas
33 XL     |          tas Baltrukas vis labiau jai patikdavęs, ir ji labai
34 XL     |       tokia ubagė, išsipasakojusi jai ir vis verkianti. Pagailę
35 XL     |     ubagei vargšės, ir ji patamsi jai, kai važiuosiąs tas nevidonas
36 XLI    |         pirmo kalnelio, duoti ten jai gerai į padalkas ir paleisti
37 XLV    |           lovos.~    Prisisapnavo jai Girdvainis, tarsi jis būtų
38 XLV    |          savo vestuves. Ir atrodė jai, lyg ne šaltos bangos ją
39 XLVII  | pasitikdama, o jis norėjo užbėgti jai už akių ir sugauti į savo