Chapter

 1 I      |          neįstengdavo atvažiuoti. Vos tik privažiuodavo prie šakoto
 2 I      |           pelkėse arklius ir pats vos galo negavo su piršliu,
 3 II     |        tarpu žilabarzdis piršlys, vos įžengęs į seklyčią, dargi
 4 II     |         Suspurdėjo širdis, o pati vos bepastovinti ant kojų, akyse
 5 III    |      klebonas iš to miego saldumo vos liežuvio neprarijo, o Uršulei
 6 IV     |      pridėjo Jurga, sprogdama nuo vos sulaikomo juoko.~    - Gali
 7 IX     |       parvažiuojant jaunavedžius: vos nenusivertė nuo tvoros,
 8 X      | Baltaragio širdis iš to džiaugsmo vos išturėjo krūtinėje.~   
 9 XII    |           į ją griūtų. Juodvalkis vos galėjo nulaikyti, stebėdamasis
10 XIV    |           dar ligi vestuvių, o aš vos gyvas likau. Nenoriu daugiau
11 XVI    |      piktesnė už raganą, kuri jam vos akių neišdraskė ir vieną
12 XVIII  |          Tas varpelis, iš pradžių vos girdimas, vis artėjo pro
13 XX     |      niekada - kalnas ar klonis - vos kojom žemę siekdami. Anupras
14 XXI    |        kaukdama išlėkė pro duris, vos neužgavusi Pinčukui per
15 XXIV   |          supintijusi moterėlė ir, vos atgaudama kvapą, sušuko:~    -
16 XXV    |           ji išbalo kaip drobė ir vos nenugriuvo ant Uršulės rankų.
17 XXV    |         kantrybės pritrūko ir jie vos neprimušė pamaivos. - Einu
18 XXVI   |       sumindžiojo jo širdį!), bet vos tik priėjo prie jų, kai
19 XXVI   |    atlekiantį Girdvainį su Jurga. Vos spėjo iš kelio pasitraukti,
20 XXVI   |       Girdvainio obuolmušius.~    Vos nepatrūko Pinčukas, kol
21 XXIX   |               Dar gyvas, - atsakė vos girdimai Baltaragis. - Ką
22 XXIX   | pasižiūrėti, kas čia darosi. Bet, vos pravėrus duris, kažkas spruko
23 XXX    |       Visai jau prieš pusiaunaktį vos spėjo Girdvainis sumerkti
24 XXX    |         ne tu su Baltaragio Jurga vos švintant lėkei užsakų? -
25 XXX    |        buvo), baisiai išsigandęs, vos atgaudamas žadą.~    Jis
26 XXXI   |          Palauk, - sako antrasis, vos atgaudamas kvapą. - Gal
27 XXXI   |     nudvėsęs obuolmušys, o antras vos bepavelkąs kojas. Tai karčemininkas,
28 XXXV   |    pradėjo ir kinkos drebėti, kad vos nesugrįžo atgal, kai jau
29 XXXV   |         Dar buvo ankstyvas rytas, vos pradėjo aušti, o kelias
30 XXXVIII|          ir taip gėlė kaulus, kad vos galėjo pakęsti, dantis sukandęs.~   
31 XLI    |          kaip galvojo Benjaminas. Vos nutempė už kalnelio ir buvo
32 XLI    |           taip toliau visą kelią. Vos tiktai sustodavo ir norėdavo
33 XLIII  |     žvilgčiodamas į duris ir pats vos neišbėgdamas.~    Maža vilties
34 XLV    |           išeiti pro duris. Tėvas vos pajėgė ją sulaikyti ir paguldyti
35 XLV    |        laimės šypsena.~    Jurga, vos spėjusi numigti pirmą miegą,
36 XLVI   |        pečių, išbėgo į kiemą.~    Vos išėjęs pro duris, pamatė -
37 XLVIII |          ištrūkti iš pragaro, bet vos tiktai iškiša ragą iš po