Chapter

 1 II    |        piktai atstūmė.~    - Kaip tavo? - nejuokais supyko. - Kas
 2 IV    |         kalbėsiu? Pinčukas laukia tavo meilių žodžių ir nesulaukia,
 3 V     | išsklaidyti visus užkerėjimus nuo tavo kelio.~    - Tai išsklaidyk, -
 4 VIII  |                Man visai nereikia tavo malūno, - abejingai truktelėjo
 5 X     |          pražilusią galvą, - o aš tavo aušrinė žvaigždelė... Visas
 6 X     |          tau už dyką ligi savo ir tavo gyvos galvos ir per amžių
 7 X     |           sparnai ant skardžio ir tavo kalvė dundės pakalnėje.~   
 8 XIV   |    patraukė pečiais Baltaragis, - tavo reikalas. O dabar, matai,
 9 XIV   |         Baltaragis.~    - Gelbėk, tavo duktė pareina, - gailiai
10 XV    |             Nori, aš ją ne tik iš tavo malūno iškraustysiu, bet
11 XVI   |               Niekur aš neisiu iš tavo malūno, - atsakė nuliūdęs
12 XIX   |        Tol kerštausiu, kol tau ir tavo dukteriai gyvenimas pasidarys
13 XIX   |         Nebijau aš nei tavęs, nei tavo sijono, - atsakė Pinčukas. -
14 XIX   |         atsakė Pinčukas. - Ir tos tavo raganos daugiau nebijau,
15 XXI   |          kur toks atsiradai? Negi tavo broliai pragare būtų taip
16 XXI   | nepasitikėdamas.~    - Savo, o ne tavo, - atsikirto Jurgutis. ~   
17 XXII  |          sieną ir į Prūsus.~    - Tavo reikalas, - atsakė Pinčukas. -
18 XXII  |          svarbų darbą.~    - Koks tavo darbas? - dar labiau supyko
19 XXII  |            Arklius vogti!~    - O tavo dar prastesnis, - nenusileido
20 XXIII |        eisiu už tavęs, skrisiu su tavo obuolmušiais nors ir į pasaulio
21 XXVIII|            neva paklausdavęs. - O tavo jaunoji, girdėjau, tavęs
22 XXVIII|           šaunios merginos net ir tavo obuolmušių negaila. Antros
23 XXIX  |              Ar dar gyvas, ar tik tavo šešėlis iš ano pasaulio
24 XXIX  |           Argi nepažįsti? Tai aš, tavo piršlys Anupras.~    Tada
25 XXIX  |                Tiktai pas tave ir tavo dukterį, - atsakė Anupras. -
26 XXIX  |         ir išsklaidyti burtus nuo tavo kelio. Bet užtat pats pakliuvo
27 XXIX  |          ir šunkeliais. Tai dabar tavo eilė, mergele. Tiktai tu
28 XXX   |        paklausė Girdvainis.~    - Tavo klaidintojas, - tas ramiai
29 XXX   |   nesivaidenau, tiktai pabaidžiau tavo obuolmušius, kai tu važiavai
30 XXX   |           pas Baltaragio Jurgą. O tavo obuolmušius pavogė velnias
31 XXXIII|      kvailas išdaigas krečia apie tavo malūną?~    - Kur čia tau
32 XXXIII|            pavasarį perkūnas gali tavo malūną nuspirti. Ant tokios
33 XXXIV |      padegsime arkliavagių lizdą, tavo prakeiktą karčemą.~    -
34 XXXIV |         amžinųjų, kad nei tu, nei tavo dūšia daugiau nebeišlįstų
35 XLV   |           nereikia, tiktai matyti tavo žilą galvą ir tavo prašvitusias
36 XLV   |         matyti tavo žilą galvą ir tavo prašvitusias akis.~    -